Kinija, kaip ilgiausią nepertraukiamo valstybingumo tradiciją išlaikiusi šalis pasaulyje, savo strategijoje skiria ypatingą dėmesį švelniąjai galiai. Europos analitinių centrų tinklas Kinijos klausimais (ETNC) ataskaitoje apie Kinijos gebėjimą švelniosiomis priemonėmis paveikti Europos valstybes išskyrė tris pagrindines Kinijos švelniosios galios priemones. Tai – Kinijos kultūros skatinimas ir mainai švietimo ir mokslinių tyrimų srityse, ekonominis bendradarbiavimas ir veikimas per socialinius tinklus bei politinių pranešimų siuntimas.
Kodėl Kinijai rūpi švelnioji galia?
Pensilvanijos Sandraugos universiteto politikos mokslų profesorius Sheng Ding knygoje „The Dragon’s Hidden Wings. How China rises with it’s soft power“ akcentavo, kad polinkis į švelniosios galios puoselėjimą ir konvencinio karo vengimą užkoduotas senojoje kinų kultūroje. „Senovės kinų filosofijoje labai lengva rasti švelniosios galios idėją“, – knygoje rašo S. Ding ir pateikia kelis ryškiausius pavyzdžius.
„Konfucianizmas, kuris apie du tūkstančius metų buvo dominuojanti Kinijos ideologija, propaguoja, kad valstybė turėtų įgyti lyderės statusą rodydama pavyzdį, ir priešinasi savo vertybių primetimui kitiems. Konfucijus (551 – 479 m. pr. m. e.) skelbė auksinę priemonių taisyklę, patardamas: „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad jie darytų tau“ (elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi). Savo mokyme jis labai akcentavo valdžios ribojimą ir reguliavimą, o apie valdžios panaudojimą kalbėjo retai, neminėdamas karo“, – rašoma knygoje.
Panašios ideologijos pėdsakų galima aptikti ir kitų Kinijos mąstytojų raštuose. Pavyzdžiui, kitas žymus konfucianizmo sekėjas, gyvenęs dviem šimtais metų vėliau už Konfucijų, Mencijus, manė, kad tik geranoriškas karalius gali lengvai pelnyti masių paramą kitose šalyse ir nesibaiminti konkurentų. Jis taip pat smerkė Kinijoje apie 770 – 481 m. pr. m. e. vykusius Pavasario ir rudens karus ir buvo įsitikinęs, kad gyrimasis savo karine patirtimi yra nusikalstamas.
Mohizmo įkūrėjas Mo Zi tvirtai tikėjo, kad įtikinėjimu, o ne smurtu, reikia spręsti etines problemas ir motyvuoti veikti. Pasinaudodamas savo technologinėmis žiniomis šią ideologiją jis įgyvendino ir praktiškai – teikė pagalbą mažoms valstybėms, kurioms grėsė karinių agresorių pavojus.
Kinų religinėje ir filosofinėje taoizmo tradicijoje taip pat akcentuojama švelniosios galios esmė – prisitaikymas ir bendradarbiavimas, veikimas per kultūrą ir moralinį autoritetą vietoje atviros agresijos ir spaudimo.
Senovės kinų karo strategai taip pat pasižymėjo polinkiu spręsti išorės santykius diplomatiniais manevrais, o ne karine konfrontacija. Garsiąjame veikale „Karo menas“ jo autorius Sun Zi pabrėžia, kad pergalė mušyje priklauso ne tik nuo jėgos, bet ir nuo strategijos, apgaulės, psichologijos ir prisitaikymo prie situacijos. Pasak jo, karas turėtų būti paskutinė priemonė tikslui pasiekti, tačiau išmintingas kovotojas sugebės tai padaryti nepraliedamas kraujo. „Sun Zi išsakė garsiąją mintį, kad geriau pulti priešo protą, nei pulti jo įtvirtintus miestus. Jis teigė, kad geriausias būdas pasiekti pergalę – pulti priešo strategiją, po to mažėjančia tvarka pulti jo sąjungininkus, pulti jo karius ir galiausiai pulti jo įtvirtintus miestus. Pasak Sun Zi, „pasiekti šimtą pergalių šimte mūšių nėra aukščiausias meistriškumas; pajungti priešo kariuomenę nekovojant yra aukščiausias meistriškumas“, – dėsto S. Ding savo knygoje.
Tikslas – visapusiška nacionalinė galia
Siekis paveikti sąjungininkus per patrauklumo galią, pasitelkiant diplomatiją, savo vertybių, kultūros ir kalbos sklaidą atsispindi ir dabartinėje Kinijos strategijoje ar bent jau Kinijos diplomatų oficialiuose pareiškimuose. Pavyzdžiui, vos prieš porą savaičių Kinijos specialusis pasiuntinys Europos reikalams Lu Shaye pasibaisėjo arogantišku ir valdingu amerikiečių požiūriu į sąjungininkus, akcentuodamas Kinijos minkštąsias galias. „Kai matote, kaip Trumpo administracija vykdo arogantišką ir valdingą politiką Europos atžvilgiu, kaip elgiasi su savo sąjungininkais, atvirai kalbant, iš Europos perspektyvos, tai tiesiog pasibaisėtina. Manau, kad draugai Europoje turi apie tai pagalvoti ir palyginti Trumpo administracijos politiką su Kinijos vyriausybės politika. Jie pamatys, kad Kinijos diplomatinis požiūris akcentuoja taiką, draugystę, gerą valią ir savitarpiškai naudingą bendradarbiavimą“, – leidiniui „The South China Morning Post“, kuriuo rėmėsi „Ukrinform“, teigė jis.
Žvelgiant į praeitį taip pat matyti Kinijos ambicijos laimėti konkurencinėje kovoje su JAV, pasitelkiant švelniosios galios priemones. 2005 m. buvęs Kinijos Liaudies Respublikos vadovas Hu Jintao Jungtinių Tautų (JT) samite akcentavo, kad siekiant užtikrinti bendrą saugumą, turėtų būti palaikomas daugiašališkumas, visos valstybės turėtų skatinti ir remti pastangas spręsti tarptautinius ginčus ar konfliktus konsultacijomis ir derybomis, valstybės turėtų palaikyti abipusiai naudingą bendradarbiavimą, siekdamos bendros gerovės, o išsivysčiusioms šalims derėtų prisiimti didesnę atsakomybę užtikrinant subalansuotą pasaulio vystymąsi. Taip pat politikas paskatino puoselėti įtraukties dvasią, kuriame visos civilizacijos darniai sugyvena ir prisitaiko viena prie kitos.
2007 m. vykusiame 17-ame Nacionaliniame Kinijos komunistų partijos kongrese Hu Jintao dar labiau užtvirtino savo orientaciją į švelniąsias poveikio priemones ir kultūrinę diplomatiją, sakydamas: „Kultūra tampa vis svarbesniu nacionalinės sanglaudos ir kūrybiškumo šaltiniu ir vis reikšmingesniu veiksniu, varžantis dėl bendros nacionalinės jėgos“ ir paragino „stiprinti kultūrą kaip mūsų šalies minkštosios galios dalį, kad geriau užtikrintume pagrindines žmonių kultūrines teises ir interesus“.
„Švelniosios galios“ sąvokos tėvu laikomas amerikiečių politikos mokslininkas Josephas Nye, duodamas interviu „Kinijos institutui Amerikoje“ neslėpė nuostabos dėl tokios Kinijos pasirinktos krypties. „Kai 1990 m. apie tai rašiau (turima omenyje J. Nye knyga „Bound To Lead: The Changing Nature Of American Power“ – aut. past.), nė nenutuokiau, kad tai nuskambės iš Kinijos lyderio lūpų“, – sakė jis, pridurdamas, kad „Kinija daug pastangų ir lėšų skyrė savo minkštajai galiai didinti.“
Vis dėlto, kaip pastebi S. Ding, Kinijos elito vartojamas „švelniosios galios“ apibrėžimas ir požiūris į šį įtakos priemonių rinkinį šiek tiek skiriasi nuo J. Nye suvokimo. „Jie mano, kad Kinijos švelnioji galia turi savitų kiniškų bruožų, o švelniosios galios idėja yra įsišaknijusi tradicinėje Kinijos kultūroje ir ideologijoje. Pavyzdžiui, paveldėję tradicines senovės Kinijos pažiūras, Kinijos politikos kūrėjai po Mao valdymo visada laikė švelniąją galią nepakeičiama, siekiant padidinti Kinijos „zonghe guoli“ (visapusišką nacionalinę galią). Pažymėtina, kad visapusiška nacionalinė galia yra originali Kinijos politinė sąvoka, neturinti šaknų Vakarų politinėse teorijose. Kinijos mokslininkai teigia, kad visapusišką šalies nacionalinę stiprybę galima apskaičiuoti skaičiais pagal įvairius rodiklius, kuriuose atsižvelgiama į karinius, ekonominius, politinius, kultūrinius ir kt. veiksnius.“
Taigi, kinų požiūriu, visapusiška nacionalinė galia pasiekiama tik suderinus kietosios ir švelniosios galios priemones, be to, kaip rašoma Kinijos švelniosios galios dinamiką analizuojančioje knygoje, „daugeliui Kinijos politinio elito atstovų Kinijos minkštosios galios plėtra yra kaip mechanizmas, padedantis įgyvendinti svajonę tapti pasauline galybe, ypač dėl to, kad Kinijos kietosios galios ištekliai gerokai atsilieka nuo „status quo“ galios – Jungtinių Amerikos Valstijų.“
Neišnaudotas Kinijos potencialas
Ar kinams pavyksta pasiekti šį tikslą? Nors „Pasauliniame švelniosios galios indekse“ matomas aiškus Kinijos triumfas, VU TSPMI doktorantas, Kinijos ekspertas Raigirdas Boruta įsitikinęs, kad Kinija kol kas negeba išnaudoti savo potencialo, o tam labiausiai trukdo žinių apie kitus regionus trūkumas ir kiek kitoks švelniosios galios suvokimas, nei Vakaruose.
„Turint omenyje tai, kokį potencialą turi Kinija žvelgiant į jos istoriją, kultūrinį paveldą, meną ir pan., švelniosios galios instrumentai galėtų būti labai efektyvūs. Visgi, verta paminėti, kad Kinija gana vėlai pradėjo tinkamai suprasti, kas yra švelnioji galia ir kaip ją tinkamai pritaikyti tikslinėms visuomenėms. Ilgus metus Kinijoje žodis „propaganda“ buvo naudojamas neatsižvelgiant į auditoriją (propagandą tik vėlesniu laiku pradėta skirstyti į „vidaus“ ir „išorės“). Dėl šios priežasties švelniąja galia paremti veiksmai buvo didžiąja dalimi nesėkmingi dėl pačios žinutės nepritaikomumo – vidaus auditorijai skirta žinutė neretai būdavo tiesiog pertransliuojama ir užsienio auditorijai.
Kinijos žiniasklaidos portalai skirti užsienio auditorijoms tiesiog perspausdindavo tas lėkštas propagandines žinutes neatsižvelgdami į tikslinę auditoriją. Šiuo metu Kinija reikšmingai patobulėjo, bet vis dar nėra pakankamai pajėgi veikti visuose regionuose. Manau, kad šiuo metu būtent Pietryčių Azija yra vienas tų pagrindinių taikinių, kuriuose Kinija mokosi veikti visuomenes. Žinoma, Taivanas turbūt daugiausiai galėtų papasakoti, kaip keitėsi Kinijos veikimas“, – tikina ekspertas.
J. Nye taip pat atkreipia dėmesį į dvi opias problemas, kurios trukdo Kinijai išnaudoti savo potencialą. Viena iš jų – įtempti ir agresyvūs santykiai su kaimynais.
„Kartą labai aukšto rango Kinijos diplomatas paprašė manęs pavakarieniauti ir norėjo aptarti, kaip Kinija galėtų padidinti savo minkštąją galią. (…) Ir aš pasakiau, kad Kinija yra labai patraukli dėl savo tradicinės kultūros, didžiulės ekonominės sėkmės, dėl to, kad šimtus milijonų žmonių ištraukėte iš skurdo, ir tai yra patrauklu, tačiau jūs turite du didelius įsipareigojimus. Vienas jų – jūsų teritoriniai ginčai su puse tuzino kaimyninių šalių. Labai sunku Naujajame Delyje sukelti sumaištį, kad pritrauktum žmones Indijoje, kai kinų kariai žudo indus pasienyje Himalajuose“, – prisiminė J. Nye.
Kita kliūtis siekti Kinijos patrauklumo kitose šalyse, pasak mokslininko, yra per didelė Kinijos komunistų partijos kontrolė pilietinės visuomenės atžvilgiu. „Daugelyje šalių minkštąją galią kuria ne tik vyriausybė, bet ir pilietinė visuomenė. JAV tai yra viskas, pradedant universitetais, fondais, Holivudu ir pan. Tačiau jei partija griežtai kontroliuoja, pilietinė visuomenė turi mažiau galimybių pritraukti kitus. Ir taip jūs gaunate tokį puikų menininką kaip Iway Way. Jis arba uždaromas, arba ištremiamas. Tai nėra gerai Kinijos minkštajai galiai“, – sako J. Nye.
Konfucijaus institutai – švietimo įstaiga ar propagandos katilas?
Pernelyg didelė komunistų partijos įtaka kai kuriose šalyse sukėlė nerimą ne tik kalbant apie vietos gyventojų kontrolę, bet ir apie pagrindinį kultūrinį Kinijos švelniosios galios įrankį visame pasaulyje – Konfucijaus institutus. Konfucijaus institutai įvardijami, kaip „ne pelno siekiančios švietimo institucijos, kurias bendrai steigia Kinijos ir užsienio partnerių institucijos, remdamosi abipusės pagarbos, draugiškų konsultacijų, lygybės ir abipusės naudos principais.“ Jų misija – kinų kalbos ir kultūros puoselėjimas ir propagavimas užsienio šalyse. Šiam tikslui pasiekti institutuose mokoma kinų kalbos, administruojami kalbos egzaminai, vykdomos kalbos ir kultūros mainų programos tarp Kinijos ir užsienio šalių, įgyvendinami su Kinijos kultūra ir kalba susiję moksliniai tyrimai, teikiama pagalba kinų kalbos mokytojams.
Praeitų metų gegužę Konfucijaus institutai šventė dvidešimties metų sukaktį. 2004 m. Hu Jintao valdymo metu užgimusi iniciatyva sparčiai išplito po visą pasaulį iš dalies dėl paties prezidento aiškios orientacijos į švelniosios galios sklaidą, bet ir dėl pasaulio noro daugiau sužinoti apie augančią galybę – Kiniją. Auganti Kinijos ekonomika taip pat davė palankų toną – su kinais verslą vystyti suinteresuotiems verslininkams ir entrepreneriams reikėjo mokytis kinų kalbą. Oficialioje Kinijos Konfucijaus instituto svetainėje išplatintame pranešime nurodoma, kad iki 2023 m. pabaigos 160 šalių, Kinijos ir užsienio partnerių iniciatyva, buvo įsteigti 496 tokie institutai ir 757 Konfucijaus klasės. Nors svetainėje šie skaičiai pateikiami kaip auksinis institutų amžius, ankstesnių metų statistika rodo, kad tokių įstaigų praeityje buvo daugiau. Pavyzdžiui, 2019 metų pradžioje Konfucijaus institutų skaičius pasaulyje siekė 548, o Konfucijaus klasių – net 1193.
Daugiausia Konfucijaus institutų pastaraisiais metais uždaryta JAV po to, kai Valstybės departamentas juos pripažino užsienio misijomis. Iki 2022 m. birželio iš 118 šalyje veikusių institutų, duris užvėrė 104. Tiesa, Nacionalinės mokslininkų asociacijos ataskaitose akcentuojama, kad kelios dešimtys uždarytų kinų švelniosios galios židinių tiesiog pakeitė pavadinimą, pašalindamos iš jo Konfucijaus vardą, tačiau toliau vykdė veiklą. Be to, į kitą kinų misiją Konfucijaus vardu – Konfucijaus klases – žiūrėta atlaidžiau.
Prie sprendimo JAV uždaryti Konfucijaus institutus buvo einama palaipsniui. Eksponentiškai augant institutų skaičiui, susirūpinta dėl galimos Kinijos komunistų partijos propagandos sklaidos, be to, kritikos balsus įkvėpė augančios įtampos tarp JAV ir Kinijos. Už JAV vairo stovint Barackui Obamai, 2012 m., nerimas dėl Konfucijaus institutų JAV pasireiškė juose kinų kalbą dėsčiusių mokytojų išsiuntimu iš šalies dėl vizų klausimų. Per pirmąją prezidento Donaldo Trumpo kadenciją nemaža dalis institutų užsidarė dėl spaudimo juos glaudžiantiems universitetams. Jiems liepta pasirinkti, ar išlaikyti Konfucijaus institutus su palyginti menka Kinijos parama, bet už tai netekti JAV federalinio finansavimo, ar užverti institutų duris. Didelė dalis mokslo įstaigų nusprendė priimti mažiau finansiškai skausmingą sprendimą.
Valdant Joe Bideno administracijai buvo tęsiami panašūs procesai. Tuo pat metu kai kurios kitos šalys, pavyzdžiui, Australija, Vokietija, Indija, Japonija ir Jungtinė Karalystė, taip pat ėmėsi peržiūrėti Konfucijaus institutus arba daryti jiems spaudimą. Daugiausia nerimo šalims kėlė didelė Konfucijaus institutų priklausomybė nuo komunistinės autokratinės Kinijos vyriausybės ir rizika, kad iš pažiūros nekaltos mokslo įstaigos bus panaudotos Kinijos ideologijai ir propagandai skleisti. Tuo tarpu besivystančiose šalyse institutų skaičius ir toliau augo.
Stebėdama institutų nykimą JAV, Kinija buvo priversta reaguoti ir 2020 m. pertvarkė savo strategiją, parodydama, kad yra pasiryžusi kiek galima labiau atsieti institutus nuo centrinės valdžios. Šiam tikslui pasiekti įkurtos tokios organizacijos, kaip Kinijos tarptautinis švietimo fondas ar „Chinese Plus“, kurios pasidalijo Konfucijaus institutų pareigomis arba atliko tarpininko funkciją. Tiesa, kaip pastebėjo Azijos ir Ramiojo vandenyno temas nagrinėjantis žurnalas „The Diplomat“, kol kas sunku pasakyti ar tokia Kinijos iniciatyva duos teigiamų rezultatų ir ar padės įveikti pasitikėjimo iššūkį, kylantį tarp autoritarinės Kinijos ir demokratinių Vakarų.
Kaip vyksta Konfucijaus institutų administravimas
Yra ir kitas požiūris, kurio šalininkai į Konfucijaus institutus žiūri atlaidžiau. Pavyzdžiui, nepriklausomai Australijos idėjų kalvei, „Lowy institutui“, priklausančiame portale „The Interpreter“ aiškinama, kad Kinijos komunistų partija Konfucijaus institutų atžvilgiu turi gerokai mažiau galių, nei daugelis įsivaizduoja. „Konfucijaus institutai veikia labiau decentralizuotai, nei dažnai manoma. Priešingai nei Prancūzų aljansas ar Gėtės institutas (kultūrinių mainų organizacijos, kurias finansuoja ir valdo tik jų nacionalinės vyriausybės), kiekvienas Konfucijaus institutas veikia kaip partnerystė. Ją sudaro Konfucijaus instituto būstinė (Kinijos vyriausybės Švietimo ministerijos padalinys, paprastai vadinamas „Hanban“), vietos priimančioji švietimo įstaiga ir remiančioji Kinijos švietimo įstaiga (dažniausiai universitetai).
„Hanban“ neatlieka tiesioginio organizacinio vaidmens, susijusio su atskirais Konfucijaus institutais, tačiau teikia minimalią administracinę paramą, mokymo išteklius, finansinę priežiūrą ir maždaug pusę institutų finansavimo. Jų valdymas pavestas valdybai, kurią sudaro maždaug vienodai atstovaujamos priimančiosios institucijos ir Kinijos universiteto partnerio.“, – rašoma straipsnyje.
Tekste atkreipiamas dėmesys, kad daugiausia nepasitenkinimo dėl Konfucijaus institutų veiklos kelia faktas, kad institutą globojanti mokymosi įstaiga turi sutikti su „Hanban“ vykdoma mokymo kokybės priežiūra, tačiau, atsižvelgiant į šios organizacijos ribotą galią daryti įtaką mokymosi programoms, grėsmės išlieka minimalios.
„Net ir nesant centralizuotos Pekino kontrolės, yra galimybė, kad Konfucijaus institutų darbuotojai ir partnerių organizacijos gali taikyti savicenzūrą jautriais klausimais (pvz., dėl Taivano suvereniteto), taip didindami netiesioginės įtakos platesnei universitetų veiklai perspektyvą. Tačiau ribotos Kinijos vyriausybės galimybės daryti tiesioginę įtaką Konfucijaus institutams reiškia, kad asmenys ir organizacijos gali daryti tai, ką vienas ekspertas pavadino „selektyviu, o ne propagandiniu požiūriu į Kiniją“, – pastebėjo straipsnio autoriai Kieranas Donelly ir Sung-Young Kimas.
Lietuvoje nemalonių incidentų nepastebėta
Lietuvoje Vilniaus universiteto Konfucijaus institutas veikia nuo 2010 m. Jame organizuojami kinų kalbos kursai ir egzaminai, vasaros stovyklos Kinijoje gimnazistams ir studentams, skiriamos Konfucijaus instituto stipendijos. Institutas prisideda ne tik prie kinų kalbos, bet ir kinų kultūros bendrąja prasme populiarinimo, siūlydamas kinų kovos menų čigong ir taidzi kursus, vesdamas tradicinės kinų medicinos seminarus, kinų tapybos ir kaligrafijos kūrybinės dirbtuves bei organizuojamas viešas paskaitas ir diskusijas apie kinų kultūrą. Kaip pastebi VU TSPMI Azijos studijų ir tarptautinės politikos docentas Konstantinas Andrijauskas, Lietuvoje institutas nebuvo patekęs į nemalonumus.
„Yra tokia bendra tendencija, kad Vakarų pasaulyje jie yra uždarinėjami pamažu. Vis daugiau valstybių ir vis daugiau universitetų, kurie labai dažnai Vakarų pasaulyje turi ryškią, labai plačią autonomiją, iš esmės patys sprendžia dėl jų egzistavimo. Bet tokia tendencija egzistuoja. Tačiau kartu reikia pabrėžti, kad Konfucijaus institutai, jie veikia tiek, kiek vietos institucija leidžia jiems veikti. Ir jeigu žaidimo taisyklės yra labai aiškiai nustatytos ir nubrėžtos, tai jų galimybės sekti Pekino naratyvų, įgyvendinant savo studijų programas, mokant kinų kalbą, aš sakyčiau, yra labai ribotos. Tarkime, Lietuvos atveju dabar jau praktiškai pusantro dešimtmečio Konfucijaus institutų egzistavimo nebuvo jokių kažkokių incidentų, susijusių su Konfucijaus institutais ir jokių bandymų, kiek man yra žinoma, veikti Vilniaus universitetą, jo sprendimus, ar veikti bendrai visuomenės nuomonę apie tai, kas yra Kinija. Bendrai aš manau, kad Lietuvai reikia mokytis kinų kalbos, reikia daugiau žinoti apie jų kultūrą“, – akcentavo K. Andrijauskas.
Vis dėlto, ekspertų teigimu, mūsų šalyje nepastebimas didesnis Kinijos veikimas per švelniosios galios priemones. Dėl to didžiąja dalimi prisidėjo dar nuo 2019 m. besitęsianti įtampa tarp Lietuvos ir Kinijos ir vėliau sekęs Lietuvos sprendimas Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę – žingsnis, kurio, kaip prieš kelias dienas žurnalistams sakė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis, Kinija niekada neatleis. Įtakos kultūrinės diplomatijos nykimui turėjo ir užsitęsusi Covid-19 pandemija bei kiti Pekino prioritetai.
„Manau, kad net ir labai minimalus Kinijos švelniąja galia paremtas veikimas, net ir tie likučiai po dvišalio konflikto įkarščio, atrodo, dar labiau sumenko. Nepaisant retų autorinių straipsnių, kuriuos užsako Kinijos ambasada, ir regioninės diplomatijos, kuri šiuo metu vykdoma gana tyliai (vizitai į regionus visgi yra labai minimalūs ir apsiribojantys seniau užmegztų draugysčių palaikymo), Kinija tiesiog neskiria tam daugiau dėmesio.
Kinijos švelnioji galia, o galbūt tiksliau vadinti tai turimu potencialu auginti įtaką per švelniąją galią, reikšmingai sumenko dėl Kinijos ir Lietuvos konflikto. Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą, kuriame Kinija laikosi savo prorusiško neutralumo, taip pat turėjo didelę įtaką Kinijos supratimui, kad šiuo metu jos bandymai plėsti įtaką Lietuvos visuomenėje bus neefektyvūs“, – pastebėjo R. Boruta.
„Nuo Kinijos nepabėgsime“
Ekspertas pažymėjo, kad neefektyvus Kinijos švelniosios galios veikimas Lietuvoje gali būti siejamas ir su tuo, kad Kinija apskritai mažai ką apie mus žino. „Kinija, priešingai nei Rusija, nė iš tolo negali pasigirti geru šio regiono kalbos, kultūros, visuomenės ir istorijos išmanymu. Dėl šios priežasties Pekino veikimas per švelniosios galios instrumentus yra labai apribotas ir, didžiąja dalimi, menkai efektyvus. Kinija negali pasigirti ryškesne žiniasklaidos įtaka, reikšmingesnėmis vietos kinų bendruomenės veikla ir pan. Pagrindiniai instrumentai iki konflikto buvo gana įsibėgėję kultūriniai mainai, kurie, mano manymu, nėra vien tik blogis ir propaganda“, – sakė jis.
Kinijos klausimus analizuojantys ekspertai atkreipė dėmesį į nerimą keliančią tendenciją – turėdama ribotą bagažą žinių apie mūsų regioną, Kinija sparčiai mokosi iš Rusijos. „Tam tikru metu mes pamatėme, kad kinai, siekdami tikrai įskaudinti Lietuvą, kad jie susidūrė su ta problema, kad jie iš tikrųjų mažai žino apie Lietuvą. Vat būtent tos dvišalių santykių krizės epogėjuje mes tai labai pajautėm, bet vienu metu jie tiesiog, atrodo, štai taip paėmė ir įjungė rusiškus propagandinius naratyvus. (...) Jie suprato, ok, mes žinome mažai, bet rusai apie juos žino daugiau. Jie žino, kur yra tokie labiau skausmingi taškai, kur galima paspausti, kokie klausimai ir kokios temos kelia konfliktus Lietuvos visuomenėje. Rusai tiesiog turi tą ekspertizę, žino apie mus daugiau. Mes tada galime paimti jų naratyvus. Tai jeigu mes, sakykime, paimtume rusų ekspertizę apie mus, tai, kaip rusai žino, kaip mus skaudinti, iš vienos pusės ir paimtume kinų technologinius gebėjimus, jų turimą technologinę infrastruktūrą iš kitos. Mes gauname labai labai pavojingą kokteilį“, – perpėja K. Andrijauskas, akcentuodamas, kad būtent dėl tokių grėsmių reikėtų labai atsargiai vertinti jaunimo itin mėgstamą kinų platformą „TikTok“.
Vis dėlto, kalbant apie Kinijos propagandos efektyvumą Lietuvoje, R. Boruta pastebi, kad dėl mažo Kinijos įsitraukimo lietuvius galima laikyti pakankamai atspariais, tačiau būtina skatinti domėjimąsi Kinija tam, kad nekiltų didesnių grėsmių ateityje. „Manau, kad taip, Lietuvos gyventojai yra pakankamai atsparūs Kinijos propagandai, bet visa tai suversčiau labai minimaliam Kinijos minkštąja galia paremtam veikimui. Lietuvos atveju Kinija ilgą laiką rėmėsi savo ekonomikos patrauklumu, juo remiantis būdavo ir formuojamos įvairios žinutės. Tačiau Kinijos ekonomika jau neberodo stebuklų, didėja iššūkių ir tikrai galiu drąsiai teigti, kad Kinijos veikimas tampa vis labiau išradingesnis. Visuomenę reikia tiesiog šviesti – kas yra Kinija, kaip ji veikia pasaulyje, kokios jos ambicijos ir pan.“, – komentavo ekspertas.
Tokiam požiūriui pritaria ir K. Andrijauskas, remdamasis praeitais metais publikuoto tarptautinio tyrimo duomenimis, kuriame apklausta Baltijos šalių gyventojų nuomonė apie tam tikrus Kinijos naratyvus: „Kalbant apie geopolitinį arba tarptautinės politikos matmenį, iš tikrųjų, galima konstatuoti, kad lietuviai nežino pakankamai apie Kiniją, apie jos vaidmenį tarptautinėje arenoje ir netgi kalbant apie tokius esminius mums tarptautinės politikos klausimus, kaip, tarkime, Rusijos agresija Ukrainoje. Labai didelė Lietuvos respondentų dalis, na, jiems yra sunku įvardinti, koks gi čia yra Kinijos vaidmuo, vis tik, šiame konflikte bendrai ir šiame kare.“
Apklausus Lietuvos gyventojus taip pat pastebėta, kad lietuviai, nepaisant žiaurių Kinijos sankcijų ir kenkėjiškos veiklos Lietuvoje dvišalės krizės metu, į šią supervalstybę yra linkę žiūrėti pragmatiškai. Daugelis respondentų buvo įsitikinę, kad Lietuva yra maža valstybė, kuri turėtų būti „savo vietoje“ ir nepykdyti tokios didelės ekonominės galybės kaip Kinija. Taip pat, nors daugelis atsakiusiųjų vertino Kiniją skeptiškai, kaip autoritarinę jėgą, pažeidžiančią žmogaus teises ir varžančią laisves, tuo pačiu išryškėjo požiūris, kad, nepaisant to, vis viena reikėtų su Kinija palaikyti gerus santykius ir plėtoti ekonominį bendradarbiavimą.
K. Andrijauskas atkreipė dėmesį, kad bendradarbiaujant su Kinija įvairiose srityse, vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad paradui vadovauja Kinijos komunistų partija, nors nebūtinai kiekvienas kinas ją palaiko. „Yra tas bendras įsivaizdavimas, kad Kinija yra galimybių šalis, kad jeigu tik kažką pradėsi daryti su Kinija, kad tuoj ir pieno upės pradės tekėti, ir medaus kalnai pasimatys. Tai ne, viskas yra gerokai sudėtingiau ir Lietuvos verslo patirtis irgi tai labai aiškiai signalizuoja. Tai reikia būti atsargesniems, kad mes nepasiklystume tarp tų kelių kinų pažadų medžių, bet, bendrai paėmus, tai nereiškia, kad neturėtume visiškai sąveikauti. Reikia būti atsargiems, reikia suprasti, kad (…) jeigu mes sąveikaujame su Kinijos subjektais – nebūtinai piliečiais, bet platesnio lygmens subjektais, įmonėmis ir taip toliau – reikia suprasti, kad Kinijoje reta didesnė įmonė, reta didesnė organizacija yra, na, kad mes apskritai galėtume vadinti nepriklausoma nuo valstybės.
Kinija yra beveik 100 milijonų Kinijos komunistų partijos narių. Jie yra visur. Visur. Ir labai tikėtina, kad sąveikaujant su vienu ar kitu kinu derybose, jūs sąveikaujate su kinų komunistų partija pirmiausia, o ne ten ta įmone ir panašiai. Tai yra politinio raštingumo klausimas“, – pabrėžė ekspertas, pridurdamas, kad Kinija ateityje niekur nedings, todėl būtina gilinti apie ją žinias, – „Nuo Kinijos mes nepabėgsime ir dėl to ja domėtis yra privalu, bet reikia labai aiškiai suprasti, kad mes domimės valstybe, kuri yra ar bus grėsmė mums ir būtent dėl to mes turime ja domėtis.“