Kyjivą išsaugojo paprasti žmonės: pirmųjų karo dienų savanorio liudijimas – be ginklo ar šarvinės liemenės teko stabdyti diversantus

Su Andrijumi susitikti važiavau „Boltu“ – važiuoti teko apie valandą, susitikti susitarėme žinomoje kavinėje, šalia Kyjivo. Taip, teisingai supratote – į ten važiavau su pavežėju ir netgi naudodamasi lietuviška programėle. Atsimenate, esu jums rašiusi straipsnį apie tai, jog Ukraina nėra ištisas karo laukas ir, kad didžiojoje Ukrainos dalyje vis dar vyksta „normalus“ gyvenimas, na, suprantama, tiek, kiek kare jis gali būti normalus. Jei jau labai atvirai, kartais net ir man pačiai vis dar sunkoka suvokti kai kuriuos dalykus, tarkime, kad ir galimybę karo metu vėžintis boltais.

Vienintelis nepatogumas šioje kelionėje buvo tai, jog patvirtinę mano kelionę, vairuotojai vis tik labai staigiai pradingdavo iš sistemos apskritai, kitaip tariant atsijungdavo – suprantama, kelionė ilga, ir, kaip sakė mane vežęs vairuotojas, „tuščia“, jam vargiai pasitaikys keleivis, kurį jis galėtų parvežti atgal.

„Kyjivą išsaugojo žmonės, ne kariškiai“ – pirmą kartą šią frazę išgirdau dar būdama Lietuvoje, kalbėdamasi su kariškiais, paskui ji bus kartojama ir kartojama be atvangos. Andrijus Vasylievas – vienas iš jų, savo šalį gynęs ir saugojęs nuo pat pirmosios karo dienos.

BRDM'as ir keli mėnesiai apkasų kasimui