Ieva Krivickaitė – žmogus, kuriam mirtis nereiškia pabaigos: kai per mėnesį mirė trys, keturi vaikai, galvojau, kad su vienu jų pasilaidosiu kartu

Delfi Plius tęsia unikalų istorijų ciklą „Išskirtinės moterys", kuriame iš viso net 10 istorijų apie išskirtines, stiprias, stereotipus griaunančias moteris iš Aušros Prasauskaitės knygos „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų", išleistos prieš ketverius metus. Ieva Krivickaitė – daugeliui vaikų padėjo išgyventi sunkiausias gyvenimo akimirkas. „Mane įkvepia daugybė žmonių, kiekvienoje srityje galima jų atrasti, tačiau svarbius gyvenimo sprendimus priimti bei save motyvuoti galime tik mes patys", – sako Ieva.

– Esi žinoma dėl savo inicijuotų socialinių projektų. Kas dar vyksta tavo gyvenime šiuo metu?

– Įkūriau VšĮ, kuri vadinasi „Ne apie mane”, ji tęs mano pradėtą socialinę veiklą. Taip pat mokausi dvyliktoje klasėje. Po pamokų dirbu aukle, kiek lieka laiko – savanoriauju. Tai man tikriausiai yra būtina kaip oras. Vaikai – labai dideli mano mokytojai.

Šeimoje, kurioje dirbu aukle, vienas iš dviejų berniukų serga cukriniu diabetu, kaip ir aš. Kalbu jam ne iš knygų, bet iš savo patirties, jis mato suaugusio žmogaus pavyzdį, kad nėra toks vienintelis.

– Papasakok apie savo vaikystę.

– Nuo mažens sergu pirmo tipo cukriniu diabetu, buvau tėčio labai lepinama. Turėjau viską, ko man reikėjo. Žinojau, kad svajonės pildosi, kad tėtis gali jas išpildyti, jeigu jam pasakai. Mama buvo ta griežtoji šeimos pusė, kuri pastatydavo į vietą. Jos buvau kaip armijoje auginta. Ta mano disciplinuotoji pusė atsiskleidžia, kai būnu su vaikais, padeda karate treniruotėse. Kita vertus, turiu labai daug tėčio savybių.