Realus gyvenimas partizanų bunkeriuose – kupinas išdavysčių ir sutapimų, kurie baigdavosi tragiškai

Partizaninis karas, kai lieka vis mažiau tikrų jo dalyvių, tampa romantine tautos tautosakos dalimi. Ypatingai romantiškai jautiesi, kai šviečiant saulei vasarą eini už europines lėšas išklotu pažintiniu taku ir ošiant pušims kartu su kitais turistai lankai buvusius bunkerius, kurie atstatyti taip, kad turistui būtų kuo patogiau juos apžiūrėti.

Tačiau pamėginkite net vidurvasarį nakvoti tokioje slėptuve, kad įsivaizduotumėte, ką iš tiesų teko patirti žmonėms, kurie po dešimt metų gyveno miškuose, nuolatinėje įtampoje.

Lietuvos partizanai kaip organizuota struktūra išsilaikė pakankamai ilgai. Tačiau šiandien ne apie tai, nes mūšius ir organizacijos struktūrą jau nuzulino istorikai. Pakalbėkime, ką reiškė gyventi bunkeryje.

Čia romantika baigiasi. Miške įrengta slėptuve tai tiesiog duobė žemėje, kurią stengtasi užmaskuoti kaip galima geriau ir kurioje dažnai reikėdavo praleisti ne vieną dieną, kartais ir ne vieną savaitę. Nuo to priklausė gyvybė.