Pradėsiu nuo visiškos erezijos. Dirbti pavežėju tai puiki proga pajusti žmonių gerumą. Nebūčiau dirbęs taksistu, nebūčiau supratęs, kiek žmonių aplinkui linki man gero. Visiški prašalaičiai ir žmonės, manęs nematę kelerius metus, staiga atsibusdavo iš žiemos miego ir ieškodavo manęs norėdami man talkininkauti taksisto versle. Net visiškai priešingų politinių pažiūrų žmonės, su kuriais keikdavausi žodžių mūšiuose feisbuke, staiga parašydavo, kad nori padėti – užsakyti mano paslaugas. Kiti, maloniausieji iš maloniausiųjų, net siūlydavo sutartis mėnesių mėnesiais vežioti jų vaikus į mokyklą.
Neįtikėtinas žmonių gerumas. Net įtartiniausiose situacijose vienišos moterys leisdavo man su jomis sustoti miško laukymėje. Drąsios tos mūsų lietuvaitės. Štai kaip man nutiko vieną kartą.