Vargais negalais Vilniaus pakraštyje – Galgiuose ar Kairėnuose – susikrapštė užsakymas. Nulėkiau. Gatvė buvo tuštutėlė, bet ūmai lyg iš po žemių už kelių namų nuo nurodyto adreso sujudėjo dvi stambios figūros. Mano klientės. Kailiniuotos, nors apie 10 laipsnių šilumos. Peršalusios, sloguojančios. Jokia kalba nekalbančios. Kreipiausi ir rusiškai, ir angliškai. Sumurmėjo kažką. Taip ir nesupratau, kuria kalba joms tiktų kalbėti.
Vienu žodžiu, ne kažką.
Tačiau jos dirbo: abi čiupo savo telefonus ir labai įtaigiai pradėjo kurti aplink save dalykiškų moterų iš labai stipraus užsienio įvaizdį. Viena angliškai kalbėjo apie boilerio problemas. Bet aš nuklausiau, kad ir jos atseit nuomininkas telefonu kalba ta pačia prasta anglų kalba. Aš prisiminiau, kaip ta prasta anglų kalba vadinasi – „Ai dont spyk London“.