Alkoholizmas yra puikybės ir vienišumo liga
„Gerti man kompanijos nereikėdavo, aš puikiausiai vienas sau ją palaikydavau. Iš pradžių tos kompanijos gal ir reikėjo, kad būtų linksma, smagu, bet kai pasiekiau tam tikrą lygį ir kai pradėjau gauti signalų iš kitų, kad gal pernelyg daug vartoju, tada pradėjau gerti vienas, slėpdavausi, sąmoningai vengidavau žmonių, kurie mane stebėtų ir sakytų, kaip aš negerai elgiuosi ir kaip man reikia sustoti. Pabėgau nuo jų visų į vienatvę, kurioje niekas nieko nesakė, kurioje slėpdavausi, kurioje gerdavau, kurioje nebuvo linksma, o labai liūdna, bet išgėręs bent akimirką pasijausdavau geriau“, – atvirai kalba aktorius.
Marius sako, kad nors realiai nepražudė nė vieno žmogaus, bet tikrai daug blogo padarė per tuos 20 metų, kai gėrė: „Labai įskaudinau tam tikrus žmones, psichologiškai juos žalojau. Yra daug tokių, kurių atsiprašiau, ir tikrai yra tokių, kurių – ne, nes net nepamenu, kad juos įskaudinau. Dabartis išmeta visokių dalykų, kurie buvo tarsi pasislėpę. Atmintis – labai selektyvus dalykas: kai ką užmirštam, kai ką pasiliekam.“
Pasak aktoriaus, gėdos jausmas yra vienas pagrindinių alkoholiką lydinčių jausmų, bet esmė ta, kad šis jausmas nepadeda mesti gerti: „Bėda, kad labai dažnai gėdos jausmas būdavo viena iš priežasčių gerti toliau. Jis veikia paradoksaliai. Įsijungia kitas mechanizmas, kuris dar labiau pablogina situaciją, – tu imi sakyti sau „taip man ir reikia, aš esu blogas žmogus“.
Marius sako, kad alkoholizmas yra ne tik vienišumo, bet ir puikybės liga, o jis pats gerdavo visada: kai linksma, liūdna, kai nuobodu, iš esmės – bet kada.
„Manęs niekas nesupranta – aš geriu. Mane įvertina – tada irgi geriu, nes juk šventė. Gerti progų gali susigalvoti kiekviename žingsnyje. Gėrimas yra gėrimas. Tai liga. Jei sakai, kad apima kokia nors psichologinė būsena ir tu išgeri, tai tik pasiteisinimas. Liūdesys – ne priežastis gerti, kaip ir tada, kai linksma. Visi tie pasiteisinimai įgalina tave toliau tai daryti, bet tam suvokti reikia laiko. Kalbant apie pasiteisinimus gerti aš buvau tikras profesionalas.
Kai ruošėmės kraustytis į naujus namus, radome daug mano prislėptų brendžio buteliukų visiškai neįtikėtinose vietose. Tai parodo, iki kokio lygio galima prieiti, bet kartu galima ir pagyti, jei to nori“, – atvirai sako žymus aktorius.
Geria visi, menininkai – joks išskirtinumas
„Alkoholizmas yra lėtinė liga, ji nėra ūminė. Ir man tai neprasidėjo staiga – iš pradžių viskas vyko nekaltai. Nevartojau alkoholio būdamas nepilnametis, pradėjau išgėrinėti, kai atvykau studijuoti į Vilnių ir apsigyvenau bendrabutyje. Net neatsimenu, kada man kas iš šalies pasakė, kad gal mažiau gerčiau. Tai įvyko labai palengva“, – prisimena Marius.
Pasak aktoriaus, menininko profesija – tokia pati kaip ir kitos, ir čia nėra jokios takoskyros su alkoholiu, kad jo daugiau vartojama. Ji nėra tokia svarbi, jeigu lyginsi su gydytojais ar mokytojais.
„Mes patenkiname ne pirminius žmogaus poreikius. Kad menininkai geria daugiau, tai visiškas mitas. Čia daugiau apie tai, kad žinomi žmonės labiau matomi, todėl susidaro įspūdis, kad daug geria, o juk geria visi. Kai vaikščiodavau į Anoniminių alkoholikų grupes, tai ten buvo visa paletė profesijų – nėra nė vienos išskirtinės. Geria visi – ir bomžai, ir stambių įmonių vadovai. Visi serga ta pačia liūdna liga“, – sako Marius.
Į klausimą, kaip mato šių dienų jaunąją aktorių kartą, aktorius atsako, kad jis pats ne taip aktyviai dalyvauja teatriniame gyvenime, nes teatras, kokį įsivaizdavo, nebelabai egzistuoja. Bet pastebi, kad jaunimas tikrai mažiau vartoja alkoholio, tačiau randa kitų svaiginimosi būdų.
„Žmonijai visada buvo būdinga svaigintis, čia nieko naujo nėra. Kažkada prasidėjo nuo šamanų, jie tam tikras žoleles valgydavo, jiems vaidendavosi, ir iš to gimė mitologija. Šiuolaikinė mitologija, kad vartoja jautrūs žmonės, bet mūsų esminė problema, jog mes ją mistifikuojame, o tai yra tik paprasta biochemija“, – sako Marius.
Neįleistas į sceną suvokė, kad pasiektas dugnas
„Tai, kad esu alkoholikas, sužinojau paskutinis. Ilgai netikėjau, neprileidau tokios minties. Iš esmės pradėdavau gerti jau ryte ir buvau pasiekęs tą etapą, kai gerdavau ne dėl to, kad būtų gera, o dėl to, kad nebūtų bloga. Tai buvo uždaras ratas, kritinis etapas. Juk žmonės geria, kad jiems būtų gera, kai jiems linksma, kai sekasi, o tu geri tam, kad pašalintum blogumą bent kuriam laikui. Tai čia jau yra viskas, nes gydaisi tais pačiais „vaistais“, kuriais susirgai. Ir toks susirgimas tampa amžinu, iš to negali išeiti“, – sako aktorius. Jam sustoti gerti padėjo keli dalykai, vienas iš jų – į nugarą alsuojantis mirties kvapas.
Paklausus, ką išdarinėjo būdamas neblaivus, Marius sako, kad buvo visi atvejai, kuriuos galima įsivaizduoti ir kurių ne. Buteliukas brendžio iš esmės visuomet būdavo šalia jo; paslėptas ar nepaslėptas, bet buvo.
„Kai mačiau, kad man jau negerai, išbandžiau viską: užkodavimus, gydymus vaistais, psichoterapiją. Niekas nepadėjo, nes neprileisdavau minties, kad negalėsiu gerti. Aš žiūrėjau kitaip – kaip išmokti gerti saikingai. Išbandžiau visus įmanomus metodus ne tam, kad man pavyktų, o tam, kad nepavyktų. Pasižymėjau varneles ties jais visais ir, kai niekas nepadėjo, galėjau toliau gerti.
Suvokimas, kad man tikrai blogai, atėjo tada, kai manęs neįleido į sceną spektaklio metu. Grįžau namo, pargriuvau, žmona paklausė, ar ką nors darysiu dėl to. Atsakiau, kad viską padariau, bet niekas nepadėjo. Tada ji man pasakė, kad nieko neišbandžiau iki galo. Tuomet man kažkas smegenyse suvibravo ir supratau: viską dariau tik tam, kad nuo manęs visi atstotų, o ne tam, kad pavyktų atsiriboti nuo alkoholio. Tada paskambinau žmogui iš Anoniminių alkoholikų grupės, su kuriuo susipažinome, kai prieš trejus metus buvau ten nuėjęs.
Atsimenu, kai lankiausi, tai tikrai paklausydavau, ką jie toje grupėje šneka. Po susirinkimų nueidavau į barą, pasiimdavau brendžio ir galvodavau, kad neblogai jie ten kalba. Bet tada buvo toks etapas, kai egzistavo JIE ir AŠ. Aš nebuvau pasiruošęs pasikeisti.
Taigi, kai po pokalbio su žmona vienam iš grupės narių pasakiau, kad man viskas, nebegaliu vienas susitvarkyti, jis pasakė žinantis, kur reikia važiuoti. Atvažiavau tą pačią dieną. Tądien ir įvyko stebuklas, nukrito akmuo nuo širdies. Nustojau vartoti“, – pasakoja Marius.
Gavo Dievo dovaną
„Pirmas žingsnis yra įvardinti, kad tu esi alkoholikas. Pamatai kelias dešimtis žmonių, tokių kaip tu, prieš kuriuos nepasimaivysi, jų neapgausi, nes visi lygiai tokie patys kaip tu. Jie viską žino, nes buvo ten, kur pats buvai. Tavo istorija tokia pati kaip visų, tik skiriasi aplinkybės.
Taigi, nuo to laiko aš gavau dovaną, kurią ne visi gauna, – tapau abejingas alkoholiui. Man niekas nebesuvirpėdavo parduotuvėse praeinant alkoholio skyrių ar būnant bare. Dar neturėjau atkryčio, ačiū Dievui; tai bet kada gali įvykti, bet mano darbas yra laikytis. Nebūti alkanam, vienam, piktam. Kai nustojau vartoti, pradėjau labai daug į save investuoti, edukuotis, sportuoti. Šiandien esu geriausios tiek psichinės, tiek fizinės formos, o šiandien man 46 metai. Jau po pirmojo susirinkimo pajutau palengvėjusį kūną ir daugiau atgal niekad nesidairiau. Mano atvejis tikrai nėra dažnas. Matyt, tam buvau labai pribrendęs. Mano lagaminas buvo sukrautas ir tik laukė, kada pagaliau pajudės“, – šypsosi Marius.
Aktorius sako, kad šiandien jis visai nereaguoja, jeigu aplink žmonės vartoja alkoholį: „Aš jau visur buvau, viską mačiau; viskas, kas liečia alkoholį, kartojasi: kiekiai, būsenos, kiekviena diena – kaip Švilpiko diena. Man išbluko prisiminimai, kurie buvo pozityvūs, kai gerdavau. Liko tik patys baisiausi – nesąmonės, kurių pridariau, būsenos, kurias jaučiau. Iki šiol prisimenu, kaip daužydavosi širdis, padidėdavo pulsas iki kritinės ribos. Atsimenu viską taip aiškiai, lyg tai būtų vykę vakar. Nenoriu taip jaustis.“
Paklausus, ar aplankydavo suicidinės mintys geriant, Marius atsako, kad nors neplanuodavo, bet pagalvodavo apie mirtį, sakydavo sau, kad jei mirs, vadinasi, taip jam ir reikia, kaip jau bus – taip.
Paties sveikata išliko gera, kviečia žengti pirmąjį žingsnį
Į klausimą, kaip pasikeitė gyvenimas metus gerti ir kiek pinigų sutaupė, Marius šypsosi duodamas pavyzdį: „Mano namuose šiandien yra įrengta muzikos prodiusavimo studija. Paskaičiavau, kiek pinigų į ją sudėjau, tai panašiai būčiau per tuos metus pragėręs. Taigi „išėjau ant nulio“.
Aktorius sako, kad baigus gerti jo gyvenime atsirado sportas. Marius sportuoja keturis kartus per savaitę su treneriu, taip pat bėgioja, praktikuoja įvairias kitas sporto šakas.
„Supratau daug dalykų apie save. Vienas iš jų tas, kad man tinka ir patinka rutina, – kai diena struktūrizuota, aš labai gerai jaučiuosi. Atsirado ir daug kitų dalykų. Kai 20 metų geri ir meti, supranti, kad savęs visiškai nepažįsti, tad teko susipažinti. Tas procesas vis dar vyksta.
Skaudu, nes mano žmona labai daug iškentėjo, bet gera, jog ne tik man, bet ir jai didžiulė dovana, kad man, mūsų šeimai, kartu pavyko išlipti. Jei šeimos nebūtų, tai gal ir būtų įveikiama, bet labai sunkiai“, – už palaikymą žmonai dėkingas Marius.
Aktorius sako, kad sekasi tiems, kurie ką nors daro, ir nors sunku, bet turi pasirinkti gyventi, jei nori išlikti, auginti vaikus, turėti šeimą, mėgstamą darbą.
„Kai mečiau gerti, atsimenu, nuskubėjau į kliniką ir pasidariau visus įmanomus išsamius sveikatos tyrimus. Gydytojai mane nudžiugino pasakę, kad mano kepenys puikiai gyvuoja. Bet jeigu būčiau gėręs dar metus ar dvejus, būtų likę negrįžtamų procesų. Mano organizmas atlaikė ir aš esu jam labai dėkingas bei skolingas, šiandien jam grąžinu skolą. Visus, kam šiandien sunku, kviečiu išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį – paprašyti pagalbos, o kai jau žengsite tą pirmąjį, kiti tikrai bus lengvesni“, – patikina aktorius M. Jampolskis.
Nuoširdžiai džiaugiasi padėjęs kitiems, jų – daugiau nei 20
Kaip elgiasi Marius, kai pastebi, kad kas nors daugiau išgėrinėja, – ar mato pareigą tai pasakyti tiesiai šviesiai, ar nekreipia dėmesio? Jis atsako: „Aš, kaip alkoholikas, žinau, kad jokie mano sakymai, pamokslavimai niekada neatneš naudos. Žmogui, turinčiam šią problemą, nėra jokių patarėjų, išskyrus jį patį. Labai dažnai pamokslavimai sukelia kaip tik priešingų reakcijų. Pats žmogus turi susiprasti ir nueiti savo kelią, niekas kitas už jį kryžiaus neneš.
Aišku, yra tokių, kurie moka saikingai vartoti, bet aš galiu padėti tik tada, kai žmogus pats paprašo pagalbos. Tai esminė sąlyga; tu negali žmogui įsiūlyti pagalbos. Apie alkoholizmą kalbu viešai ir dėl to, kad matau, jog galiu padėti. Žinau mažiausiai 20 žmonių, kuriems mano pasisakymai padėjo žengti žingsnį, ieškant pagalbos, ir pagyti. Tie visi žmonės su manimi susisiekė, aš jiems padėjau jų kelyje. Mes kartu jį nuėjome. Žinau, kaip padėti, bet žmogui reikia pačiam norėti.“
Paklausus, ką jis pirmiausia pataria tam, kuris į jį kreipiasi, Marius atsako: visų pirma – negerti bent vieną dieną; tai padaryti gali visi. Tada – pabendrauti su žmonėmis, kurie turi tą pačią problemą.
„Jeigu tau atrodo, kad esi kuo nors ypatingas šiuo atveju, tai tikrai taip nėra, – esi toje pačioje valtyje su daug kitų žmonių. Toks suvokimas tave išlaisvina, nes supranti, kad esi ne vienas, o tada tikrai žymiai lengviau. Kai šiandien aš negeriu ir žinau, kad už manęs stovi kokie dvidešimt žmonių, kuriems aš tikrai rūpiu, kurie, padėdami man, padeda ir sau, jaučiuosi stiprus. Vienas taip nesijaučiu.
Labai dažnai artimieji, galvodami, kad padeda žmogui, iš tikrųjų jam kenkia. Pavyzdžiui, žmogus neišeina į darbą ir žmona suveikia biuletenį – taip jį pridengia. Ką tai reiškia alkoholikui? Tai, kad toks jo elgesys legalizuojamas, kad jis gali toliau gerti. Taip suveikia sergančio logika.
O štai tikrai tinkamai suveikia pasekmių pajautimas. Jeigu žmona nori išeiti iš namų dėl tavo elgesio, ji turi išeiti, – tu liksi vienas ir suprasi, ko netekai. Jeigu geri darbe, tave turi iš jo išmesti. Jeigu reikia apmokėti sąskaitas ir to nepadarei, vėlgi jausi pasekmių ir daug kitų dalykų, kurie pastato į vietą. Tu privalai pajausti pasekmes dėl to, kad geri. Kitaip nieko nebus“, – atvirai kalba Marius.