Simona (tikri vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) sutiko pasidalinti savo kovos su priklausomybe nuo alkoholio istorija. Žmonėms, kurie turi šią priklausomybę, 37 metų moteris pataria ieškoti ryžto, drąsos ir pagalbos. Pagalbos, anot jos, visada yra.
Moteris pabrėžia, kad statusas nuo priklausomybės neapsaugos: nors ji turi du aukštuosius diplomus socialinėje srityje, turimos žinios nepadėjo. Problemų sprendimas alkoholio pagalba moteriai kainavo 7 gyvenimo metus.
Buvusių alkoholikų nebūna
„Turime tokį posakį: „niekada nebūsiu sveiku agurku, esu raugintas agurkas“, – pokalbį pradeda Anoniminių alkoholikų grupę lankanti Simona. Anot jos, nebūna buvusių alkoholikų. Moteris prasitaria, kad jos kūnas į alkoholį reaguoja alergiškai ir ji niekada negalės gerti.
„Pirmo karto, kai pavartojau alkoholio neatsimenu. Bet tie pirmieji kartai, kad ir kokie jie būtų, man nepatiko. Bet jau 10-11 klasėje buvau vakarėlių liūtė. Jau tada man patiko. Savaitgaliai būdavo užimti“, – pasakoja pašnekovė.
Simona tikina, kad jai patiko alkoholio sukeliama būsena. „Laisvė, ką noriu, tą darau. Kaip koks menininkas: atėjo mūza“, – pojūčius pamena Simona.
Moteris tikina, kad jaunystėje nebuvo nedrąsi, o tiesiog stebėtoja. Ypač, pamena Simona, patikdavo, kai klausdavo, ką ji mano. „Jausdavausi labai svarbi. Norėjau, kad manęs klaustų, o ne, kad aš pirma pradėčiau reikštis. Išgėrus galėdavau reikštis. Buvo peržengtos visos ribos“, – sako Simona.
7 metai ėjimo į dugną
Kad alkoholio išgeria per daug, sako Simona, suprato tikrai jau ne mokyklos laikais. „Atsargiai tą mintį prisileidau. Juk man taip negalėjo būti. Truputėlį nemokėjau gyventi, truputėlį man nesisekė tam tikrose srityse. Bet čia viskas gerai, tai norma, daug žmonių taip daro. Atsipalaiduoja savaitgaliais, po darbo dienos išgeria. Aš irgi tokia“, – apie ilgą neigimo etapą sako ji.
Pasiteirauju apie jos šeimą. „Visada kovojau su savo mama, nors mano mama niekada su manimi nekovojo. Tai vyko mano galvoje. Aš tikrai bėgau nuo jos, norėjau bėgti iš namų. Bet ji man visada padėjo: padėjo buityje, prižiūrėti namus, auginti vaikus.
Ji man dažnai sakydavo: vaikeli, tu per daug geri. O aš sakydavau: tu šneki nesąmones, nežinai, kaip sunku. Galvojau, kad ji kalba nesąmones, tuo šventai tikėjau“, – atvirauja pašnekovė.
Priklausomybės neigimas, sako moteris, yra stadija. „Taip turi būti. Paprastai mes bijome pripažinti, todėl neigiame. Tai yra be galo sunku, ypač mūsų visuomenėje, kuri yra taip priešiškai nusiteikusi. Žiūri kaip į paskutinį valkatą, ypač moterį“, – atvirauja Simona.
Periodas, kurį Simona pavadino „didžiuoju gėrimu“ prasidėjo po artimo žmogaus netekties. „Pradėjau smarkiai gerti, nes niekaip nesusitaikiau su tuo. Tai buvo 2002 metais. Nustojau gerti 2009. 7 metai stipraus, žiauraus ėjimo į dugną“, – liūdnai pastebi ji.
Gėrė ir darbe, ir vairuodama
Alkoholis, sako Simona, o ne šeima, ar draugai tapo prioritetu paskutiniais gėrimo metais. „Gėriau kiekvieną dieną, visur ir visada. Visada turėjau. Gėriau vairuodama, darbe, namuose, svečiuose“, – vardija pašnekovė.
Tuomet, pamena ji, nė minties nebuvo apie priklausomybės slėpimą. Ji vargo nematė ir pulti gerti tik išėjus iš parduotuvės. „Kaip dabar atsimenu, buvau kartu su mama. Negalėjau iškęsti, tik išėjau iš parduotuvės, atsidariau butelį ir išgėriau prie durų. Mamą tai paveikė. Ji man sakė: ką tu darai? Bet aš negalėjau iškęsti. Mamai buvo stipriai gėda“, – pasakoja Simona.
Darbe, pamena Simona, vartoti alkoholį nebuvo sudėtinga: moteris ėjo vadovės pareigas ir kabinete būdavo viena, tad niekam nereikėjo atsiskaityti.
„Tuomet atrodė, kad niekas nemato, nežino, neužuodžia. Norėjau išgerti, todėl inicijuodavau alkoholio gėrimą per pietus, vakarėliuose. Tais laikais organizacijose buvo kitokia kultūra.
Mano valdžia buvo kitame pastate. Jei mane išsikviesdavo, turėdavau laiko pasiruošti. Niekada manęs nebandė prigauti, sakydavo, atvyk po 2-3 valandų“, – pamena moteris.
Anot jos, gavus tokią žinią, ji iškart sėsdavo į automobilį ir vykdavo namo atlikti jau tradicija tapusias procedūras, jog pavyktų susiimti.
„Gėrimą bandžiau kažkiek kontroliuoti. Kai nesigaudavo, neidavau į darbą. O kadangi buvau vadovė, niekas nieko nesakydavo. Tikrai yra buvę daug kartų, kai leisdavau neiti į darbą“, – tikina Simona.
Vairavimas išgėrus, anot jos, buvo normalu. „Aš net negalvojau. Kaip ir dabar, išeini iš namų, važiuoji į parduotuvę, tai tada lygiai taip pat buvo. Paskutiniais metais alkoholis tapo norma. Net nebuvo kitaip. Kaip ryte išgeriu kavos, taip tada ryte išgerdavau vyno“, – sako Simona.
Moteris tvirtina, kad tai buvo visiškas pamišimas. „Tikrai būdavo baisu. Pavyzdžiui, važiuodavau pas sesę gerti. Geriu, geriu, kažkiek numingu. Ryte prabundu, širdis kalatojasi. Sėdu į automobilį ir važiuoju. Jokios atsakomybės. Tikrai nepagalvodavau apie kitus eismo dalyvius. Tai nerūpėjo“, – neslepia pašnekovė.
Gerti kompanijoje negalėjo
Geriant, Simonai kompanijos nereikėjo. Moteris pasakoja, kad paskutiniais gėrimo metais suprato, kad negali gerti su kitais žmonėmis. „Kam ten pyktis... Aš isterijas keldavau: tai ne taip pažiūrėjo, ne taip pasakė, ne taip įpylė, ne tokia taurė, tai gėrimo ne tokia spalva.
Man buvo gėda už savo elgesį, bet to nesuvedžiau su alkoholiu. Keldavau isterijas su vyru, santykius aiškinausi. Baigėsi kompanijos pas mus namuose, tikrai nevažiuodavome į svečius“, – sako Simona.
Moters jau buvęs vyras problemų su alkoholiu neturėjo. Pora šiandien yra išsiskyrusi, tačiau Simona tikina, kad ne tik alkoholis tam turėjo įtakos.
„Jis man kažkada yra pasakęs: tau reikėjo pasakyti, kad tau blogai, mes būtume ieškoję pagalbos. Bet aš nenorėjau su tuo žmogumi dalintis niekuo, jokiu skausmu. Nepaisant to, kad jis buvo mano vyras. Pasirinkau išeitį – paskęsti.
Ištekėjau labai anksti, 18 metų. Tuo metu jau turėjau polinkį į alkoholizmą ir negalėjau priimti adekvataus sprendimo. Kažkiek tai įtakos turėjo. Bet vienareikšmiškai, kad dėl gėrimo išsiskyrėme, tai ne, negalėčiau sakyti. Išsiskyriau jau negerdama“, – teigia ji.
Simona atvirai sako, kad viskas prasidėjo jos galvoje, o vakarėliai buvo išraiška, kai ji negalėjo priimti to, kas vyksta jos galvoje bei aplinkoje. „Alkoholis pūtė muilo burbulus, man tai atrodė kaip vienintelis kelias“, – sako ji.
Tik Simonos mama ir vyras bandė įtikinti moterį, kad ji turi problemų su alkoholio vartojimu. „Daugiau nebuvo kam pasakyti, buvau akiplėša. Kai žmogus toks atgrasus, priešiškas, jam nieko ir nesakai“, – mano Simona.
Metė gerti iš įniršio
Tačiau gyvenime atsirado vienas žmogus, kuris ištiesė pagalbos ranką. „Tikrai pati sau nepadėjau. Viena draugė man pasakė: „Simona, tau reikia kažką daryti“. Negaliu patikėti, bet aš sutikau. Tai yra didžiausias gyvenimo stebuklas.
Manęs įtikinti nereikėjo, aš pasidaviau. Ji surado specialistą. Nuvežė mane į Priklausomybės ligų centrą pas psichologę“, – pamena Simona.
Tą dieną, sako moteris, pamena labai gerai. „Tai buvo penktadienis. Konsultacijoje labai stipriai pykau, nes reikėjo įvardyti problemą, o aš to nedariau. Melavau. Psichologė tiesiai šviesiai pasakė: tu turi reikalų su alkoholiu. Tai ką tu vardini kaip savo problemas, tai nėra tavo pagrindinė problema. Pagrindinė problema – alkoholis. Jeigu tu nori pas mane atvažiuoti kitą kartą į konsultaciją, tu turi būti 5 dienas negėrusi“, – psichologės sąlygą dar šiandien prisimena Simona.
Tačiau psichologė turėjo ir vieną iššūkį Simonai. „Ji man pasakė, kad yra Anoniminių alkoholikų grupės ir iškart mane ten nukreipė. Pirmadienį nuėjau į susirinkimą. Pirmą kartą patikėjau žmogumi“, – akcentuoja Simona.
Savo nuostabai, sako Simona, ji įvykdė ir pirmą sąlygą – alkoholio nevartoti 5 dienas. „Labai pykau. Norėjau gerti. Mano draugė sakė „davai išgeriam coca-colos?“. Aš sutikau. Grįžus namo dar iškėliau isterijas, norėjau gerti, bet jau irgi neišgėriau. Gal kokį gurkšnį. Visą alkoholį išpyliau“, – sako pašnekovė.
Alkoholį, pamena Simona, išpylė iš įniršio. Tačiau pati šiandien stebisi: juk alkoholikai taip nesielgia. Moteris sutinka, kad supykęs alkoholikas turėtų gerti, o ne išpilti savo išsigelbėjimo priemonę. „Matyt, buvo ta diena, kai aš turėjau nustoti gerti. Aš to neaiškinu, aš nežinau, dėl ko prasiskleidžia rožės žiedas.
Pirmieji 9 mėnesiai buvo kančia
Nors Simonai pavyko įveikti pirmąjį 5 dienų iššūkį, ji pamena, kad jau pirma diena buvo sunki. „Atsikėliau ir nežinojau, ką dabar daryti. Todėl, kad nauja diena, ritualas kaip ir turėtų prasidėti. Ritualo nėra ir aš nežinau, ką daryti.
Psichologiškai palūžau, nes nustojau gerti, o gyventi kaip ir nemoku. Namuose mane viskas erzino. Stipriai isterikuodavau. Kai nustojau gerti, tas visas krūvis dar labiau padidėjo. Daug įtampos buvo. Namiškiai visi bijojo, žiūrėjo, kas čia bus“, – sako pašnekovė.
Nors buvo sunku, moteris pamena, kad bijojo vėl pradėti gerti. „Po 5 dienų, kai nuvažiavau pas psichologę, ji iškart skyrė kelis specialistus – toksikologą ir psichiatrą. Visa komanda dirbo su manimi, gelbėjo mano kūną nuo pagirių“, – teigia ji.
Pagirios, tikina Simona, buvo sunkus periodas. „Jausmas, kad tuoj numirsiu. Ir ne tai, kad kūnas numirs, o kad mano galva... kad esu visiškai išprotėjusi, nežinau, ką daryti: bijau visko, kamuoja nerimas. Ir nežinau, ko aš noriu, kaip iš to išsivaduoti. Kūnas, rankos dreba, lūpos džiūsta. Ir atrodo: o dieve, o ką man dabar daryti?“ – išgyvenimus atpasakoja Simona.
Pirmieji negėrimo metai, neslepia ji, buvo sunkūs. „Šiandien žinau, ko nepadariau per tuos metus. Man žmonės sakė, ką turėčiau daryti, bet sakiau: ne, aš ne tokia. Man pasiseks, darysiu, kaip aš žinau. Kai dariau pagal save – rezultatas buvo niekinis“, – atvirai savo pašnekovė.
Buvo ir momentas, kada ji vos nepalūžo. Simona pamena, kaip devintą blaivybės mėnesį bandė atidaryti butelį, tačiau jai niekaip nepavyko: buvo fiziškai ir emociškai išsekusi.
Kadangi Simona lankosi Anoniminių alkoholikų draugijos grupėje, jos grupės draugai matė visą sunkų kelią. Per tą laiko tarpą, sako ji, pasikeitė ir pasaulio matymo būdas. „Požiūris savaime nepasikeitė, pati jo nepakeičiau. AAA siūlo 12 žingsnių programą. Aš sveikstu programos pagalba. Žingsnius praėjau ir man jų visų reikia gyvenime. Tai įrankiai. Dabar aš žinau, kokioje situacijoje turi panaudoti kokį įrankį“, – tvirtina ji.
Pagrindinis vaidmuo tenka artimiesiems
Kaip teigia Respublikinio priklausomybės ligų centro atstovė Morgana Danielė, vidutinis besikreipiančių dėl narkotikų ar alkoholio priklausomybės amžius pastaraisiais metais išlieka toks pats – narkotikų apie 30 m., alkoholio apie 40–45 m. sulaukę asmenys.
„Žmogus, gebantis pastebėti, kad, pavyzdžiui, stresą ar kitas problemas vis labiau ir labiau slopina psichoaktyviosiomis medžiagomis, pirmiausia turėtų kreiptis dėl specialisto konsultacijos.
Gydytojas įvertins būklę ir pakonsultuos žmogų dėl žalingo vartojimo ar priklausomybės ir nukreips į jam ar jai tinkamiausias gydymo paslaugas. Verta pastebėti, kad gebėjimų atpažinti psichikos ligą – priklausomybę ar žalingą vartojimą – turi retas, todėl dažniausiai šis vaidmuo tenka aplinkiniams – artimiesiems, draugams, darbdaviams. Jie turėtų kalbėtis su asmeniu ir raginti jį kreiptis į specialistus, pirmiausia bent jau konsultacijai“, – teigiama atsakyme.
Tarptautinė Anoniminių alkoholikų draugija žmonėms, kurie svarsto, ar turi problemų su alkoholio vartojimu, siūlo atsakyti į apačioje pateiktus klausimus. Anot jų, jei galite atsakyti „taip“ į bent vieną ar kelis klausimus, vertėtų susimąstyti, kokį poveikį jūsų gyvenimui daro alkoholio vartojimas.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |