„Daugiausia viskas priklauso nuo to, KAIP tėvai skiriasi. Kuo daugiau neigiamų emocijų jie išpila vienas ant kito, tuo vaikui yra sunkiau. Kuo ilgesni ir sunkesni teisminiai procesai dėl turto padalijimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos, kitų aplinkybių – tuo vaikui yra sunkiau. Ir atvirkščiai – kuo suaugusiesiems labiau pavyksta tą sunkų periodą pereiti darniai, tuo labiau apsaugomas vaikas“, – kalba E. Petkutė.
Psichologė kreipiasi ir į tuos, kurie skirtis nesiruošia, o gal niekada ir neišsiskirs. Jos teigimu, kiekvienam sukūrusiam šeimą būtų pravartu iš anksto žinoti tuos bendruosius žingsnius, kurie galėtų sušvelninti tėvų skyrybų sukeliamas traumas vaikams. „Skyrybų procese emocijos visada ima viršų, tuo metu suaugusieji taip įsitraukia į savo pačių išgyvenimus, įsižeidimus ir pykčius, kad tada jau nebe laikas mokytis arba bandyti suprasti vaiko situaciją“, – perspėja pašnekovė.
Interviu E. Petkutė plačiau papasakojo, kaip besiskiriantys tėvai galėtų ir turėtų padėti lengviau šį etapą išgyventi savo vaikams.
– Pradėkim nuo to, kaip idealiu atveju tėvai turėtų vaikams pranešti apie savo sprendimą skirtis?
– Labai svarbu apie būsimas skyrybas vaikams pranešti joms dar neįvykus, t. y. juridiškai santykių nutraukimo dar neįteisinus. Reiktų su vaiku pakalbėti apie tai, kad jūs svarstote ir ruošiatės gyventi atskirai, paaiškinti skyrybų priežastis, paskatinti jį patį klausti, gilintis ir bandyti suprasti šią situaciją, nes tai vaikui sumažina nerimą. Tėvai turi kalbėti vaikui suprantama kalba – juk su mažiukais kalbėti reikia vienaip, su paaugliais – jau kitaip.
Visada lengviau, kai tėvai iš anksto sudaro ir praneša apie tam tikrą tvarką, papasakoja, kaip toliau klostysis gyvenimas, kur išeinantis tėvas gyvens, kaip su juo bus galima susitikti, susiskambinti, kokie bus atostogų planai ir kt. Nors šiame etape tokius klausimus spręsti išties sunku, bet šiuo atveju natūralų egocentrišką savo požiūrį reikia stengtis suvaldyti ir nepamiršti, kad sunkiausia yra vaikui. Jis atsiduria tarp dviejų ugnių, jis praranda aktyvų ryšį su vienu iš tėvų ir jaučiasi paliktas.
– Ką dar besiskiriantys tėvai galėtų padaryti, kad vaikai skyrybas išgyventų kuo lengviau?
– Labai svarbu, kad kalbėdami su vaiku tėvai pabrėžtų, jog skiriamasi ne dėl jo – ne dėl vaiko elgesio, tam tikrų jo pasirinkimų, išvaizdos ar pan. Tėvai skiriasi tarpusavyje, o ne su vaiku. Jie visada liks vaiko tėvais, todėl svarbu pabrėžti, kad ir toliau rūpinsis savo vaiku, susitikinės su juo, padės jam mokytis, kitų dalykų.
Taip pat svarbu, kad vaikui nebūtų suteikiamos nepagrįstos viltys tėvams susitaikyti ir vėl gyventi kartu. Norint, kad vaikas per visus skyrybų etapus pereitų lengviau, reikia padėti jam susigaudyti ir įvardyti, kad kartais jis gali jaustis ir prieštaringai, vieną dieną jis gali išreikšti labai didelę meilę, stengtis būti kartu, nerimauti, o kitą dieną – pykti, nusivilti, kaltinti ar pan. Negalima vaiko už tai bausti, nes tai yra jo būdas kažkaip pakelti skaudų skyrybų procesą. Kalbėdamas apie vieną iš tėvų, kuris išeina ir nebebus kartu, jis turi jaustis saugiai ir galėti tiek jį mylėti, tiek ant jo pykti. Subjektyvūs vaiko jausmai svarbūs ir reikalingi.
– Kas vaikams apskritai sunkiausia tuo metu, kai skiriasi jų tėvai? Kokius jausmus jie išgyvena?
– Kas kiekvienam vaikui tokiu metu sunkiausia, priklauso nuo to, ką jis galvoja apie skyrybas. Vieniems nepaprastai sunku, nes jie kaltina save – kažko prisidirbo, nusimokė, dėl to tėvai pykosi, atitolo vienas nuo kito ir dabar skiriasi. Jie išgyvena labai stiprų nerimą ir nesaugumo jausmą, kuriuos greičiausiai natūraliai perduoda kuris nors vienas iš tėvų. Juk stipriai keičiasi gyvenimo aplinkybės, vaikai taip pat, kaip ir suaugusieji, nerimauja, kur gyvens, kiek turės pinigų, kaip seksis, ar jis galės po skyrybų pamatyti tėtį ar mamą ir t.t.
Kitiems vaikams tėvų skyrybas labai sunku išgyventi dėl jaučiamo didžiulio pykčio ir nuoskaudų: kodėl taip atsitiko, kas kaltas, kodėl nepavyko susitaikyti? Už šių klausimų slypi tam tikros skaudžios istorijos.
Kiekvienam vaikui – skirtingi niuansai, bet daugiausia vis tik viskas priklauso nuo to, kaip tėvai savo skyrybas pateikia ir kaip jas išgyvena patys. Jei kuriam vienam iš tėvų ypač sunku, jei jis jaučiasi labai įžeistas ir yra supykęs, tai vaikas vis tiek derinasi prie to iš tėvų, su kuriuo jis lieka gyventi.
– Ar įtakos turi tai, kokia šeima buvo iki skyrybų? Gal skaudžiau vaikai išgyvena, jei iki tol gyveno darnioje, kone idealioje šeimoje ir staiga pasaulis apsivertė aukštyn kojom? Bet juk būna ir taip, kad vaikai neapsikentę nuolatinių barnių patys tėvų prašo skirtis?
– Taip, nors skyrybos yra skausminga ir traumuojanti patirtis, vis tik kai kuriais atvejais tai yra greičiau sveikas ir pozityvus žingsnis. Pavyzdžiui, jei šeimoje būta daug emocinio ar fizinio smurto, atviros nepagarbos, žeminimo, psichologinio vienas kito naikinimo. Tokiais atvejais šitas žingsnis tam tikra prasme yra konstruktyvus.
O kalbant apie idealų šeimos įvaizdį, tai tikriausiai niekada to iš tikrųjų nebūna šeimos viduje. Gal šeima tokia stengiasi pasirodyti kitiems, pavyzdžiui, dėl savivertės pasikėlimo ar dėl viešųjų ryšių, bet man atrodo, kad didelį smūgį geros šeimos gyvenime kartais suduoda, kai paaiškėja, kad žmonės šeimoje nebuvo nuoširdūs. Pavyzdžiui, kai sužinoma, kad vienas iš suaugusiųjų turi kitą sau artimą žmogų, bet ilgą laiką tai buvo slėpta. Vaikams tai gali būti didžiulis sukrėtimas, nes sužlunga jų idealios šeimos įvaizdis ir tada vaikui labai sunku atstatyti pasitikėjimą žmonėmis, juk jį sakydamas netiesą išdavė pats artimiausias žmogus. Vienas dalykas yra tai, kad tėčio ar mamos gyvenime yra atsiradęs dar vienas svarbus žmogus, o kitas – dar sunkesnis aspektas yra tai, kad tėtis ar mama kad ir iš geriausių paskatų ir stengdamasis apsaugoti savo šeimą to ilgą laiką nesakė – tai labai didelis smūgis.
– Nesunku įsivaizduoti, kad paaugliams tėvų skyrybos yra be galo skaudus patyrimas, tačiau ar galima sakyti, kad lengviau, kai išsiskiriama vaikams dar esant visai mažiems?
– Mums atrodo, kad jei maži vaikai mažiau gali pasakyti, tai jiems lengviau, bet taip nėra. Tiesiog jie turi kitas išraiškos formas, pavyzdžiui, jie gali imti dažniau sirgti. Maži vaikai taip pat patiria įtampą ir nerimą, tik nemoka apie tai pasakyti žodžiais.
Tuo metu paaugliams tėvų skyrybų priežastys gali būti kur kas aiškesnės nei mažiems vaikams. Pastariesiems tikrai sudėtinga būtų suprasti santykių nutolimą, neištikimybę ir tai, kad meilė baigiasi. Mažam vaikui girdėti žodžius „aš tavęs nebemyliu“ yra vienas iš baisiausių dalykų, nes jis visada myli savo tėvus ir tikisi, kad ir jį jie visada mylės. Tai labai didelis saugumo ir pasitikėjimo garantas. O čia staiga išgirsta: aš tavęs nebemyliu. Tuomet pagalvoja, kad ir jam taip gali nutikti – kuris nors iš tėvų ims ir paprasčiausiai nustos jį mylėti. Vyresniems vaikams tai šiek tiek aiškiau, kad tai – tėvų reikalai.
Vis tik labiau atkreipčiau dėmesį ne į vaikų amžių, o būdą, kuriuo žmonės skiriasi, ar priemones, kuriomis jie stengiasi vienas nuo kito atitolti. Tai svarbiausias dalykas.
– Jei buvę sutuoktiniai ir po skyrybų toliau lieja tulžį vienas kito atžvilgiu, gal geriau jiems tokiu atveju išvis nebendrauti tarpusavyje? Ar vaikui toks būdas būtų toks pat traumuojantis?
– Dažnai būna toks periodas, kai sutuoktiniai vienas į kitą negali net pažiūrėti, jie purtosi nuo minties pereiti ta pačia gatvės puse ir nesugeba tiesiog ramiai ką nors vienas kitam pasakyti. Jei tai tęsiasi visą laiką, vaiko viduje atsiveria tarsi dvi nesusisiekiančios erdvės, o juk jam svarbi ir mama, ir tėtis. Sudėtingiausia, kad vaikas tampa nelaisvas su kitu iš tėvų pasidalinti, kaip jis gyvena, ką jis veikia su tuo, kuris yra atskirtas ir su kuriuo nekalbama, kad nesujaudintų, nesupykdytų ir neįskaudintų. Vaikui labai sunku. Čia panašiai, kaip kad draugaujate su keliomis draugėmis, kurios viena kitos nemėgsta, ir stengiatės nepasakoti, ką smagaus ar liūdno patyrėte su kita drauge. Užsitęsusi tokia situacija vaikui kelia didžiulę įtampą, nes kalba eina apie jam pačius svarbiausius žmones.
– Kokių dar patarimų turėtumėte skirtingais keliais pasukti nusprendusiems tėvams, kad jie padėtų savo vaikams išgyventi šeimos griūtį?
– Tėvams itin svarbu, kad šiuo laikotarpiu juos pačius kas nors palaikytų, nes tik tada jie gali labiau palaikyti savo vaikus. Skyrybų metu tiek jausmų, tiek moralinių skriaudų audros yra labai stiprios ir tada į vaiką nekreipiamas toks dėmesys, kokį derėtų skirti. Labai svarbu, kad ir vienas, ir kitas tėvas turėtų galimybę su kažkuo saugiai aptarti savo išgyvenimus ar pasiguosti. Tik nepatarčiau rinktis alkoholio ar kitų dalykų, kurie „atjungia“ sąmonę. Tai tikrai nėra geriausios priemonės.
Tuo metu kaip tik reiktų pasistengti su vaiku praleisti daugiau laiko kartu, atsakyti į tam tikrus jo klausimus. Kad ir kaip sunku patiems, negalima vaikui išlieti viso susikaupusio sielvarto, pasistengti bent padozuoti, kad tai neužgriūtų ant jo. Žinoma, susivaldyti ne taip paprasta gyvenant su vaiku, tačiau bent kažkiek pasistengti reikia. Pabrėžkite, kad tai tikrai ne vaiko reikalas, o abiejų tėvų.
– Populiarėja po skyrybų vaikų priežiūra dalintis lygiai per pusę. Ar tai išties gerai vaikui? Kokie gyvenimo modeliai labiausiai pasiteisina?
– Pasaulyje vyrauja dvi pagrindinės tendencijos. Pagal vieną iš jų vaikas po skyrybų gyvena pas vieną iš tėvų ir palaiko aktyvius, reguliarius santykius su kitu. Pagal kitą modelį vaikas pas abu tėvus gyvena po lygiai tiek pat laiko. Aš pati prisilaikyčiau tokios nuomonės, kad kuo mažesnis vaikas, tuo stabilesnė turi būti jo aplinka ir tuo rečiau jis turi būti perkėlinėjamas iš vienos vietos į kitą, kad ir kokios geros jos abi bebūtų.
Tikrai nesakau, kad kiekvienu atveju vaikui geriau su mama – tai labai individualu, yra atvejų, kad geriau vaikui gyventi ir su tėčiu. Tam reikalingi rimti tėvystės įgūdžių, sukurto ryšio ir kitokių aplinkybių psichologų įvertinimai. Kuo mažesnis vaikas, tuo svarbiau, kad būtų išsaugotas jo stabilumas.
Kai vaikas vyresnis, atsiranda naujų niuansų. Labai svarbi ir ta priežastis, kodėl norima dalintis vaiku – ar konfliktuodami tėvai stengiasi pasidalinti juo, kaip ir namu, lygiomis dalimis ir galvoja, kad taip vaikui yra labai gerai, ar iš kokių nors kitų motyvų. Jei vaikas jau dešimties ar vyresnis, visada svarbi ir jo paties nuomonė, tačiau vis tiek negalima padaryti jo sprendėju – „kaip tu pasakysi, taip ir bus“, nes jis jaus per didelę atsakomybę.
Visada verta įsivaizduoti save patį – kaip jūs jaustumėtės net ir prie geriausių aplinkybių dvi savaites gyvendamas vienuose namuose, dvi savaites – kituose. Arba mėnesį vienur, mėnesį – kitur. Dar sudėtingiau, kai pasiskirstoma kas savaitę. Juk visas žmogaus gyvenimas yra susijęs ir su aplinka, kurioje jis gyvena, su jo daiktais, lova, dantų šepetuku, išėjimo į mokyklą ir parėjimo iš jos ritualais. Atsiranda dvigubas krūvis visą laiką prisitaikyti, todėl reiktų šias aplinkybes gerai apgalvoti.
Žinoma, gerai, kai tėvų pareigos pasiskirsto tolygiau, nes visada tas, su kuo būna vaikas, gauna didžiulę atsakomybę.