– Papasakokite apie save: iš kur esate? Kokia jūsų specialybė? Iš kur kilę?
– Esu visiškas miesto vaikas. Augau Vilniuje, Žvėryno mikrorajone. Visada patikdavo kaimas, o aš neturėjau nei močiučių, nei tetų kaime, visai nieko. Tik kolektyvinį sodą „valdė” tėvai. Bet jis visai neatrodė kaimiškai. Kelios iščiūstintos lysvės ir šiltnamis. Kaip aš pavydėjau savo klasiokams, kurie savaitgalius ir vasaras leido kaime! (Tikiu, kad dauguma jų pavydėjo man) Iš kur ta trauka kaimui – nežinau. Turbūt tai ir lėmė, kad pasirinkau „kaimišką“ specialybę – tapau veterinarijos gydytoja. Bet vis vien gyvenau ir dirbau mieste. Vėliau ištekėjau ir kartu su vyru ieškojome sklypo, kur galėtume leisti vasaras. Atvykę į vieną tokį sklypą, esantį miške, buvau apžavėta ramybės ir gamtos grožio. Ilgai nesvarstydami pirkome ir pradėjome ten leisti savaitgalius. Po kelių metų tvarkymo nusprendėme statytis namą ir visai persikelti. Pradžioje kilo daug baimių, kaip teks važinėti į miestą, į darbą, vežioti vaikus į mokyklą ir darželį, bet visos abejonės ir baimės dingo pradėjus gyventi. Esame visai šalia miesto ir atstumai negąsdina.
– Kaip kilo idėja įkurti „Myliu kaimą“?
– Gyvendama kaime, pradėjau vesti Instagramo paskyrą, kurioje dalinausi savo akimirkomis kaime, savo bendravimu su gyvūnais. Netrukus mane pastebėjo viena blogerė ir pasiprašė į svečius, atvykusi ji pasakė, kad turėčiau savo „rančą“ (taip aš vadinu savo mažą draugiškų gyvūnų ūkį) rodyti šeimoms iš miesto, kurie savo vaikams neturi galimybės parodyti tikrų kaimo gyvūnų. Pasijuokiau, jog kas čia važiuos, čia juk nieko ypatingo nėra, bet sukūriau Facebook paskyrą, kurią pavadinau „Myliu kaimą“. Pavadinimo ilgai galvoti nereikėjo, ši žodžių pora visada buvo mano lūpose – myliu kaimą.
Rančoje sukalėme iš palečių lauko baldus, pastatėme sūpynes. Norėjau žmonėms suteikti galimybę pažinti kaimo gyvūnus iš arti, ne per tvoras ir grotas, o tiesiogiai bendraujant ir įsitikinti, kad tai ne mėsa ant kojyčių, o toks pats gyvas organizmas kaip ir mes, mąstantis, jaučiantis, kartais žaismingas ir linksmas, kartais piktas, bet visada tikras ir smalsus. Šiuolaikiniai vaikai kaimo gyvūnus mato tik kompiuterio ekrane arba knygutėse, jie net neįsivaizduoja jų proporcijų ir nežino, kaip jie elgiasi. Jie nežino, kad avys lėtos, o ožkos greitos ir sugeba net į medį įlipti.
Netrukus pradėjo važiuoti pirmieji lankytojai, aš jiems nedrąsiai rodžiau savo gyvūnus, kurių buvo visai nedaug, pasakojau apie juos, žmonės ilsėjosi supami nuostabios gamtos ir bendravo su mūsų gyvūnais. Pradžioje pavienės šeimos, o vasarai įsibėgėjus jau turėdavau lankytojų kasdien. Štai taip 2019 metais viskas ir prasidėjo. Pradžioje nei aš, nei artimieji netikėjo, kad iš to kas nors išeis, bet jau po pirmos vasaros tapo aišku, kad žmonės ištroškę to kas tikra, jiems atsibodę plastikinės atrakcijos, o buvimas gamtoje, tarp gyvūnų tai ne tik puiki edukacija miesto vaikams, bet ir poilsis visai šeimai. 2020 m. išėjau iš darbo LSMU Veterinarijos akademijoje, įkūriau VšĮ ir visiškai atsidaviau darbui poilsiavietėje.
– Ar netrūksta miesto šurmulio?
– Atsikėlus į kaimą, pasijuto ramybė ne tik aplink mus, bet ir viduje, supanti aplinka veikia harmonizuojančiai ir padeda atrasti save iš naujo, padeda išgirsti save, išgryninti tai kas tikrai rūpi, kas yra svarbu, atsiribojant nuo greitų ir nereikšmingų dalykų. Dabar kasdien džiaugiuosi gamta ir jos dovanomis – kvėpuoju grynu oru, valgau savo užaugintas daržoves, kiaušinius, grybauju ir apie grįžimą į miestą net nenoriu galvoti. Pasinaudoti miesto teikiamais privalumais – koncertais ar kavine galima ir nuvažiavus, tikrai to kasdien nepasiilgstu.
– Kokie buvo iššūkiai pradžioje?
– Pradžioje buvo daug abejonių, ar viso to reikia, ar kam nors bus įdomu. O įsitikinus, kad reikia, iššūkiu tapo rasti draugiškus ir bendrauti su žmonėmis mėgstančius gyvūnus, tačiau mano gyvenime gyvūnai patys mane randa ir turbūt didžioji jų dalis yra dovanoti žmonių. Dažnai sulaukiu skambučių dėl gyvūnų, kuriuos žmonės nori atiduoti, nes žino, kad pas mus bus mylimi ir nevalgomi, bet visų priimti neturiu galimybes, renkuosi.
– Kokia buvo pradinė idėja? Ir kaip ji pasikeitė?
– Pradinė idėja buvo vieta, kur vaikai gali pažinti gyvūnus iš arti, o tėvai gali tuo metu ramiai ilsėtis. Nuo pat pradžių mūsų poilsiavietė buvo skirta tik vienai šeimai ar kompanijai, tam, kad pavyktų patirti tai, ką jaučiu aš – ryšį su gamta ir gyvūnais, o tai galima patirti tik būnant tarp savo artimųjų žmonių, netrukdant svetimiems, tad siekiant jaukumo ir išvengiant kitų lankytojų, prieš atvykstant reikia rezervuotis savo laiką.
Žinoma šiltu metų laiku žmonės pyksta, kad savo eilės tenka laukti beveik mėnesį, bet neketiname keisti šio principo, kitaip mano idėja praras savo prasmę. Šiuo metu „Myliu kaimą“ tai socialinio verslo įmonė, kurios tikslas sukurti ir puoselėti tokią poilsiavietę, kuri teigiamai veiktų miesto žmogaus psichinę sveikatą ir padėtų edukuoti vaikus.
– Ką galima pas jus nuveikti, ką pamatyti?
– Mūsų pagrindinis dėmesys skiriamas bendravimui su gyvūnais, jų pažinimui, tad visus lankytojus pažindinu su kiekvienu gyvūnu, pasakoju apie juos, mokinu bendrauti su jais, šeriame juos, glostome ir tiesiog būname tarp jų stebėdami gyvūnus. Mūsų gyvūnai vaikšto palaidi, laisvi. Labai įdomu stebėti ožkų ir avių „kovas“, triušių strikinėjimą, vištų maudynes smėlyje, galima netgi užtaikyti, kai višta deda kiaušinį arba kaip arkliai tarpusavy bendrauja, kartais pykstasi, kartais kasinėja vienas kitą. Papildomai galima užsakyti edukaciją apie gyvūnus, jojimą poniu. Populiariausia mūsų paslauga šaltu metų laiku tai žygis su gyvūnais į mišką. Turbūt esame vienintelė vieta Lietuvoje, kur gali pasivaikščioti mišku kartu su arkliukais, avimis ir ožkomis, jie bėga kartu be pavadžio, tiesiog savo noru.
O šiltu metų laiku populiariausia – vaikų gimtadieniai, darželių ir klasių išleistuvės, edukacijos, stovyklos. Turime ir laipynių parkelį, kur vaikai gali pasikarstyt medžiuose įrengtoje trasoje. Taip pat nuomojame mūsų aplinką ir gyvūnus fotosesijoms. Mūsų gyvūnai noriai pozuoja, jie jau yra patyrę fotomodeliai. Naujiena, kurią pristatysime šią vasarą – namelis medyje miške, kur pakviesime poras pabėgti nuo miesto ir praleisti gamtoje romantiškas akimirkas.
– Kokių gyvūnų turite? Kurie reikalauja daugiausiai priežiūros?
– Turime žirgą, ponį, ožkas, avis, triušius, vištas ir šunis. Jų nėra daug, bet, manau, ne kiekis esmė, o svarbiausia, kad gyvūnai draugiški ir nori bendrauti su žmonėmis. Neišskirčiau kažkurio gyvūno, kuris reikalauja daugiausia dėmesio, visi vienodai mylimi ir svarbūs. O labiausiai rūpi tas, kuris tuo metu serga. Šiuo metu gydome kumelę, tad visos mintys ir rūpestis apie ją. Man gyvūnai kaip vaikai, tik jie nemoka pasakyti ir tik iš jų elgesio gali suprasti, kad kažkas negerai.
– Kiek jūsų pačių gyvenimo būdas atspindi tą senąjį kaimo gyvenimo būdą?
– Gyvename gan miestietiškai, turime ir karštą vandenį, ir televizorių, bet gyvendamas kaime savaime pradedi galvoti apie švaresnį tvaresnį gyvenimo būdą. Pradėjome auginti daržoves, renkame grybus, kepame naminę duoną, pavasarį leidžiame beržų sulą ir prikaupiame jos žiemai. Tačiau vieno dalyko nedarome – savo gyvūnų nevalgome, vis dėl to mėsą perkame turguje.
– Kokių turite ateities planų?
– Planų turiu daug, mano fantazija dirba viršvalandžius, tačiau finansai ir darbo rankų trūkumas riboja greitą svajonių virtimą planais. Bet aš tikiu minties galia ir manau po poros metų nustebinsime dar ne viena paslauga. Myliu mišką ir gyvūnus ir noriu tai parodyti žmonėms.