Pakviesti Moniką pasidalinti savo istorija šioje knygoje nusprendžiau klausydama jos koncerto su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Mane buvo užplūdęs tas jausmas, kuris užplūsta atradus fantastinį perliuką, apie kurį nori papasakoti kiekvienam sutiktam.
Šios dainininkės karjeroje – dar viskas prieš akis ir net neabejoju, kad jos laukia dar daugybė vienas už kitą geresnių pasirodymų. Monika – mano draugė, apie jos muzikinius bandymus, pergales ir iššūkius girdžiu jau ketverius metus. Kas kartą mums išsiskyrus, jaučiuosi pakylėta. Tai – žmogus, gimęs būti scenoje. Tačiau kelio į ją raudonu kilimu ir rožėmis jai niekas netiesia. Kiekvieną pergalę atlikėja sau susikuria pati, begalinio darbo, atkaklumo ir milžiniško noro dėka. Tuo ja ir žaviuosi.
– Ar sunku kalbėti apie savo kūrybą?
– Kūryba yra ilgas procesas, kuris prasideda labai anksti. Jis prasideda nuo galvos ir virš jos sklandančios idėjos. Tai yra labai pavojingas laikotarpis, nes jeigu tos idėjos sklando virš tavo galvos, tai reiškia, kad sklando ir virš kažkieno kito. Savo idėją reikia spėti sugriebti ir pradėti įgyvendinti. Tada dar negali apie tai kalbėti, tačiau turi pradėti dirbti. Tik tuomet ateina laikas, kai galima kalbėti. Panašiai, kaip nėštumas – iki tam tikro laiko moterys apie tai niekam nesako, nes tai būna labai trapu.
Žodžiai yra tavo atsakomybė. Esame užčiauptom burnom, bet pilnom galvom. Jose tiek daug dalykų verda ir tu privalai labai atsakingai pasirinkti, ką nori pasakyti. Man atrodo juokingi tie žmonės, kurie daug šneka, bet mažai daro. Kita vertus, kiek yra daug žmonių, už kuriuos kalba jų darbai. Ir aš noriu būti tas žmogus, už kurį kalba darbai. O apie juos galima kalbėti tik paskutiniame etape.