Kai leukemija palaužė mamą, mergaitei nebuvo nė trejų
Būdama maža, Agnė patyrė didelę netektį – prarado mamą, kuri sirgo leukemija. Jauna moteris skubėjo gyventi ir patirti motinystės džiaugsmą, nors žinojo, kad jai liko nedaug.
„Ji buvo labai stipri moteris, ištvėrė visas procedūras. Kadangi auglys buvo kulne, galų gale teko amputuoti dešinę koją iki kelio. 21 metų ėmė lauktis manęs. Nors gydytojai ir sakė, kad tai nėra gera mintis, kad liga gali atsinaujinti, ji nekreipė į tai dėmesio – pasakė, kad nori palikti kažką po savęs. Tačiau liga atsinaujino, išplito į plaučius ir 23 metų ji pralaimėjo kovą su liga“, – prisimena mergina.
„Mama be proto mane mylėjo, o aš esu tikra jos kopija – taip sako visi, kurie ją pažinojo. Tėtis dirbo daug, bet jam padėjo mamos mama – mano močiutė. Visi giminaičiai padėjo. Tačiau, kaip suprantate, mamos niekas negali atstoti“, – teigia Agnė.
Bėgant metams, mamos trūko vis labiau
Nors maža mergaitė buvo judri it vijurkas, pradėjusi lankyti gimnaziją, tapo drovesnė. Nors viduje jautėsi prieštaringai, mergina stengėsi visus pralinksminti, daug dėmesio skirdavo aplinkiniams, o apie save galvojo mažiausiai.
Tuo metu ji kreipėsi į mokyklos psichologę, jautė artimiausių draugių palaikymą, tačiau nuo to laiko ji nebesijaučia tokia, kaip anksčiau.
„Gyvenimas tikrai siunčia daug išbandymų, kurie nėra iš lengvųjų. Bet kas jų negauna? Juk gyvenimas ir yra toks. Kartais atrodo, kad norisi nuleisti rankas, bet atsistoju ir einu toliau. Tikrai yra daug žmonių, o ypač jaunų, kuriems yra labai sunku. Jei sunku, negalima tylėti, reikia stengtis dėl savęs ir nebijoti prašyti pagalbos. Bet tikrai viskas yra įmanoma, užtenka tik suvokti, nelaikyti šalia savęs tų, kurie tempia tave žemyn. Jie neverti brangaus mūsų laiko“, – teigia mergina.
Rado šunį, kuris jai priminė pačią save
„Radau savo charakterį atitinkančią veislę – rotveilerį. Žinojau, kad tikrai noriu patino. Dar iki dabar prisimenu, kaip jį išsirinkau. Atėjome prie aptvaro, kur buvo 5 šuniukai ir jų mama. Pats pirmas atlėkė mano mažylis, ant kurio vėliau suvirto visos kitos kalytės, tad jis prasispraudė iš po jų kojų, nuėjo į kampą ir liūdnai žiūrėjo. Jį ir pasiėmiau“, – prisimena ji.
„Jis augo sveikas ir guvus, smalsus ir stiprus. Man labai priminė mane, kokia buvau. Atrodo, kad jis supranta viską, ką jam sakau ar prašau, labai mėgsta „pakalbėti“ arba „atsikalbinėti“. Yra toks pat užsispyręs, kaip ir aš. Mėgsta būti dėmesio centre ir pozuoti prieš kamerą“, – sako mergina.
Šuo praskaidrina merginos gyvenimą
Tačiau, kaip būna gyvenime, kartais santykiai nenusiseka. Po 4 metų draugystės, jie išsiskyrė – vaikinas neprieštaravo, kad Bosą mergina pasiliktų sau.
„Jei ne jis, nežinau, kaip viskas būtų susidėlioję, kaip jausčiausi. Nors šiuo metu nėra lengva, nes ir darbas, ir mokslai, rutina labai apsunkina psichologiškai, tačiau jis visada šalia. Jei labai sunku pasidaro, tiesiog pasikviečiu pas save ir jis būna šalia, kol pasidaro geriau, nurimstu. Iš tiesų labai norėčiau ir svajoju užsiimti žmonių, o ypač vaikų švietimu apie gyvūnus, jų auklėjimą, atsakomybę, kurią reikia prisiimti auginant augintinį“, – sako Agnė.
Džiaugiasi, kad turi kuo rūpintis
Visgi, ji pabrėžia, kad gyvūnas – didelė atsakomybė, ir tikrai ne keliems metams. Bosas jai tapo emocine parama, suteikia motyvacijos, padeda judėti į priekį. Mergina prisipažįsta, kad šiandien jis jai – visas pasaulis.
„Be jo būtų daug sunkiau. Nekeisčiau jo į nieką kitą. Nors ir sunku suderinti gyvenimo būdą ir rutiną, bet jis kantriai laukia manęs, o praleistas laikas kartu yra tikra atgaiva sielai. Bosas nuostabus, nepakartojamas ir toks vienintelis. Gal kažkas to ir negali suprasti ir atrodo keista ar kvaila, bet man tai nesvarbu. Svarbu, kad jis yra mano gyvenime ir padarysiu viską, kas mano valioje, kad jis būtų laimingas, sveikas ir nugyventų kuo geresnį gyvenimą, kiek jam yra lemta“, – sako Agnė.