VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūta Mickevičienė, paklausta, kaip šeima ir draugai gali atpažinti požymius, kad naujai pagimdžiusiai mamai galėtų reikėti papildomos emocinės paramos, teigia, jog patiriamus ką tik vaikelio susilaukusios mamos išgyvenimus liudija jos jausmų kaita ir intensyvumas, minčių turinys, sakomi žodžiai ir intonacija, kūno reakcijos, elgesys, pasikeitęs gyvenimo būdas, susiaurėję interesai ir pomėgiai, malonumų praradimas ir pan.
„Būdami atidūs, pastebėsime, kad pasikeitė moters nuotaika, miego režimas, valgymo įpročiai, psichomotorinis aktyvumas, bendravimo ypatumai, tarpusavio santykiai ir pan. Galime matyti moterį liūdną, besiblaškančią ar apatišką, nerimaujančią, verkiančią, išsekusią, sunkiai pakeliančią realybę ir pan. Galbūt ji pasimetusi, bijo likti viena su vaikeliu, nepasitiki savimi. O gal ji išsako, kad yra bloga mama, nes nepavyksta žindyti, sunku megzti ryšį su vaikeliu ir juo rūpintis. Ją gali net persekioti įkyrios ir neramios mintys, baugūs vaizdiniai, baimė sužeisti save ar vaikelį“, – depresijos požymius vardija specialistė.
Sumažinti stresą ir nerimą, susijusį su motinystės pradžia, gali padėti aplinkiniai
„Parodyti žmogiškumą ir atjautą galime visi, kai pastebime, kad moteriai motinystės vaidmuo kelia sunkumų. Galbūt į moters savijautą pirmiausia atkreips dėmesį jos partneris, tėvai ar kiti šeimos nariai. O gal artimesnė kaimynė, bendradarbės ar draugės pastebės moters vidinį nerimą ir pasimetimą. Galbūt medicinos personalas vaikelio apžiūros metu atkreips dėmesį į moters žodžių ir kūno kalbos prieštaravimus, vidinę sumaištį ir pan.“, – svarsto R. Mickevičienė.
Anot jos, pastebėjus tai svarbu pasiteirauti, kaip moteris jaučiasi? Ką jai reiškia būti mama? Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais ji susiduria? Kas jai kelia stresą ir nerimą? Kuo konkrečiai galime padėti? Pavyzdžiui, gal ji nori, kad ją pakeistų, kol ji pamiegos, pavalgys, nusipraus, skirs laiko savo pomėgiams? Gal jai reikia, kad kas nors nupirktų maisto ar padėtų buityje? Gal ji nori išsikalbėti, išsakyti savo baimes ir nuogąstavimus? Gal jai emociškai sunku paskirstyti dėmesį visiems šeimos nariams, ypač, jei yra daugiau vaikų, ar bent pradžioje reikia daugiau išorinės pagalbos? Nes, jeigu mes apsimesime, kad nepastebime, transliuosime, kad mums nerūpi, nuvertinsime, numenkinsime moters sunkumą, ji bus linkusi užsisklęsti.
Svarbu ne nuspręsti patiems, o pasiteirauti moters
Paklausta, ar yra tam tikrų frazių ar poelgių, kurie gali būti naudingesni ar žalingesni, kai bendraujama su vaikelio ką tik susilaukusia mama, specialistė sako, kad, jos nuomone, svarbu ne nuspręsti patiems, ko moteriai labiausiai reikia, o tiesiog būti atidiems ir pasiteirauti apie jos situaciją, savijautą.
„Kol moteris dar gimdymo namuose ar jau ką tik grįžo į namus, ją aplankyti skuba kiti šeimos nariai ar giminaičiai. Jei gimdymas praėjo sklandžiai, o moteris ir vaikelis jaučiasi gerai, gal ji ir nori sulaukti lankytojų, sveikinimų, gėlių, dovanų ir pan. Jei gimdymas buvo ilgas, sunkus ar yra kokių nors komplikacijų, turbūt ji nori matyti tik palaikantį vyrą, o ne smalsius artimųjų žvilgsnius ar klausimus. O jų ilgainiui būna pačių įvairiausių: „ar gimdei pati?“, „ar žindai pati?“, „ką per dienas dar veiki namuose?“, „kodėl tavo vaikas toks neramus?“, „kodėl jis dar nesivarto?“, „na, tai kada antras?“, „kaip tu čia nieko nespėji?“, „kada grįši į darbą?“ ir pan.“, – vardija psichologė.
Anot R. Mickevičienės, būtina duoti moteriai laiko atsigauti, gerbti jos nuomonę, ribas ir pasirinkimus, neprimesti savo valios ar įsitikinimų, neužgauti pamokymais ar komentarais, dar geriau – nuo jų susilaikyti. Juk tik ji geriausiai žino, kaip į didelį pokytį – vaikelio išnešiojimą ir gimimą – reaguoja jos kūnas ir psichika.
Partnerio vaidmuo – daug lemiantis
Psichologė sako, kad jautriu ir pažeidžiamu moteriai pogimdyminiu laikotarpiu partnerio vaidmuo yra daug lemiantis. Jo palaikymas, padrąsinimas ir buvimas kartu bet kokiomis aplinkybėmis suteikia jai saugumo, ramybės, pasitikėjimo. Moteriai itin svarbu žinoti, kad vaikutis ne tik pradedamas dviese, ne tik abu su vyru jo laukia, bet ir jausti, kad po vaikelio gimimo jis įsitraukia į jo priežiūrą ir teikia pagalbą moteriai. Tuomet moteris išgyvena „mes kartu“, o ne „aš viena“ jausmą.
Taip pat ji pabrėžia, jog be fizinės pagalbos, buvimo šalia, svarbu pagarbiai ir nuoširdžiai dalytis jausmais ir patyrimais.
„Partneriui svarbu padrąsinti moterį, pasidžiaugti mažomis ir didesnėmis jos motinystės pergalėmis ir laimėjimais, parodyti, kaip svarbu yra tai, ką mama tapusi moteris daro. Pavyzdžiui, žindo vaikelį, ramina jį ir migdo, pavyksta išsimiegoti, kūnas gyja ir atsistato ir pan. Gal vyras nežino tiksliai, kaip ir ko reikia moteriai, tačiau empatiškame, pagarbiame ir priimančiame santykyje jie kartu daug ko išmoks, labiau vienas kitą supras ir atlieps“, – įsitikinusi psichologė.
Svarbu pastebėti ir reaguoti laiku
R. Mickevičienės teigimu, itin svarbu, kad šeima ir draugai suprastų pogimdyminę depresiją ir kitas galimas emocines problemas po gimdymo, nes moteris pati gali ir nesuprasti, kas su ja vyksta. Aplinkinių supratimas, kokių emocinių problemų gali kilti po gimdymo, ir reagavimas laiku, palengvina moters emocinę būklę ar pagreitina sunkumų suvaldymą.
„Jei aplinkiniai žino pagrindinius požymius, tai leidžia efektyviau juos atpažinti ir stebėti jų kitimą. Pavyzdžiui, ar moters padidėjusį jautrumą, liūdesį, nuovargį keičia ramumo, atsipalaidavimo, pasitenkinimo periodai, kai sulaukiama artimųjų palaikymo, patenkinami pagrindiniai poreikiai, atsiranda galimybė atsitraukti nuo kūdikio ir buities, kai yra galimybė pabūti tik su savimi, išsimiegoti ir pailsėti? Kiek ilgai tokia būklė nekinta? Ar davus laiko fiziškai sustiprėti, pajutus artimųjų dėmesį, nevertinantį išklausymą, globą, ilgainiui moters būklė gerėja, požymiai švelnėja, blanksta, praeina? Vienos būklės pasiduoda poveikiui iš išorės, kitoms reguliuoti prireikia kreipimosi į specialistus ir / ar medikamentų vartojimo“, – svarbia informacija dalijasi specialistė.
Vis dažniau dėl moters būklės kreipiasi susirūpinę artimieji ar socialiniai darbuotojai
R. Mickevičienė tikina, kad jei, suteikus šeimos ir aplinkinių pagalbą, moters būklė negerėja, svarbu moterį informuoti apie galimą pagalbą kitur bei paskatinti jos siekti. Tuomet, kai moteriai sunku, ji net pamiršta, kur ir kokia pagalba egzistuoja. Todėl ypač svarbu, kad aplinkiniai pasiūlytų konkrečią pagalbą (paduotų lankstinuką ar pasidalytų nuoroda su pagalbos kontaktais, paskambintų ir užregistruotų vizito ar palydėtų iki sveikatos priežiūros specialistų ir pan.).
„Džiugu, kad „Krizinio nėštumo centro“ praktikoje vis dažniau sulaukiame skambučių, kai dėl moters būklės kreipiasi susirūpinę jos artimieji ar socialiniai darbuotojai. Retkarčiais iš pačių moterų girdime, kad jas pagalbos kreiptis į centrą padrąsino medikai (ginekologė, šeimos gydytoja ir kt.). Tai rodo teigiamą pokytį visuomenėje – daugiau žinome apie pagalbą, drąsiau nukreipiame, tampame solidaresni ir atidesni kito savijautai“, – pokyčiu džiaugiasi psichologė.
Specialistė įsitikinusi, kad taip pat svarbu, kad moteris sutiktų kreiptis ir priimtų psichikos sveikatos specialistų pagalbą: „Priklausomai nuo simptomų tipo ir sunkumo, bus paskirtas gydymas (savigalba, psichologo, psichoterapeuto, psichiatro pagalba ir/ ar medikamentinis gydymas). Kreiptis pagalbos normalu ir verta, ypač, kai vyksta svarbūs ir reikšmingi gyvenimo įvykiai, kuriuos pačioms pakelti darosi per sunku.“
Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą, kuris teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją / depresiją, persileidimą / naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo; www.krizinionestumocentras.lt, tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.