Tai toli gražu nėra vieninteliai gyvūnai čia radę vietą ramiai senatvei. Prie pagrindinio sodybos namo prieš saulutę šildosi ir šunys, kartas nuo karto prie jų prisijungia smalsūs stručiai, aplink šmirinėja katės.
Netikėta, bet toje pačioje kompanijoje laiką leidžia ir gandras Kostė. Jis neturi dalies kojytės, tad, sako prieglaudos savininkė Tautmilė Stanevičiūtė, į savo gentainių būrį jau greičiausiai neįsilies.
Šių didingų, dėl vienų ar kitų priežasčių žiemoti šiais metais neišskridusių paukščių moteris priglaudė ir daugiau. Sustiprėję jie vėl kels sparnus į laisvę, tačiau Kostė, pasakoja Tautmilė, jų kompanijoje būti nebenori. Dabar jo šeima – keturkojai, kurie prisibijo ilgo gandro snapo, tad Kostė, norėdamas išrinkti patogesnį gultą, nevengia ir pavadovauti.
„Delfi“ tęsia pasakojimų ciklą „Paramos galia“, kurio metu skaitytojus ir žiūrovus kviečia susipažinti su skirtingomis organizacijomis, siekiančiomis spręsti įvairias socialines ir net globalias problemas. Nors dažnai atrodo, kad esame per maži susidoroti su tokio masto iššūkiais – juk niekam to nepavyko padaryti dešimtmečius ar net šimtmečius – iš tiesų prie pokyčių gali prisidėti kiekvienas mūsų. Šios organizacijos – puikus to įrodymas, nes jas visas vienija ir veda į priekį paramos galia.
„Išėję mirti“ šunys dar pragyvena ir po penkerius metus
„Šiemet buvo gulbių metai. Kažkada net juokavau, pasakiau – nebenoriu būt carienė, būsiu gulbių karalienė. Ir turim“, – juokiasi T. Stanevičiūtė ir tęsia.
Tautmilė pasakoja, kad dauguma į jos globą patekusių gulbių atkeliavo iš Vilniaus apylinkių, buvo įšalusios lede. Šiemet čia peržiemojo aštuonios, viena jų jau išskrido. Kitos, šypsosi pašnekovė, dar trupučiuką laukia. Globojamų paukščių sąraše – ir sužeistos varnos, keli kirai, virusus pasigavę balandžiai. Jiems, sako prieglaudos savininkė, pradeda suktis galvelės ir išgydyti šį negalavimą pavyksta ne visada. Kai kurie paukščiai neišgyvena.
„Avių jau turime visą kaimenę. Didžioji dalis užaugintos nuo pirmos dienos. Nežinau, kodėl man jų prireikė. Visi klausia. Tiesiog taip gavosi, kad pirmos penkios avys atvyko iš mamos, jai mirus. Jos žavios ir įdomios. O po to po trupučiuką ir ūkininkai kokie kreipdavosi, kai jų mama miršta. Ar užauginsi? Mhm“, – apie didėjantį ūkį pasakoja gyvūnų globėja.
Pašnekovė sako, kad šiemet, per pandemiją, itin daug gyvūnų į prieglaudą pateko būtent dėl šeimininkų mirties. Tačiau, kaip bebūtų apmaudu, dažniausiu kelialapiu į čia vis dar lieka – nebenoriu, man tiesiog nebereikia.
„Ir labai daug pakliūna senukų, kurie atseit išėjo mirti. Žmogus nebeieško ir tokie dažnai pakliūva pas mus. Nes tas mitas, kad išėjo numirti... pas mus mirę dar pragyvena po penkerius metus, dar ir pasikepina saulikėj“, – sako T. Stanevičiūtė.
Tautmilė mus vedasi susipažinti ir su dar viena, itin žavia sodybos gyventoja. Stirnaitę, sulaukę žmonių skambučio, gyvūnų globėjai parsivežė iš Raseinių. Ir nors dabar ji atrodo guvi, iš žmogaus rankų ėda tikrai ne dėl gero gyvenimo – vos čia atkeliavusi ji nė nepastovėjo ant kojų, teko lašinti lašelines. Tautmilė įtaria, kad gyvūnas galėjo apsinuodyti rapsų laukuose, o ant jos kailio vis dar likusios stiprių, pjautinių sužalojimų žymės. Nors dabar stirna itin draugiška žmonėms, pašnekovė tikisi, kad pamažu ji sulaukės ir keliaus gyventi į mišką.
„Pernai jau keturias stirnas paleidom į laisvę. Užauginom“, – nuveiktus darbus vardija moteris.
Pakeliui į pajūrį rastas šuo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis
Jei su Tautmile būtume susitikę prieš 10 metų, kalbėtume ne apie gyvūnus, o apie fotografiją ir knygų maketavimą. Būtent šios veiklos tuomet buvo jos pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tačiau pakeliui į pajūrį rastas šuo pašnekovės gyvenimą gerokai pakoregavo.
„Radau degalinėje. Važiavau filmuoti į Klaipėdą, susitariau su degaline, kad, kai aš grįžinėsiu, pasiimsiu. Ir viskas. Kai aš radau šunį, jam nebuvo vietos prieglaudoje, į kurią kreipiausi. Po to, kai įlendi pati, supranti, kad reikia tų rankų. Reikia. Jų mažai ir mažai, ir mažai. Ir kažkaip įsitrauki. Čia... na kaip liga“, – pripažįsta T. Stanevičiūtė.
Po šio įvykio pašnekovė pradėjo savanoriauti prieglaudoje „SOS gyvūnai“, vėliau bendradarbiavo su „Lese“ ir mažus šuniukus priimdavo laikinai globai namuose. Galiausiai, sako Tautmilė, nuosavam bute pasidarė tiesiog per ankšta.
„Ten vienu metu buvo riba tarp protingo ir gero. Na daugoka. Vienu metu mano virtuvėj miegodavo 15 šuniukų. Bet mažyliai“, – nenoriai pripažįsta pašnekovė.
„Bičiulis davė garažą, pats išbetonavo, kad tik toliau nuo namų, – tolimesnį kelią prisimena ji. – Metus ten išbuvom, gal trupučiuką ilgiau, bet po to jau ieškojom naujų patalpėlių.“
Paklausta, iš kur gavo lėšų pradėti šią veiklą savarankiškai, Tautmilė šypsosi, kad tuo metu uždirbdavo pati. „Tai visi pinigai, visos santaupos tam ir buvo suinvestuotos?“ – teiraujuosi.
„Mhm. Ne vaikui, ne manai, o šunims. Aš iki šiol dar jų atsiprašinėju. Vis tiek reikia mokėti derinti tuos dalykus. Nelabai gera atsiminti tą laikotarpį, bet kartu ir gera. Tikrai jaučiausi, kad esu pionierė pati sau. Išeidavom į Buivydiškių parką su šunimis, trimis katinais, daug vaikų prisirinkdavo. Buvo toks labai gražus etapas“, – prisimena pašnekovė.
Ar dabar jau moka paskirstyti savo laiką? Tautmilė juokiasi – darbar jau neturiu prie ko derintis, vaikas užaugo.
Kartais jau neužtenka jėgų išgyventi tragiškas gyvūnų istorijas
Trumpam nusikelkime į Vilniuje esančią Rasų gatvę. Būtent čia ir buvo tos naujos patalpos, į kurias tuomet, savo veiklos pradžioje, iš garažo buvo perkelti Tautmilės Stanevičiūtės globojami gyvūnai. Prieglaudos padalinys čia gyvuoja iki šiol. Kol pati Tautmilė sukasi Medininkuose, tvarką čia prižiūri įstaigos darbuotoja, Vilniaus padalinio vadovė Olga Fedorčenko.
„Pas mus yra maždaug po lygiai – apie 40 kačių ir iki 40 šunų. Kačiukų yra šiek tiek daugiau. Tuoj prasidės mūsų pavasarinė problema, tai tikrai turėsime daug šeimų. Ne vienas gyvūnas buvo atkeliavęs su žiauriom žaizdom ir mes negalime pasakyti, ar čia žmogus padarė, ar čia kitas gyvūnas. Kažkas jį tikrai nuskriaudė.
Tikrai šitas aspektas yra sunkus. Ir mūsų darbas, man asmeniškai, ne tiek sunkus fiziškai, kiek emociškai. Aš žinau, kad mes negalime padėti visiems. Aš žinau, kad mes stengiamės padaryti viską, ką galime padaryti. Mes kartais verkiam dėl to, kad atsisveikinam dovanodami į įvairius namus, nes tikrai yra tokių gyvūnų, kuriuos myli visi visi savanoriai. Ir kartais, deja, reikia braukti ašarą, kai laidojam“, – apie darbo užkulisius pasakoja O. Fedorčenko.
Ir nors, anot Tautmilės, lietuvių požiūris į gyvūnus iš tiesų stipriai pasikeitęs, sukrečiančių keturkojų istorijų – vis dar apstu.
„Buvo atvežta kalė su perpjautu kaklu ir gal su devyniais kūdikiais. Atsimenu, kad tada visi buvo ištikti šoko, nes šuniukus rado žmogus, pagavo benešant skandinti. Ne visi išgyveno, bet didžioji dalis. O kalytė rado namus.
O taip tai kasdieną tie bjaurūs įvykiai. Tokių išskirtinių nėra. Tas, kuris šiandien nutinka, ir yra išskirtinis. Kartais jau nebeužtenka jėgų tą išgyventi. Neišeina į tai neįsivelti, žiūrėti per atstumą“, – pripažįsta Tautmilė.
Vyras šunį tempė pririštą prie automobilio, bet žiauraus elgesio įrodyti nepavyko
Pašnekovė apgailestauja, kad įrodyti žiaurų elgesį su gyvūnais Lietuvoje sunku net ir tais atvejais, kai, atrodo, faktai kalba patys už save. Tautmilė sako, kad tokių bylų teismuose yra pralaimėjusi ir jos vadovaujama įstaiga.
„Aš pati tikrai kvailai pati buvau nepasiruošusi. Iš streso pamiršau sumą, kiek ten tiksliai išleidau pinigų, nes pradėjo klausinėti visko. Žmogus savo vilkšunį bandė persivežti iš taško A į tašką B pririšęs prie mašinos. Dėl to tas šuo buvo sužalotas ir mirė po dviejų parų.
Reikia turėti proto rišti prie grandinės tą šunį ir tįst su mašina. Jis gal kitaip nėjo, nežinau... Bet tikrai nelabai sprendimas...“, – skaudžia istorija dalijasi T. Stanevičiūtė.
Paklausta, kodėl jos nuomone net ir dabar pasitaiko tokių žiaurių atvejų, pašnekovė įsitikinusi – tai labai susiję su išsilavinimo, švietimo klausimu.
„Aš manau, kad čia yra tamsuma. Kiekviena tauta turi savo tamsumos. Plius alkoholis, nes sveiko proto, išsilavinęs žmogus, man atrodo, taip nedarys“, – svarsto prieglaudos įkūrėja.
„O gal tiesiog kultūrinis klausimas? Seniau žmonėms atrodė visiškai normalu kačiukus, šuniukus nuskandinti, užkasti, paleisti į mišką. Net literatūros kūriniuose šis motyvas gan dramatiškai pavaizduotas“, – tęsiu pokalbį.
„Anksčiau net ir mano senelis staigiai užkasdavo naujagimius tam, kad jie nesivalkiotų. Pasilikdavo tik tiek, kiek galėjo aptarnauti. Bent jau mano senelis sakydavo, kad geriau staigiai sutvarkei negu paleisi po svietą lakstyt. Ir mylėjo jis tuos gyvūnus, bet jie taip tvarkėsi. Visas pasaulis taip tvarkosi. Bet dabar XXI a. galima kitaip tvarkytis.
Paleisti kankintis į mišką, kad nusigaluotų, tai šitaip, aš nežinau, save gerbiantis žmogus tikrai nedarys. Gal tada netyčia ir atsakymas išeina, kad save gerbiantis žmogus taip nesielgia. Vis tiek ieško sprendimų. Pas mus dar gaju numesti kitam atsakomybę – o aš nenoriu, man nereikia. Tai ką, tada paskandint? Gal čia tarybiniai laikai, ne? Davė tą tokį suvokimą, kad kažkas kuria problemas, kažkas tvarko ir už viską atsakinga valstybė“, – sako T. Stanevičiūtė.
„Yra minučių, kai palūžtu“
Kita vertus, sako prieglaudos įkūrėja, jos pagalba gyvūnams be žmonių paramos taip pat būtų neįmanoma ir džiaugiasi, kad gerų, sąmoningų žmonių mūsų visuomenėje yra daugiau nei skriaudėjų.
„Tik iš žmonių paramos. Iš dangaus neprikrenta nieko. Tik žmonės. Jie mato mūsų darbus ir tiek – tikrai ir perka daiktus, ir dalį gydymo apmoka, bet apskritai mūsų visi finansai yra iš žmonių.
Pradžioje būdavo, kad neturim maisto, perkam džiuvėsius su kefyru. Tarkim valymo diena šunims, o dabar dar tokių dienų pfiu pfiu pfiu nebuvo. Tikiuosi, nebus“, – šypsosi T. Stanevičiūtė.
Moteris atvirauja – ši veikla pareikalauja daug vidinių resursų, tačiau be jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja.
„Yra minučių, kai nesigailiu ir didžiuojuosi tuo, ką padariau. Bet, be abejo, yra minučių, kai palūžtu. Tikrai yra. Nuovargis arba nesiseka, arba blogas periodas, arba atsiranda tarp žmonių nesusipratimų. Tada atrodo, kad gal netinkamas šiai veiklai. Bet, nu atsiprašau, po dešimt metų persigalvot... Dabar gali tik bandyti tobulinti, mokytis iš savo klaidų, bet kažkaip persigalvot nebeišeina. Čia taip pat, kaip iššokus su parašiutu persigalvot“, – sako pašnekovė.
Paklausta, ar dabar gyvūnų gelbėjimas bei priežiūra yra jos darbas, ar gyvenimo būdas, Tautmilė atsako nė nedvejodama: „Ir darbas, ir gyvenimo būdas. Į pasimatymą visada pavėluosi“.