Panevėžio krašte 77–erių K. Ilginis žinomas – jį tiek vasarą, tiek žiemą galima išvysti minant dviratį, vedant sveikos gyvensenos paskaitas ar organizuojant respublikinius renginius. Apie savo gyvenimo būdu tapusį hobį, sveikatą ir meilę gamtai – interviu DELFI.
Ir žiemą, ir vasarą
K. Ilginis sako ieškojęs patogios transporto priemonės važinėjimui mieste, bet gavęs daug daugiau.
„Pirmąjį turistinį dviratį man paskolino draugas. Labai patiko – viską galėjau daug greičiau pasiekti. Vakarais ir dienomis man reikėdavo dirbti universitete, tai ir saugiau su dviračiu visur. Skersgatviuose gi nuolat būdavo negerų bernelių sambrūzdžiai, o jie manęs nė pakalbinti nespėdavo, taip greitai pralėkdavau pro šalį“, – juokiasi inžinerijos mokslus baigęs vyras.
Dviratis jam ne tik transporto priemonė: „Gali ir žmogui padėti, atvežti vaistų ar valgyti, ir į darbą nulėkti, ir Palangoje pailsėti“. Nuo pirmo dviračio jis sako turįs skaitliuką, kuris ir skaičiuoja nuvažiuotus kilometrus.
31–erius pastaruosius metus jis dviračiu važinėja kiekvieną dieną ir vasarą, ir žiemą.
„Žiemą važiuoti nėra tai taip sudėtinga kaip gali pasirodyti! Svarbiausia, reikia važiuoti pagal taisykles ir pasirinkti tinkamas padangas su dygliukais. Seniau gi tokių dar nė nebūdavo“, – mena sveikuolis.
K. Ilginis, paklaustas, ar saugu ir lengva Lietuvoje būti dviratininku, pabrėžė, kad čia nuo paties dviratininko priklauso.
„Žmogus turi pats savimi rūpintis – dėvėti liemenę, šalmą, laikytis taisyklių, naktį važiuoti su šviesomis. Kai tiek daug mašinų juda keliuose, važiuoju šaligatviais ar dviračių takais, ne gatve. Esu, tiesą sakant, porąkart baustas ir aš – kažkokią taisyklių raidę pažeidžiau, bet avarijų jokių ar traumų neturėjau. Visiems sakau, kad daugiau kaip 200 tūkst. kilometrų nuvažiavau be avarijų, ne visos mašinos tuo gali pasigirti. Turiu gerą angelą sargą, vadinasi“, – gyrėsi jis.
Ra(k)tas į sveikesnį gyvenimą
Kazimieras dviračiu šiandien jau yra išnaršęs visą Lietuvą.
„Mėgstu dviratį nusivežti į Šventąją ir keliauti po tą kraštą – taku į Palangą, į Klaipėdą. Ir šią vasarą myniau Šventoji–Klaipėda–Šventoji. Susidarė apie 90 kilometrų per dieną. Esu važiavęs iš Palangos į Panevėžį, bet didžiausia mano kelionė per vieną dieną buvo iš Panevėžio į mano uošvijos valdas – Kapčiamiestį (netoli Druskininkų). Tada įveikiau 275 kilometrus. Dar nebuvo gerų dviračių, profesionalių batų, tik jaunatviška energija“, – pasakojo vyras.
Iš pradžių dviratį naudojęs tik kaip transporto priemonę, vėliau Kazimieras suprato, kad jo rankose – raktas į sveikesnį gyvenimą. Tada ir azartas pagavo nesustoti.
„Galiu paliudyti drąsiai, kad dviratis ne tik nekenkia, bet ir padeda kojų sąnariams. Tokių metų žmonės gi jau nuolat skundžiasi sąnarių skausmais, o man nėkart nebuvo problemų su jais. Apkrovimas čia mažesnis nei bėgant ar einant, organizmas pats sutepa sąnarius biologiniais skysčiais ir nespėja tos kremzlės taip greitai susidėvėti“, – pastebėjimais dalinosi pašnekovas.
Be kita ko, dviratis ir galvą pravalo.
„Išvažiuoji vasarą dviračiu miškan. Mėgdavau nuriedėti iki Alantos miestelio – 85 kilometrai nuo namų. Važiuodavau, kai žemuogės prisirpdavo, sustoji – pasimaudai ežeruose, upėse. Neterši oro, ramu ant sąžinės. Aš niekad mašinos taip ir neturėjau – netraukė ji manęs, neprireikė, viską dviračiu pasidarydavau“, – tikino Panevėžio sveikuolių klubo „Atgaiva“ vadovas.
Todėl ir šiandien jis nuolat kviečia jaunimą pamilti dviratį, judėjimą, sveiką gyvenseną – nes visa tai susiję.
„Žinoma, negeriu, nerūkau, juk tai nesuderinama. Mūsų klubas „Atgaiva“ tam ir įkurtas – kad padėtų žmonėms tvarkyti savo kūną, mitybą, mintis. Todėl niekad neteko skųstis antsvoriu – nuo 1959 m. sveriu tiek pat. Valgau dažnai – daug daržovių, vaisių, sėklų, būna, kad „paslystu“, bet tada ant dviračio skolą organizmui grąžinu“, – pasakojo sveikuolis.
Sveikai, beje, gyvena ne tik jis – sportuoja ir jo dukros, ir žmona, penktadieniais ji daranti „iškrovos“ dieną.
