– Ar tikrai mes nebesusikalbame su savo vaikais ir vienas kito kažkodėl negirdime? Kas dažniausiai dėl to kaltas?
– Kartais aš galvoju, kad mes tiesiog per anksti pasiduodame. Ne vienas tėtis ir mama galėtų pateikti situacijų, kai jiems atrodo, kad nesusikalba su savo vaikais, kad nepavyksta dėl ko nors susitarti, nes atrodo, kad vaikai tiesiog neklauso. Tačiau iš kitos pusės, kiek aš žinau iš praktikos „Vaikų linijoje“, patys vaikai dažnai jaučiasi nesuprasti ir neišgirsti tėvų. Taigi tų nusiskundimų dėl tėvų ir vaikų santykių turi abi pusės.
Žinoma, daugiau pastangų turi įdėti tas, kuris yra brandesnis, tad natūralu, kad iškilus kokiems nors sunkumams santykiuose, juos koreguoti imsis suaugusysis. Bet kartais suaugusieji tikrai labai greit pasiduoda, pabando vieną, antrą kartą ir nusprendžia: na štai ir vėl mano vaikas nenori kalbėti. Tada įprastu tampa toks bendravimo formatas, kai uždavę keletą bendro pobūdžio klausimų ir nesulaukę atsakymo, tėvai tiesiog pagalvoja, kad vaikas nenori pasakotis, o vaikas tuo metu galvoja, kad jo tėvams ne visada įdomu sužinoti, kaip jis laikosi. Tokių nesėkmių tikrai būna, bet yra daugybė galimybių tą ryšį stiprinti, tik reikia paieškoti.
Dažnai mums gali atrodyti, kad nesusikalbame tarpusavyje, dar ir dėl to, kad mūsų bendravime yra daug pašalinio triukšmo – ir vidinio, ir išorinio. Pavyzdžiui, vis bandome kalbinti vaikus, kai jie sėdi prie telefono ar veikia kažką kito, o gal patys nesame pakankamai atsipalaidavę, bandome kalbėti, bet viena akimi žiūrime į įjungtą televizorių, laukiame kokio skambučio ar paraleliai darome kokius nors kitus darbus. Tai, kad tuo metu nesame dėmesingi, ir nulemia tokią bendravimo kokybę.
Arba jei esame labai pavargę, tačiau užvedame kokią nors svarbią temą, nenuostabu, kad greitai susierziname ir susipykstame. Labai svarbu pajausti, ar tuo metu, kai norite pasikalbėti, tam nusiteikęs ir vaikas. Gal jis tuo metu užsiėmęs, gal grįžo iš mokyklos dėl kažko susierzinęs ir jam reikia pusvalandžio atokvėpio, ir tėvai, uždavę tuos pačius klausimus, šiek tiek vėliau galėtų sulaukti visai kitokių atsakymų.
– Vadinasi, pirmiausia pokalbiui reikia rimtai atsidėti?
– Tokiems pokalbiams galima susikurti tam tikrus ritualus, kad galėtume pasikalbėti niekieno netrukdomi. Suaugusieji turėtų būti lankstūs – atminkite, kad tai, kas veikia su vienu vaiku, gali visiškai nesuveikti su kitu. Pavyzdžiui, vienam vaikui gali labai patikti jūsų vakarinis ritualas apie dienos įvykius pasikalbėti prieš miegą, kitam reikia, kad su juo tėvai kažką kartu veiktų, būna ir plepučių, nuolat uždavinėjančių daugybę klausimų ir be jokių ritualų. Taigi labai svarbu, kad mes, suaugusieji, prisitaikytume.
Dar reiktų priminti, kad kalbėtis ir girdėti nereiškia tik verbalinį mūsų bendravimą. Kartais suaugusieji pamiršta, kad skirtingo amžiaus vaikai ryšį su suaugusiaisiais mezga ir kitais būdais. Dalis vaikų kalbėtis pradeda tik pradėję lankyti mokyklą ar tapę paaugliais, todėl labai svarbu nenuvertinti kitokių veiklų, atitinkančių vaiko amžių. Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnė svarba tenka toms žaidybinėms veikloms, per kurias tėvai gali megzti ryšį ir pajausti, kas jo vaiką veikia, kaip galima su juo susitarti ir ką daryti, kad jis klausytų. Viena yra jam tiesiog pasakyti, kad turi paklusti, visai kas kita – apžaisti tą situaciją žaidybiškai. Pavyzdžiui, jei norite vaiką paskubinti, gal suveiks, jei pasakysite: paskubėk, tuoj pasirodys piratai! Jei tam tikrą situaciją paversite linksma veikla, tai vaikas ir išgirs, ir paklus, ir padarys tokius dalykus, kokių jūs norite.
– Ką dar apie bendravimą su vaikais praverstų žinoti, atsižvelgiant į jų amžių?
– Mažam vaikui svarbu, kad tėvai su juo ir pajudėtų, pažaistų tam tikrus judrius, fantastinius žaidimus. Per tokias veiklas jie lavina kalbą, mokosi išgirsti ir patys pasakyti, ko jie nori ir tikisi. Taigi bendra veikla ankstyvojoje vaikystėje vėliau prisideda prie geresnio verbalinio santykio – vaikui paaugus jau kalbamės, keičiamės idėjomis, bandome dėl kažko susitarti, aptariame namų taisykles ir pan.
Nenuvertinčiau bendros veiklos ir su paaugliais. Šiame etape vaikas įlenda į tokį kietą kiautą, pasidaro kaip ežys, ir tėvai tikrai gali pajusti, kad su juo susikalbėti tampa sudėtingiau, kartais atrodo, kad jis išvis ignoruoja tam tikrus dalykus. Tėvai turi suprasti, kad šiame raidos etape vaiko kūne vyksta labai stiprūs pokyčiai, ir vaikai tikrai kartais nereaguoja į suaugusiuosius, tik ne todėl, kad paprasčiausiai nenori, bet dėl to, kad jie patys viduje išgyvena daug naujų dalykų, jiems taip viskas painu ir jautru, besikeičiančios emocijos tokios stiprios, kad tiesiog bando susigaudyti savo vidiniame pasaulyje. O bendrauti su suaugusiaisiais taip, kaip šie tikisi, jiems gali būti paprasčiausiai per sudėtinga. Taigi reikia nepamiršti, kad yra tam tikri raidos tarpsniai, kai patys paaugliai sprendžia vidines savo problemas, bando prisijaukinti savo pokyčius ir tuomet jie gali atrodyti atšiauresni santykiuose su suaugusiaisiais.
Vėliau, kai paaugliai dar vienu žingsniu priartėja prie suaugusiųjų amžiaus, jie tėvams pradeda kelti gana aukštus reikalavimus. Tai irgi yra suprantama, nes paaugliai bando atrasti savo tapatumą: kas aš esu, kokia mano vieta, kokios mano vertybės? Tuo metu paaugliai labai nori pagarbaus santykio, kad su jais skaitytųsi, kad jų nuomonė taip pat būtų išklausyta. Dažnai iš jų išgirstu, kad jiems taip gera, kai tėvai su jais dėl ko nors tariasi, klausia jų nuomonės. Jie tuos dalykus tikrai vertina. Kuo vaikas vyresnis, tuo svarbiau suprasti, kad namuose turite dar vieną suaugusį žmogų, kuris turi daug nuostabių idėjų, ir jas išgirsti labai vertinga.
– Ko tėvams šiukštu negalima daryti, kad su savo paaugusiu vaiku išvis neprarastų ryšio? Galbūt kartais tėvai pridaro kokių nors klaidų to nė nežinodami, ne iš blogos valios?
– Yra keletas elgesio modelių, kurie santykyje su paaugliais yra visiškai nekonstruktyvūs. Vienas toks – tai bereikalingas vėlimasis į kovą. Paprasta situacija: tėvai su vaiku pradeda ginčytis dėl to, kad jo kambarys ir vėl nesutvarkytas. Vaikas atšauna, kad jam kambarys atrodo tvarkingas. Ką tokiais atvejais paprastai daro suaugusieji? Jie toliau ginčijasi, negali sustoti ir įsivelia į kovą bandydami įrodyti, kad jų tiesa čia yra „teisingiausia“. Žinoma, būna situacijų, kai iš tiesų prireikia daug diskusijų, ypač tai svarbu, kai tai susiję su vaikų saugumu ir pan., tačiau dabar kalbu apie kitokius atvejus. Labai svarbu, kad beprasmiuose ginčuose suaugusieji mokėtų laiku sustoti – juk žinote, kad ateis diena, ir savo kambarį jūsų vaikas susitvarkys. Gal jūsų paauglio atsakymas jus ir suerzino, bet mokėkite laiku atsitraukti ir nebesivelti į ginčą. Dažnu atveju toks ginčijimasis niekur nenuveda – tik tiek, kad ir vienas, ir kitas liekate susierzinę. Geriau jau turėti taisyklę, pavyzdžiui, kad šeštadienis yra tvarkymosi diena, o paauglys gali turėti savo erdvę tokią, kokios jam norisi, ir viskas.
Taip pat pastebiu, kad suaugę, kurie pamato, jog paauglys padaro kažką negero, tą pasako tikrai daug kartų. Vis pamokslauja ir moralizuoja. Tarkim, vaikas grįžo namo vėliau, nei buvo tartasi. Susierzinę mes užsivedame: kiek kartų mes tau galim kartoti, kad turi mums pranešti!? Ir kartojam, kartojam, o tada paaugliai pradeda nebegirdėti ir tiesiog ignoruoja mus. Todėl kur kas veiksmingesnė yra trumpa ir aiški žinutė. Beje, geriau vartoti teiginius pirmuoju asmeniu – užuot moralizavę, pasakykite vaikui: man buvo neramu, aš buvau susirūpinęs, man buvo baisu, kai tavęs nesulaukiau. Ne tik barkite, kad vaikas netinkamai pasielgė, bet ir paaiškinkite, kaip tai jus paveikė. Juk ir pykstame dėl to, kad patys būname susirūpinę, išsigandę. Labai svarbu, kad paauglys matytų ne pyktį, bet suprastų, kas po tuo pykčiu slepiasi.
Dar viena dažna klaida, kuri paauglius labai skaudina, – tai jų nuvertinimas. Kartais taip padarome visai nejučia, kartais įkandame tyčia: „Oi tu juk dar mažiukas“, „kai sulauksi aštuoniolikos, tada ir galėsi aiškinti“ ir t.t. Vaikas mano, kad jis nėra vertingas, jo nuomonė tėvams nesvarbi. Todėl kartais geriau išvis nieko nepasakyti, negu pasakyti kažką, kas mūsų vaiką įskaudins. Nuvertinimas vaikams yra vienas skaudesnių dalykų, kurių jie sulaukia iš savo tėvų. Paaugliai dažnai skundžiasi, kad tėvai vis priekaištauja, jog jie viskuo aprūpinti, bet iš tiesų vaikams trūksta tėvų dėmesio, rūpesčio arba žinojimo, kad jų emocijos ir jausmai yra svarbūs. Paaugliai nori, kad tėvai žinotų, jog jei kartais jiems kas nors nepasiseka mokykloje, tai gali būti ir dėl kokių nors vidinių dalykų. Pavyzdžiui, gal jie tuo metu kaip tik išsiskyrė su mylimu žmogumi, tačiau tėvai numoja ranka: ai, bus dar tų meilių... Taigi kai kada tėvai į savo paauglių vaikų jausmus ar veiklas, kurios jiems gali atrodyti nevertos dėmesio, turėtų žiūrėti pagarbiau. Tokie maži dalykėliai įkrenta į paauglio širdį ir tada jie galvoja, kad tėvai jo nesupranta, jis jiems neatrodo pakankamai svarbus, vaikas nesijaučia mylimas.
Tėvai turi suprasti, kad paauglystėje jie vaikui yra labai reikalingi ir tai, kad kartais pykstasi, dar nereiškia, kad tėvams nereikia dalyvauti jų gyvenime. Bus dienų, kai paauglys savo emocijomis ir išgyvenimais dalinsis noriau, bus dienų, kai visai nesidalins. Svarbu nekvosti savo vaikų, jei jie pasipasakoti nenori. Be to, nepamirškite, kad ir jūs patys turite papasakoti apie savo dieną. Jei tikitės, kad vaikas jums viską išklos apie save, nors jūs apie save nepasakosite nieko, tai toks bendravimas gal ir tiks su mažais vaikais, bet ne su paaugliais.
– Ar su savo vaikais turėtume kalbėti apie viską, o gal vis tik yra temų, kurių tėvams verčiau neliesti?
– Man būtų sunku sugalvoti neliečiamų temų, bet labai svarbu išgirsti, kokiomis temomis vaikas, ypač paauglys, kalbėti nenori. Tarkim, jums atrodo, kad jūsų paauglys įsimylėjo, tad vis jo klausiate: kaip ten tavo mergaitė ar berniukas laikosi? O jis akivaizdžiai susierzinęs atšauna, kad nenori apie tai kalbėtis. Tai ir nereikia. Jei pajuntate, kad peržengiate ribą, atsiprašykite. Beje, tai dar nereiškia, kad ta tema vaikas su jumis niekada nenorės kalbėti, gal tai jam per jautru tik dabar, o paskui pats panorės aptarti. Yra toks pereinamas amžius, kai atsiranda pirmieji brendimo požymiai ir bunda intymūs jausmai, bet dar labai drovu apie tai kalbėti. Tada nuolatinis tėvų smalsavimas „o kada jau man parvesi kokį žentą namo?“ tikrai gali erzinti ir neteikti jokio džiaugsmo. Todėl labai svarbu pajausti, kuriose temose paauglys jaučiasi nejaukiai.
Būna, kad viena ar kita tema jums yra labai svarbi, pavyzdžiui, mes norime pakalbėti apie brendimą, apie kokius nors kūno pokyčius ir su tuo susijusius rūpesčius, o vaikas pasišiaušia kaip ežys ir atšauna: apie nieką aš su tavim nekalbėsiu! Vaikas susijaudina ir atstumia tėvus. Tokiu atveju reiktų pasistengti jam ramiai pasakyti: aš suprantu, kad tau nepatogu, bet mes turime aptarti, kaip tau padėti pasirūpinti savo kūnu, todėl, jei tu nenori apie tai kalbėti su manimi, susitarkime, su kuo kitu šia tema galėtum pakalbėti. Jei mums patiems paedukuoti vaiko nepavyksta, bet tai yra svarbi tema, atraskime žmogų, su kuriuo jis galėtų pasikalbėti – jei nenori apie tai kalbėti su mama, tai gal norės su tėčiu ar savo krikšto mama, kitais žmonėmis?
Iš tėvų pusės, sakyčiau, nebūtų normalu su vaikais aptarinėti kokias nors intymaus savo gyvenimo detales. Tačiau jei vaikas, tarkim, ims ir paklaus „mama, tėti, o kada jūs pirmą kartą pasimylėjote?“, manau, kad tai bus puiki tema. Jei vaikai patys kviečia pokalbiui apie intymius santykius, nesusigėskime ir išnaudokime tą progą pasikalbėti atvirai apie dalykus, kurie kartais yra nepatogūs. Žinoma, jei vaikas vis klausinėja ir jūs pajaučiate, kad jums jau nemalonu, visada galite jam pasakyti: stop, apie tai jau nebenoriu kalbėti.
– Pabaigai, prašau, duokite trumpų praktinių patarimų, kurie tikrai padėtų kasdienybėje geriau susikalbėti su savo vaikais.
– Viena svarbiausių taisyklių – nepradėkite svarbių pokalbių, kai patys jaučiatės pavargę, sudirgę ar esate pernelyg susijaudinę. Kartais mes patys pakišame sau koją, kai kokią nors temą čiumpame gerai jos neapgalvoję, ir tada peržengiame ribas, o galiausiai ir susipykstame.
Labai svarbu būti ir dėmesingam klausytojui. Tik nereikia įsivaizduoti, kad visi pokalbiai turi vykti vien sėdint ir spoksant vienas į kitą. Rimtai pasikalbėti galima tiek vairuojant, tiek visiems kartu vakarieniaujant ar plaunant indus. Be to, kartais vaikams netgi lengviau kažką papasakoti, kai jie mato, kad tėtis ar mama tuo metu kažką daro. Tik tokiu atveju labai svarbu vis tiek parodyti, kad jūs klausotės – klauskite, pasitikslinkite, paprašykite pakartoti ir pan.
Dar vienas svarbus patarimas – nepulkite patarinėti, ypač, jei jūsų patarimo niekas neprašo. O juk būtent tai kalbėdami su savo vaikais mes tikrai dažnai darome. Jei vaikas pasakoja apie kokią nors sudėtingesnę situaciją, suaugę greit puola ką nors siūlyti. Tačiau nepabijokime tiesiog išklausyti ir savo patarimą pasiūlykime tik tada, kai vaikas pats jo paprašys. Juk būna situacijų, kada mums tikrai reikia patarimų iš pašalies, bet kartais tenorime, kad mus kas nors išgirstų ir tiesiog pabūtų šalia. Taigi geriau paklauskite vaiko, kaip jis pats ketina elgtis toje situacijoje, ar yra sugalvojęs savo sprendimą. Neskubėkite patarti, verčiau jį padrąsinkite – tuomet vaikas jausis išgirstas. Jei su savo patarimais paskubėsime, gali būti, kad patarsime tą patį, ką buvo sugalvojęs ir pats vaikas, tačiau tuomet jis jau praras galimybę pasidalinti, kad ir pats turėjo gerų minčių.