Iš sovietų karių tyčiojosi ir „prisikėlęs“ Brežnevas: paskutinis Spalio revoliucijos paradas Vilniuje baigėsi konservatorijos šturmu

Vietoj iškilmingo armijos parado – šūksniai „okupantai“ ir į kareivius skrendantys daiktai. Vietoj sovietinės grietinėlės konservatorijos balkone – Leonidą Brežnevą ir Sovietų Sąjungą išjuokiantis pasirodymas. Vietoj kalbų apie tautų draugystę ir revoliucijos pergalę – dūžtantys langai ir kariškių susirėmimai su studentais. Taip 1990 metais lapkričio 7-ąją Vilniuje paskutinį kartą buvo paminėtos Spalio revoliucijos metinės.

Nors Lietuva prieš daugiau nei pusmetį buvo paskelbusi nepriklausomybę – Vilniuje dislokuotiems sovietų generolams tai buvo nė motais, o kadaise buvusias didžiules iškilmes savo pasirodymu išjuokė aštria satyra garsėjęs „Šėpos“ teatras.

Byrančiai Sovietų Sąjungai pavaldžių jėgos struktūrų tarnautojai į tokį aktorių gestą sureagavo panaudodami jėgą ir bandydami užimti tuometinės konservatorijos pastatą. Kartu su aktoriais balkone buvo ir įvykius fiksavo fotografas Kęstutis Vanagas. Būtent jo dėka šiandien juostose išliko unikalūs kadrai iš smurtu pasibaigusio paskutiniojo sovietinės armijos parado Vilniuje.

„Asmeniškai tada jokios baimės nebuvo. [...] Balkonas turbūt įsitempė, nes tai buvo vis tik provokacija. Visi žiūri taip keistai, kariai pradeda veržtis. Konfliktas buvo. Nuotraukose matosi, kad kariai lenda į pastatą“ , – įvykius prisimena Kęstutis Vanagas.

„Иван домой“

Lapkričio 7 dieną Sovietų Sąjunga minėdavo Spalio revoliucijos metines, kuomet 1917 metais bolševikai vadovaujami Vladimiro Iljičiaus Lenino, Levo Trockio užėmė valdžią ir ėmė kurti valstybę vedami Karlo Markso idėjų. Lapkričio mėnesį Spalio revoliucijos data minima dėl to, kad Rusija tik komunistinio režimo metu perėjo prie vakarų pasaulyje naudojamo Grigaliaus kalendoriaus. Pagal senąjį – Julijaus – kalendorių, perversmas įvyko spalio 25 dieną.

Spalio revoliucijos diena įprastai buvo pažymima kariniu paradu ir darbo žmonių eisena, kitomis didingomis iškilmėmis. Susirinkę komunistų partijos veikėjai padėdavo gėlių prie Lenino paminklo Lukiškių aikštėje bei stebėdavo iškilmingą karinį paradą. Po kariškių žygiuodavo laisvadienį gavę darbo žmonės – gamyklų darbininkai, mokiniai, kolūkiečiai ir kiti laisvadienį gavę proletarai.

Kariniai paradai tapo nepageidaujami Lietuvai keliant siekį atkurti nepriklausomybę. Ne be neramumų praėjo ir 1989 metų iškilmės. Nors iškilmėse dar dalyvavo tuometiniai socialistinės respublikos vadovai su Algirdu Mykolu Brazausku priešakyje, tačiau minia buvo nusiteikusi priešiškai ir net bandė užtverti prospektą žygiuojančiai armijai, skambėjo šūkiai „okupantai“ ir „Иван домой“ (liet. Ivanai, namo). Tarp priešiškos minios ir karių kilo ne vienas apsistumdymas.

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais lapkričio 7-ąją siūlyta minėti kaip gedulo ir susikaupimo dieną. Lietuva kūrė savo kariuomenę, tačiau Vilniuje, Šiaurės miestelyje likęs sovietų armijos garnizonas gyveno pagal senąją tvarką ir pakluso ne Lietuvos, o merdinčios Sovietų Sąjungos valdžiai su Michailu Gorbačiovu.

Dar spalio 17 dieną Vilniaus garnizono vadas, generolas Viktoras Uschopčikas atkurtos Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai adresavo prašymą „užtikrinti viešąją tvarką tuo metu, kai į gatves lapkričio 7-tą bus išvesta kariuomenė ir įvyks karinis paradas“. Tokio parado būtinumas buvo pagrįstas M. Gorbačiovo įsakymu.

Lietuvių atsakymas buvo lakoniškas – 1990 m. spalio 23 dieną priimtas AT nutarimas, jog tokie renginiai Lietuvos Respublikos teritorijoje rengiami tik Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidimu siūlymus teikiant miesto valdžiai. Nei Vilniaus miesto valdžia, nei Aukščiausioji Taryba sutikimo tokioms iškilmėms nedavė.

Romualdo Ozolo dienoraščiuose užfiksuota tokia valdžios pozicija: „Sutikau su bendra neaiškia nuostata, kad mitingas, demonstracija ir paradas neteisėti, mes jų neleidžiam iš principo, bet priemonių jokių nesiimam, fiksuojam ir pateikiam pasauliui. Aš pasiūliau po visko pareikšti notą TSRS vyriausybei, ir tai Landsbergio buvo priimta“.

Okupacinė kariuomenė ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje nepaisė Kovo 11-osios deklaracijos. Įvykius fiksavęs Antanas Šimkūnas teigia, kad tą dieną incidentų buvę ir daugiau: ryte sovietiniai šarvuočiai apsupo televizijos bokštą „matyt, bijodami, kad bus nutraukta retransliacija iš Maskvos, kur vyko karinis paradas, skirtas Spalio revoliucijos metinėms“.

Kaip ir buvo tikėtasi, vienas iš kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių kaltinininkų, generolas V. Uschopčikas lietuvių siekių tapti nepriklausomais nepaisė, o lietuviai, savo ruožtu, nepaisė sovietinės kariuomenės autoriteto ir jų keliamos įtampos.

Brežnevas balkone

„…9 val. 25 min. visus kelius, vedančius į Gedimino prospektą, užtvėrė karinės mašinos“ – skelbė lapkričio 8 dienos „Respublika“. Tradicinę puokštę gėlių prie Lenino paminklo padėjo ne valdžios elitas, o skandalingais pareiškimais ir priešinimusi Lietuvos nepriklausomybei pagarsėjusi „Jedinstvo“ organizacija su Sausio 13-osios antiherojumi Mykolu Burokevičiumi.

„Kas niekina spalio revoliuciją, tas niekina ir žmogiškumo idėją. Kas šmeižia Leniną, tas pasisako prie žmogiškumą. [...] Totalitarinį režimą Lietuvoje pakeis demokratinis“, – M. Burokevičiaus pasisakymus citavo „Lietuvos rytas“.

Priešais Lukiškių aikštę, greta KGB pastato, esančios konservatorijos balkone (dabartiniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmai) anksčiau per paradus rinkdavosi partinė nomenklatūra. 1990 metais balkonas turėjo būti tuščias, tačiau ten rinkosi linksmai nusiteikę žmonės.

„Tradiciškai vykstant tokiems paradams visa sovietinė valdžia būdavo tuometiniame konservatorijos balkone. Ten būdavo ir vadų portretai – Lenino, Markso – bet dabar to nebuvo. Konservatorijos durys buvo uždarytos, bet balkone rinkosi laisvi žmonės. Dauguma buvo studentai“, – pasakoja įvykį iš balkono fotografavęs Kęstutis Vanagas.

Anot tuometinės spaudos, prasidėjus kariniam paradui sovietinę armiją lydėjo „kiaušiniai, dažai, kapeikos ir akmenys“, o iš konservatorijos balkono, kuriame ankstesniais metais mojavo ne Mykolas Burokevičius, Petras Griškevičius ar Algirdas Brazauskas, o stagnacijos simboliu laikomas buvęs generalinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos sekretorius Leonidas Brežnevas. Tiksliau, jį vaizduojančią kaukę užsidėjęs studentas.

„Gyvam Leonidui Iljičiui, atrodo, niekada neteko matyti Lenino paminklo Vilniuje, tad šį kartą vizitas buvo neakivaizdinis“, – ironizavo Sąjūdžio laikraštis „Atgimimas“.

Toks 1982 metais mirusio L. Brežnevo „pasirodymas“, anot jį atlikusio Algirdo Dainavičiaus, gimė spontaniškai. Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus surengtame susitikime su „Šėpos“ teatro aktoriais A. Dainavičius pasakojo, kad Brežnevui kompaniją palaikyti turėjo ir kiti puikiai pažįstami veikėjai.

„Išvakarėse prisiminiau, kad rytoj bus lapkričio 7 diena. Tą dieną vykdavo paradas, žygiuodavo kareiviai ir tarybinė liaudis, bet 1990 metais tik vadinamoji 5-oji kolona žygiavo. Pagalvojau, kad reiktų pasveikinti paradą iš konservatorijos balkono ir sveikinime turėtų dalyvauti Brežnevas, Stalinas ir... Hitleris“, – pasakojo aktorius.

Kitus vaidmenis turėjusiems atlikti aktoriams patekimą į „iškilmingą minėjimą“ sutrukdė spūstys ir kiti sovietinių karių atlikti trukdžiai blokuojant prieigas prie Lukiškių aikštės baiminantis galimų neramumų. Brežnevui priimti sovietinę armiją ir skelti nerišlią kalbą teko vienam.

„Kas suprato, juokėsi labai. Vyksta paradas, išeina žmogus su Brežnevo kauke. Ten buvo bomba, akibrokštas visiems“, – nuotaikingą pasirodymą prisimena K. Vanagas

L. Brežnevo „sveikinimas“ iš konservatorijos balkono geras emocijas sukėlė nevisiems. Pastebėję tokį išsišokimą, tvarką prižiūrėję desantininkai dešimtimis bandė patekti į konservatorijos vidų. Tai užfiksuota ir K. Vanago nuotraukose.

Užblokavus pagrindinį įėjimą į konservatoriją, neatlaikė pastato langai. Keliems desantininkams patekus į vidų, prasidėjo muštynės su viduje buvusiais studentais ir Lietuvos krašto apsaugos departmento atsiųsta apsauga.

„Mes pradėjom versti suolus ant langų, laužyti kėdes. Po penkis prie kiekvieno lango stojom. Sakiau, dėkit per nagus, per nagus. Tada aš vėl bėgu į balkoną, vėl kaukę užsidėjęs sveikinu. Atbėga dar kartą studentas, sako, Algi, bėk. Nubėgu į pirmą aukštą, o ten jau du kareiviai įsiveržę ir vienas iš mūsiškės krašto apsaugos visas kruvinas“, – pasakojo Algirdas Dainavičius.

Kol desantininkai bandė apsiausti konservatoriją, paradas traukė link tuometinės Ivano Černiachovskio (dab. Vinco Kudirkos) aikštės. Įvykius fiksavęs K. Vanagas teigia, kad susidūrimų būta ir kitur, pavyzdžiui, netoli Žemaitės skvero. Sovietų kariams teko ne kartą brautis pro lietuvių gyvąsias užtvaras, o viską lydėjo švilpimas, keiksmai.

Tuo metu konservatorijoje vyko muštynės ir jas sekusi įkaitų drama – į vidų patekusiems sovietų desantininkams didesnių pergalių pasiekti nepavyko ir teko pripažinti patriotiškai nusiteikusios studentijos pranašumą.

„Jie liepė visiems prie sienos stoti, o aš sakiau, kad chebra, jie gi dviese, o mūsų kiek, – lemiamą persilaužimą prisimena A. Dainavičius, – tada ten jau buvo baisu. Aš po to prišokau ir sakiau, kad neužmuškit jų. Po to tie vyrai jau drebančiom rankom buvo. Apsupome juos ir tada vedžiau derybas su karininku. Pasakiau, kad arba jūs atitraukiat kareivius nuo konservatorijos ir leidžiat mūsų organizatoriams pabėgti, arba mes juos užmušim. Atitraukė tuos kareivius ir tada aš jau įsimaišęs į minią dingau.“

Ne itin sėkmingam paradui pasibaigus, pradėta skaičiuoti nuostolius. Anot prorektorių Antaną Daukšą citavusio „Atgimimo“, buvo sudaužyti 20 kvadratinių metrų langų, sulaužyti baldai ir sužeisti krašto apsaugos departamento darbuotojai. „Respublika“ rašė, kad greitosios pagalbos prireikė ir sužeistiems studentams.

„Nežinia, ar šią dieną, aplaistytą krauju, kas nors išdrįs pavadinti švente“, – skelbė kitos dienos „Respublika“.

Perestroikos skandalistai

1988 metais susikūrusiam „Šėpos“ teatrui vadovavo Gintaras Varnas. Iš tuometinių konservatorijos studentų sudarytas teatras kūrė politinės satyros spektaklius, kurie buvo neatsiejami nuo to meto aktualijų ir bandė to meto leistinumo ribas.

Per ketverius metus buvo pastatyti spektakliai „Revoliucijos lopšinės“ ar „Komunistinės nostalgijos“ vaizdavusios Sovietų Sąjungą ir jos lyderius ne pagal reikalaujamą šabloną. Anot G. Varno, prie „Šėpos“ išsišokimų konservatorijos vadovybė jau buvo pratusi, todėl ir Brežnevo akibrokštas konservatorijos balkone nebuvo naujiena.

„Konservatorijos vadovybė visiškai niekaip nereagavo. Tuo metu mes net pastabėlės jokios negavome. Pati konservatorijos vadovybė buvo šiek tiek išsigandusi mūsų. [...] Visiška laisvė buvo. Kiek mes ten vaikščiojom į paskaitas, čia jau kitas klausimas. Užsiiminėjom „Šėpos“ teatrais ir kitais reikalais“ , – pasakojo G. Varnas.

Atgarsio sulaukusį skandalą „Šėpos“ teatras sukėlė ir anksčiau – naujametinėje programoje palydint 1989-uosius. Tą kartą populiarios to meto laidos „Veidrodis“ kūrybinė grupė „Šėpos“ teatrą kvietė atlikti televizinį pasirodymą su Brazausko, Landsbergio ir kitų to meto politinių lyderių lėlėmis. Išgirdęs apie tokį scenarijų, laidoje atsisakė dalyvauti A. Brazauskas ir kiti Lietuvos komunistų partijos nariai, o satyros nesupratusi visuomenė spaudoje smerkė tokį televizijos Naujų metų naktį.

Anot lėlių teatro aktorių, tuometinis centro komitetas kartą buvo išsikvietęs teatro dalyvius su prašymu švelniau vaizduoti Lietuvos komunistų partijos veikėjus, patį Brazauską, tačiau laikai jau buvo pasikeitę ir į šiuos prašymus atsižvelgta nebuvo.

Gerokai didesniu skandalu baigėsi „Šėpos“ teatro pasirodymas Norvegijoje 1991 metais. Tą kartą teatro aktoriai išjuokė Nobelio komisijos sprendimą skirti taikos premiją Michailui Gorbačiovui. Anot G. Varno, šis pasirodymas įvyko 1991 m. vasario 16-ąją, praėjus mėnesiui po kruvinų Sausio 13-osios įvykių.

„Didžiausias skandalas įvyko Osle. Suvaidinome, kad Sadamas Husseinas įteikė Gorbačiovui Nobelio taikos premijos medalį. Būtent toje salėje, kur prieš kelis mėnesius ir buvo įteikta premija Gorbačiovui. Kažkas neįsivaizduojamo buvo. Visi kitos dienos laikraščiai išėjo su antraštėmis, kad lietuviai sukėlė skandalą Nobelio salėje“, – pasakojo G. Varnas.

Anot režisieriaus, įtampą po tokio akibrokšto atlaikė nevisi – vienas „Šėpos“ teatro aktorių net pasiprašė politinio prieglobsčio ir liko Norvegijoje.

„Šėpos“ teatras egzistavo ketverius metus ir laikomas vienu iš pertvarkos Lietuvoje simbolių atsiradęs kartu su Sąjūdžiu ir bandęs sovietinių institucijų kantrybę. 1992 metais teatras oficialiai nutraukė veiklą.

„Kai drąsos nebereikėjo, teatras numirė savaime. Jis tapo nebepavojingas. Jis perėjo į kitus žanrus. Dabar tęsiasi visa tai per „Dviračio žinias“, – Šėpos teatro veiklą apibendrina G. Varnas.