Dažnas ir skausmingas šlapinimasis – baisios ligos ženklas: gyvybę nuo mirties kartais skiria vos kelios minutės

Lietuvoje kasmet užregistruojama naujų susirgimų inkstų ligomis. Stebima tendencija, jog šių ligų skaičius linkęs augti, o maždaug kas dešimtas suaugęs žmogus turi vienokių ar kitokių inkstų sutrikimų, apie kuriuos dažnai net nežino. Inkstų funkciją gali sutrikdyti ir dažnas, užleistas šlapimo takų infekcijų kartojimasis, o apie tai, kuo tai pavojinga ir ką svarbu žinoti, kad susirgimai nesikartotų, kalbame su gydytojais.

Šlapimo takų infekcijos dažnesnės moterims: komplikacijos – itin pavojingos

Kaip aiškina gydytojas urologas Marius Anglickis, inkstų uždegimas yra netinkamai gydomos ar laiku nepradėtos gydyti šlapimo takų infekcijos pasekmė, o šlapimo takų infekcija yra viena dažniausių ligų – bent kartą per savo gyvenimą šlapimo takų infekcija perserga 40–50 proc. moterų.

„Moterims šlapimo takų infekcijos kartojasi daug dažniau nei vyrams dėl kelių priežasčių. Moters šlaplė yra tik keli centimetrai, dėl ko bakterijoms yra daug lengviau patekti į šlapimo pūslę ir sukelti uždegimą. Moters šlaplė yra šalia lyties organų ir išeinamosios angos, kas taip pat padidina bakterijų patekimo riziką. Be to, prasidėjus menopauzei, sumažėja moteriškų hormonų, dėl ko išplonėja šlaplės gleivinė iš bakterijoms daug lengviau patekti į šlapimo takus“, – aiškina M. Anglickis.

Anot jo, šlapimo pūslės uždegimas prasideda labai dažnu, skausmingu šlapinimusi, skausmais pilvo apačioje.

„Šlapinimasis dažnai būna toks skausmingas, kad dalis moterų jį apibūdina tarsi šlapinimąsi skustimosi peiliukais. Be to, moteris labai išgąsdina kraujas šlapime. Kartais jos atskuba į priėmimo skyrių galvodamos, kad prasidėjo mirtinas kraujavimas ir jos netrukus mirs. Tinkamai negydant ar laiku nepradėjus gydyti, bakterijos šlapimtakiu, rečiau kitais keliais, nukeliauja iki inkstų ir sukelia inkstų uždegimą“, – teigia gydytojas urologas.

Kilus inkstų uždegimui, inkstas paburksta, prasideda stiprūs šono skausmai, karščiavimas iki 38–40^oC. Neretai inkstų uždegimas gali sutrikdyti inkstų funkciją, sukelti sepsį ar inkstų pūlinius. Dalį inkstų pūlinių pavyksta išgydyti antibiotikais, tačiau kartais reikia juos kuo skubiau operuoti. Urologas skaičiuoja, kad kiekvienais metais Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje operuojama bent 15–20 ligonių su inkstų pūliniais – kartais išleidžiama net iki kelių litrų pūlių. Anot jo, sepsis ir kitos komplikacijos yra dažniausia pacientų mirties priežastis. Dėl šlapimo takų infekcijos komplikacijų mirė Jonas Paulius II, viena garsiausių JAV bliuzo dainininkių – Etta James, ir daugybė kitų žmonių“, – pastebi M. Anglickis.

„Neretai inkstų uždegimu bei sepsiu komplikuojasi šlapimtakiuose užstrigę inkstų akmenys ar net nėštumas, kada vaisius užspaudžia moters šlapimtakį ir sutrinka šlapimo nutekėjimas iš inksto. Tokios situacijos yra pats didžiausias košmaras mūsų budėjimo metu. Būtina žaibiška reakcija ir veikimas. Laiku nesiėmus tinkamų priemonių ir neatlikus skubios operacijos, tokie pacientai gali žūti. Labai dažnai juos nuo žūties skiria tik kelios minutės“, – teigia M. Anglickis.

Šlapimo infekcijos gali kartotis ir dėl besaikio antibiotikų vartojimo

Gydytojas pastebi, kad daugumai moterų šlapimo takų infekcija ar tuo labiau inkstų uždegimas pasireiškia labai retai, tačiau neretai tenka susidurti su moterimis, kurioms šlapimo takų infekcijos kartojasi kas 1–2 savaites.

„Labai dažnai kartojantis inkstų uždegimams, inkstai pradeda nykti, susiraukšlėja ir ilganiui išsivysto inkstų funkcijos nepakankamumas. Apie 20–30 proc. moterų šlapimo takų infekcija pasikartoja per kelias savaites po gydymo. Dar 30 proc. iš jų šlapimo takų infekcija pasireiškia pakartotinai. Dažniausiai šlapimo takų infekcijos kartojasi sergant cukriniu diabetu, turint daug lytinių partnerių, naudojant spermicidus, esant įvairioms anatominėms anomalijoms ir prasidėjus menopauzei.

Dėl dažno šlapimo takų infekcijų pasikartojimo ir neefektyvaus gydymo neretai kaltas būna besaikis antibiotikų vartojimas užsiimant savigyda. Šiuo metu vis dažniau susiduriame su bakterijomis, kurios yra jautrios vienam ar tik keliems rezerviniams antibiotikams. Jau net ir Lietuvoje teko susidurti su žmonėmis, kuriems pasireiškė šlapimo takų infekcija atspari visiems mūsų naudojamiems antibiotikams“, – teigia M. Anglickis.

Pasak gydytojo, svarbiausia priemonė norint, kad nesikartotų šlapimo takų ir inkstų uždegimai – tinkamas ir savalaikis gydymas. Gydytojas pastebi, kad moterys labai dažnai šlapimo takų uždegimą gydo tik šlapimo takus dezinfekuojančiomis arbatomis ar spanguolių ekstraktais, tačiau gydymas vien šiais preparatais gali būti neefektyvus ir baigtis rimtomis komplikacijomis.

Kitas urologo pastebimas kraštutinumas – kada net šeimos gydytojai, norėdami greitesnio efekto, skiria labai stiprius antibiotikus, kurie turėtų būti rezerviniai ir naudojami tik nepadėjus pirmos eilės silpnesniems antibiotikams.

„Moterys, kurioms dažnai kartojasi šlapimo takų infekcijos, turėtų visada pasišlapinti po lytinių santykių, vengti maudymosi vonioje, baseine ar pirtyje. Tokioms moterims reikėtų praustis tik duše, vandenį leidžiant iš priekio atgal. Taip pat reikėtų daryti valantis po pasišlapinimo tualete. Be to, reikėtų gerti daugiau skysčių ir dažniau šlapintis, vengti sintetinių apatinių ir aptemptų rūbų. Jei moteris pomenopauzinio amžiaus ir nėra tam kontraindikacijų, tuomet skiriu vietiškai veikiančių estrogenų – jie atstato šlaplės gleivinę ir sumažina šlapimo takų infekcijos riziką. Probiotikų žvakutės į makštį taip pat šiek tiek sumažina šlapimo takų infekcijų riziką, o jei šlapimo infekcijos labai dažnos ar jos susijusios su lytiniais santykiais, tuomet skiriame nedidelę antibiotiko dozę kas dieną ar po lytinių santykių“, – aiškina M. Anglickis.

Liga kartojasi – gresia inkstų nepakankamumas: apie tai daugelis sužino per vėlai

Susirgus šlapimo takų bei inkstų uždegimu, būtina ligą pilnai išgydyti, nes dažnas inkstų uždegimo pasikartojimas gali sąlygoti inkstų nepakankamumą. Gydytoja nefrologė Danutė Keinaitė įspėja: jeigu inkstų uždegimai nėra pilnai išgydomi, pacientas nesikreipia į gydytoją, užsiima savigyda, galvoja, kad savaime pasveiks, ūminė ligos forma gali pereiti į lėtinę. Lėtinio inkstų uždegimo pasireiškimas gali būti ne toks audringas – ne tokia aukšta temperatūra, juosmens maudimas, kartais gali nebūti ir jokių simptomų.

„Kiekvienos ūminės ligos pasikartojimas skatina lėtinės ligos išsivystymą. Esant ūminiam bakterinės kilmės inkstų uždegimui, pradžioje ligoniui gali atsirasti dažnas, skausmingas šlapinimasis, arba iš karto gali pakilti temperatūra, net su šalčio krėtimu, gali atsirasti skausmas vienoje ar abiejose juosmens pusėse, gali pykinti. Atlikus šlapimo ir kraujo tyrimus, randami specifiniai pakitimai, pagal kuriuos diagnozuojama tik apatinių šlapimo takų ar jau ir inkstų uždegimas. Pradėjus tinkamą gydymą, ligonio būklė paprastai greitai pagerėja, nukrinta temperatūra, normalizuojasi laboratoriniai tyrimai“, – aiškina D. Keinaitė.

Anot jos, apie tai, kad serga lėtine inkstų liga, pacientai neretai sužino gana vėlai, kai liga jau būna pažengusi. D. Keinaitė pastebi, kad lėtinės inkstų ligos dažnis sparčiau didėja tarp vyresnio amžiaus asmenų. Tyrimai rodo, jog lengvo laipsnio lėtine inkstų liga dažniau serga moterys, o terminalinės stadijos inkstų liga, kuomet reikalinga pakaitinė inkstų terapija – vyrai.

D. Keinaitė pabrėžia, kad sergančiųjų šia liga išgyvenamumui įtakos turi ne tik amžius, inkstų funkcija, bet kartu esantys širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, tokie kaip dislipidemija, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, nutukimas, netgi rūkymas. Jis yra tiek širdies ir kraujagyslių, tiek lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnys: tyrimais pagrįsta, kad rūkymas skatina inkstų nepakankamumo progresavimą.

Liga pakeičia žmogaus gyvenimą: daromos klaidos spartina progresavimą

Diagnozavus lėtinį inkstų nepakankamumą, dar vadinamą lėtine inkstų liga, žmogaus gyvenimas pasikeičia. Gydytojos nefrologės teigimu, norint sulėtinti ligos progresavimą, pacientas privalo reguliariai lankytis pas šeimos gydytoją, vėliau – pas nefrologą, griežtai laikytis gydytojo nurodymų.

Rekomenduojama gerti pakankamai skysčių (2–2,5 l per parą), vartoti kiek galima mažiau druskos su maistu (geriausia visai nesūdyti gaminant maistą, o skoniui pagerinti vartoti prieskonius, kurių sudėtyje nėra druskos), vartoti mažesnį kiekį baltyminio maisto; gerai koreguoti kraujospūdį. Taip pat svarbu kiek įmanoma geriau gydyti pagrindines ligas, pavyzdžiui, cukrinį diabetą, vengti peršalimų, laikytis darbo ir poilsio režimo. Nuo to, kaip pacientas laikysis gydytojo nurodymų, labai priklauso šios ligos tolesnė eiga.

„Nors šalyje yra nemažai vyresnio amžiaus pacientų, kurie laikosi minėtų ir kitų, kiekvienam asmeniškai tinkamų rekomendacijų, ir laimingai gyvena, daliai pacientų liga progresuoja ir palaipsniui išsivysto inkstų nepakankamumo terminalinė stadija, kuomet inkstai „susiraukšlėja“ ir nebegali atlikti savo funkcijų.

Tuomet gydytojas nefrologas skiria pakaitinį terminalinės inkstų ligos gydymo būdą – hemodializę, peritoninę dializę, donorinio inksto transplantaciją. Paprastai gydymas pradedamas taikant kurią nors dializės rūšį, vėliau, po kruopštaus ištyrimo, pacientai įrašomi į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašą ir laukia donorinio inksto. Tačiau dabar situacija pasikeitė: jeigu paciento artimųjų tarpe atsiranda asmuo, galintis padovanoti inkstą, pacientui transplantacija galima ir nepradėjus dializės“, – aiškina D. Keinaitė.

Ji pabrėžia, kad jei netinkamai maitinsimės, nevartosime pakankamai skysčių, nejudėsime ir nesikreipsime į gydytojus esant ligai, kenksime savo organizmui, taip pat ir inkstams. Tam, kad su inkstų nepakankamumu netektų susidurti, gydytoja pataria laikytis sveikos gyvensenos principų.

„Svarbu nepersivalgyti, maiste vartoti mažiau druskos, gerti daugiau paprasto vandens, o ne daugumos mėgstamų saldžių gazuotų gėrimų, eiti pasivaikščioti bet kokiu oru, siekiant grūdinti savo organizmą, o ne praleisti vakarą prie televizoriaus, lipti laiptais, o ne važiuoti liftu, sukaupti valią ir mesti rūkyti. Jeigu yra padidintas arterinis kraujospūdis, reguliariai gerti vaistus ir, priešingai, jeigu tik įmanoma, vengti savarankiškai vartoti skausmą ir uždegimą slopinančius vaistus“, – pataria D. Keinaitė.