Vos 18 metų ukrainietė išėjo ginti savo šalies, o karo lauke įsimylėjo lietuvį: kur gimiau, ten ir atgulsiu

Yra toks rusiškas žodis „суетиться“. Lietuviškai jis yra verčiamas kaip „bėginėti“ ir „mėtytis“, nieko nesakančiu „kukštuoti“, dar – „bruzdėti“. Tačiau geriausią jo vertimą radau nesename Oleksijaus Arestovičiaus komentare apie didžiulį Rusijos puolimą Severske ir Bachmute: rusai blaškosi ir malasi. Dar yra geras pasakymas „хлопотать без нужды“.

Kai pirmą kartą ruošiausi į kelionei į Ukrainą, tuometinei mano būsenai aprašyti labiausiai ir pritiktų šie du išsireiškimai, o ypač antrasis, reiškiantis beprasmį blaškymąsi, kažkokį keistą rūpestį. Labiausiai tačiau, mane stebino mane į kelionę išruošusių žmonių, turinčių supratimą apie karo reikalus Ukrainoje, ramybė.

Stebino, o gal net (jei jau labai atvirai) – erzino. Žinau, ėjau iš vieno susitikimo senamiesčio gatve ir šiek tiek nepatenkinta galvojau „na, kaip jis čia taip, taigi reikalai, taigi Ukraina, o jis...“. O jis man atrodė net šiek tiek abejingas ar sarkastiškas. Ramus. Nesiblaškantis. Tada man dar atrodė, kad dalykus reikia daryti kažkaip garsiai, su daug virpulio. Dabar aš galiu tik šypsotis – man prireikė viso labo vienos kelionės į ten, kad ir pati tapčiau tokia – ne be baimės, bet su daug ramybės viduje, net kai ir kalbi apie protu sunkiai suvokiamus žiaurumus ar baisumus.

Yra tik du keliai man grįžti iš fronto