27 metų Natalija paliko savo sūnų, kad gintų Ukrainą: kai išgirsti, kaip rusai kalba su savo motinomis, viskas pasidaro aišku

Įdomus sutapimas, jog interviu su Natalija pradėjau iškart po pokalbio su amerikiečiu kariškiu, instruktoriumi-savanoriu Ukrainoje. Prieš tai mes su juo kalbėjome apie moteris jo batalione, kalbėjome apie tai, ar yra skirtumas tarp moterų ir vyrų kare, apie tai, kuo skiriasi moterys Europoje ir Amerikoje, galiausiai, apie tai, kokios moters ieško šiuolaikinis vyras. Kalbėjome ir apie tai, ar vyras nori moters-karės namuose, o gal vis dar ieško „patogios“, „jaukios“ moters „šeimininkutės“ namams, nepaisant to, jog už lango – XXI-asis amžius.

Jei manote, kad šis straipsnis bus koks nors seksistinis, šlovinantis moterį už viryklės, nes „jai ten ir vieta“, skubu jus nuvilti. Pasikalbėti su Natalija mane būtent ir pakvietė šis karininkas, ypač pagarbiai atsiliepdamas ne tik apie ją, kaip medikę, bet ir apie kitas moteris, tarnaujančias kartu. Tačiau jūs turite suprasti, kad pokalbis vyksta Ukrainoje, kur moters-vyro rolės vis dar yra šiek tiek...

Na, kaip čia jums pasakyti politkorektiškai – šiek tiek labiau tradicinės. Tarkime, kad ir tokia smulkmena – jei vyrų kompanijoje jūs būsite vienintelė moteris, sveikinantis būtent jums rankos tikrai niekas nepaduos, na, jus tiesiog apeis „nepamatydami“, net ir jei jūs pati būsite ištiesusi ranką pasisveikinimui. Ir vis tik, karas smarkiai pakoregavo ir tuos „tradicinius“ vyro-moters vaidmenis ir bent jau mano sutikti kariai į moterį nebežiūri kaip į košės virėją ir vystyklų keitėją, o kaip į patikimą, lygiavertį partnerį, kuris Ukrainą veda iki pergalės – lygiai taip pat, kaip ir jis pats.

Ją vadina „Piliule“, net ir suprasdami, kad tai – rusiška