Dažnas troškulys ir energijos stoka – klastingos ligos ženklai: daugybė žmonių net nežino, kad serga

Lietuvoje pernai cukrinis diabetas nustatytas 1 iš 23 moterų ir 1 iš 29 vyrų. Ligos atvejų daugėjant visame pasaulyje, ne veltui cukrinis diabetas vadinamas šių laikų epidemija. Stiprus troškulys ir dažnas šlapinimasis – pirmieji galimi ligos signalai, tačiau manoma, jog maždaug kas antras žmogus, sergantis 2-o tipo diabetu, to dar nežino. Ką būtina žinoti, kad išgirsta diagnozė neapverstų gyvenimo aukštyn kojomis?

Cukrinis diabetas arba cukraligė – tai lėtinė liga, kurią sukelia angliavandenių apykaitos sutrikimai, dėl kurių kraujyje padidėja arba sumažėja gliukozės kiekis. Cukrinis diabetas yra viena dažniausiai Lietuvoje sutinkamų lėtinių ligų. Nors 1-o tipo cukrinį diabetą aptikti nesudėtinga, didžiąją cukraligės atvejų dalį sudaro 2-o tipo cukrinis diabetas, kurį pastebėti sunku. Manoma, jog net pusė sergančiųjų gali nė neįtarti turintys šią ligą.

Paskutiniais Higienos instituto duomenimis, 2018 m. Lietuvoje užregistruoti 109 162 cukriniu diabetu sergantys asmenys. Šia liga Lietuvoje serga 1 iš 23 moterų ir 1 iš 29 vyrų.

Pernai komplikacijas dėl cukrinio diabeto turėjo 80,5 proc. sergančiųjų 1-o tipo cukriniu diabetu bei 46,1 proc. sergančiųjų 2-o tipo cukriniu diabetu. Daugiau nei 7 tūkst. asmenų dėl šios ligos gulėjo stacionare. Per metus nuo cukrinio diabeto ir (arba) jo komplikacijų mirė 528 Lietuvos gyventojai.

Liga – ne nuosprendis: anksti išgirsta diagnozė vaikystės iš menininko neatėmė

1-o tipo cukriniu diabetu rašytojas ir aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko susirgo dar ankstyvoje vaikystėje, todėl gyvenimo be ligos nė neprisimena. Kaip jis aiškina, tuo metu apie ligą išdavė labai stiprus nuolatinis troškulys, dažnas šlapinimasis ir staigus svorio kritimas. Paklaustas, kuo sergančio žmogaus gyvenimas skyrėsi nuo įprasto bendraamžių gyvenimo, M. P. E. Martynenko teigia, jog jo vaikystė dėl diabeto nebuvo kitokia, nei kitų vaikų, tačiau liga reikalavo papildomo dėmesio.

„Sunku būtų tiksliai įvardinti, kuo jis (gyvenimas sergant – DELFI) skyrėsi emociškai, psichologiškai. Nes negyvenau dar vieno gyvenimo be diabeto. Todėl negaliu palyginti gyvenimo be diabeto su gyvenimu nesergant. Fiziškai tai buvo tik tai, kad tekdavo nuolat leistis insuliną ir matuotis cukraus kiekį kraujyje. Man regis, kad užsiėmiau tomis pačiomis veiklomis, kaip ir bendraamžiai – ir vaikystėje, ir vėliau. Galbūt labiau kito ne gyvenimas, bet požiūris į save, į kūną, į sveikatą. Diabetas pareikalauja nuolatinio dėmesio ir atidumo“, – pastebi menininkas.

Anksčiau M. P. E. Martynenko gyvenimą su diabetu lydėjo ir ligos komplikacijos, kurios jauną vyrą išgąsdino ir privertė susimąstyti apie savo, kaip žmogaus, trapumą. Tačiau šiandien jis mato medicinos pažangą, kuri leidžia tokioms komplikacijoms užkirsti kelią.

„Labiausiai sukrėtė komos, keliolika atsibudimų reanimacijoje. Suvokimas, kad esi labai mirtingas, ir tas mirtingumas nuolat yra šalia. Tačiau manau, kad akistata su savo mirtingumu yra vienas įstabiausių dalykų, kurie gali nutikti žmogaus gyvenime. Jie išgrynina daugelį dalykų, padeda atsakyti į labai fundamentalius klausimus. Ir netgi apdovanoja savotiška ramybe. Šiandien gyvenimas su šia liga kur kas lengvesnis, nes medicininės technologijos tikrai žengė kelis didelius žingsnius priekin. Šiandien sergantis žmogus turi daugiau galimybių tinkamai savimi pasirūpinti, kad netektų susidurti su komplikacijomis“, – pastebi pašnekovas.

Pasaulyje daugėjant cukrinio diabeto atvejų, žmogui, ką tik išgirdusiam diagnozę, M. P. E. Martynenko norėtų pasakyti, jog liga nėra nuosprendis.

„Tai nėra nuosprendis. Yra begalės žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis. Daugelis tokių ligų kur kas sunkesnės ir baisesnės nei diabetas. Yra vilties. Gyvenimas su diabetu išlieka gyvenimu. Labiausiai apriboja ne pati liga, o mūsų pačių mąstysena“, – įsitikinęs jis.

Žinią apie diagnozę pasitiko su siaubu: gyvenimas pasikeitė iš esmės

Tiesa, akimirką išgirdus diagnozę, kiekvienas priima vis kitaip. Štai, Kretingos diabeto klubo „Vilties kelionė“ pirmininkė prisimena, jog tąkart šią žinią priėmė su siaubu, tačiau vėliau ne tik prisitaikė, bet ir tapo svarbia panašaus likimo žmones palaikančios grupės dalimi.

„Kai sužinojau, kad sergu cukriniu diabetu, labai išsigandau. Ne pačios ligos – nes neturėjau apie ją nė mažiausio supratimo, – bet adatų dūrių. Visada bijojau skiepų ir bet kokių injekcijų, todėl sunkiai pripažinau, kad reikės badytis į pirštus ir leistis insuliną į pilvą“, – akimirką, kai išgirdo cukrinio diabeto diagnozę, prisimena Virginija Leščiauskienė.

Bėgant metams, moteris su diagnoze susitaikė, o šiandien yra Kretingos diabeto klubo „Vilties kelionė“ pirmininkė. Moteriai sužinojus apie savo ligą, pasikeitė ne tik jos mityba ir gyvenimo būdas, bet ir draugų ratas.

„Šiais laikais diabetas yra lyg epidemija. Serga vis jaunesni žmonės, yra daug sergančių vaikų. Į klausimą, kodėl tai vyksta, atsakyčiau vienareikšmiškai: per didelis gyvenimo tempas. Skubame, lekiame, valgome bet ką, nes vis nėra laiko. Štai jums ir pasekmės“, – sako V. Leščiauskienė.

Nekontroliuojama liga gąsdina baisiomis komplikacijomis

Cukrinis diabetas ne veltui vadinamas šių laikų epidemija: jo mastas pastaraisiais metais gąsdina viso pasaulio gydytojus. Kaip pastebi Lietuvos slaugytojų diabetologių draugijos vadovė, Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyriaus slaugytoja diabetologė Virginija Bulikaitė, cukriniu diabetu sergančiųjų žmonių skaičius auga visame pasaulyje.

„Diabeto paplitimo mastai tokie dideli, kad manoma, jog beveik kas antras sergantis 2 tipo cukriniu diabetu dar nežino, kad serga. Šio tipo cukrinis diabetas siejamas su pasyviu gyvenimo būdu, nesveika mityba, antsvoriu. 1-o tipo cukrinio diabeto priežastys nėra aiškios, tai autoimuninė liga. Jo pradžia pasireiškia ryškesniais požymiais, todėl greičiau kreipiamasi į gydymo įstaigas ir nustatoma diagnozė. Siekiant, kad 2-o tipo cukrinis diabetas būtų diagnozuojamas kuo anksčiau, o ne pavėluotai, rekomenduojama profilaktiškai tikrinti gliukozės kiekį“, – pataria diabetologė.

1-o tipo cukriniu diabetu suserga vaikai ir jauni žmonės, liga dažniausiai pasireiškia troškuliu, padažnėjusiu šlapinimusi, svorio kritimu, nuovargiu. Gydyti galima tik intensyvia insulino terapija – mažiausiai 4 insulino injekcijos per parą. Vien sveika gyvensena negali padėti, o nekontroliuojama liga kelia ūmiųjų ir vėlyvųjų komplikacijų pavojų.

Ūmios komplikacijos. Hipoglikemija – gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimas, pasireiškiantis drebuliu, prakaitavimu, silpnumu. Nesuteikus pagalbos, gali baigtis sąmonės praradimu – hipoglikemine koma. Hiperglikemija – gliukozės kiekio kraujyje padidėjimas, pasireiškiantis troškuliu, padažnėjusiu šlapinimusi, energijos stoka. Būklei užsitęsus, gali prasidėti ketoacidozė ir, nesuteikus pagalbos, gali baigtis sąmonės praradimu – diabetine koma.

Vėlyvosios komplikacijos pasireiškia keletą metų blogai kontroliuojant cukrinį diabetą – akyse pasireiškia retinopatija, sutrinka inkstų veikla (pasireiškia nefropatija), sutrinka jutimai (prasideda neuropatija). Gerai kontroliuojant 1-o tipo cukrinį diabetą, vėlyvųjų komplikacijų galima išvengti.

Vyresnio amžiaus žmonės, dažniausiai turintys antsvorio, suserga 2-o tipo cukriniu diabetu. Jo būtų galima išvengti arba atitolinti laikantis sveikos gyvensenos. 2-o tipo cukrinis diabetas dažniausiai būna diagnozuojamas labai pavėluotai, nes nesukelia tokių ryškių požymių kaip 1-o tipo diabetas, todėl žmonės nežino, kad jau serga diabetu.

Kaip pastebi diabetologė V. Bulikaitė, neretai pirmiau diagnozuojamos vėlyvosios diabeto komplikacijos, ir tik po to – 2-o tipo cukrinis diabetas. Pavyzdžiui, žmonės kreipiasi dėl sutrikusio regėjimo, negyjančių kojų opų, nežinodami, kad tai jau yra diabeto komplikacijos. Blogai kontroliuojamas diabetas gali tapti aklumo, dializių, kojų amputacijų priežastimi.

Išgirsta diagnozė apverčia gyvenimą aukštyn kojomis

Vaikui ar paaugliui susirgus cukriniu diabetu, pasikeičia visos šeimos gyvenimas. Kaip aiškina V. Bulikaitė, tėvai nuo pačių pirmųjų vaiko ligos dienų kasdien mokomi valdyti diabetą, pradedant nuo specialiai parengtos 5 dienų trukmės mokymo programos.

Užsiėmimų metu mokoma matuoti ir įvertinti gliukozės kiekio kraujyje rodiklius, suskaičiuoti angliavandenių kiekį patiekale, parinkti ir suleisti tinkamą insulino dozę, mokoma, kaip išvengti ūmių komplikacijų, naudotis insulino pompa, nuolatinės gliukozės kiekio kraujyje monitoravimo sistema, taip pat teikiama psichologinė pagalba.

Vėliau tėvai su vaiku periodiškai lankosi pas gydytoją endokrinologą ir slaugytoją diabetologę tęstiniam mokymui ambulatoriškai ir stacionare, vyksta į sanatoriją, diabeto stovyklas, mokosi gyventi taip, kad liga netrukdytų siekti tikslų.

„Tėvus neramina vaikų saugumas: kas padės pasirūpinti vaiko diabeto valdymu darželyje ar mokykloje, treniruotėje ar būrelyje – kas padės pasimatuoti ir įvertinti gliukozės kiekį kraujyje, suskaičiuoti angliavandenius, suleisti insuliną, pasiūlys gliukozės prasidėjus hipoglikemijai. Dar nėra įstatymų, įpareigojančių ugdymo įstaigos personalą pagelbėti cukriniu diabetu sergančiam vaikui valdyti ligą“, – problemą įžvelgia diabetologė.

V. Bulikaitė pastebi, kad daug kas priklauso nuo ugdymo įstaigos personalo geranoriškumo, tėvų galimybių. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai technologijų pagalba seka vaiko gliukozės kiekį kraujyje per atstumą ir, pastebėję problemą, susisiekia telefonu su vaiku ar pedagogu. Kartais vienas iš tėvų turi atsisakyti darbo ar susimažinti krūvį, kad galėtų atvykti į darželį ar mokyklą per pietus suleisti insulino, suskaičiuoti angliavandenius.

„Dieną ir naktį reguliuodami vaiko gliukozės kiekį, tėvai pavargsta. Kartais, bijodami suklysti, net seneliai neprisiima atsakomybės už vaiko priežiūrą. Kartais vaikui būna sunku suprasti, kodėl jam kasdien reikia iškęsti tiek skausmingų procedūrų – 4–8 insulino injekcijos, kartais net dar daugiau glikemijos tyrimų. O tėvams sunku emociškai. Dabar čia padeda technologijos – insulino pompa, nuolatinė gliukozės kiekio kraujyje monitoravimo sistema, tačiau ir jos yra intervencinės. Nors ir rečiau, bet vis tiek atliekami dūriai“, – aiškina V. Bulikaitė.

Cukrinio diabeto diagnozė taip pat priverčia šeimą pradėti daugiau galvoti apie mitybą. Nors sergant 1-o tipo cukriniu diabetu galima valgyti viską, rekomenduojamas sveikos mitybos režimas. Nedraudžiama suvalgyti ir saldumynų, tik reikia suskaičiuoti angliavandenius ir parinkti insulino dozę.

„Skirtingais vaiko amžiaus periodais susiduriama vis su kitais iššūkiais. Paauglystės laikotarpiu tėvai mano, kad jau gali atsikvėpti ir ligos kontrolę perleisti paaugliui, tačiau neretai susiduria su jo maištavimu, diabeto ignoravimu – paauglys nustoja matuoti gliukozės kiekį kraujyje, nesilaiko mitybos režimo, nebesileidžia insulino, dėl to ištinka sveikatos problemos“, – pastebi diabetologė.

Anot V. Bulikaitės, diagnozavus diabetą vyresniam žmogui taip pat vedami mokymai pagal mokymo programą, tačiau būna nelengva jį įtikinti keisti gyvenseną – numesti svorio: subalansuoti mitybą, daugiau judėti.

„Kartais nereikia net insulino injekcijų, užtektų gliukozės kiekį reguliuojančių tablečių, sveikos mitybos, pasivaikščiojimų, mankštos, tačiau žmonėms ne visada užtenka motyvacijos. Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje nesukelia skausmo, todėl žmonės tuo metu jo nesureikšmina, o informavimas, kad tai gali sukelti komplikacijas vėliau – ne visuomet motyvuoja.

Jei suserga vyras, jis dažniau iš žmonos sulaukia palaikymo: žmona primena apie gliukozės kiekio kraujyje matavimus, rūpinasi sveikesniu maistu, eina kartu pasivaikščioti. Susirgus moteriai – ji daugiau palaikymo sulaukia iš suaugusių vaikų, rečiau iš vyro“, – problemą įžvelgia diabetologė.

Kaip teigiama Sveikatos apsaugos ministerijos išplatintame pranešime, per šiuos ir praėjusius metus pavyko pasiekti, kad visų ligų atvejais vaistai būtų kompensuojami Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis 100 procentų, tarp jų – ir sergantiesiems cukriniu diabetu.

„Cukrinis diabetas – klastinga liga, reikalaujanti ne tik didelių fizinių, dvasinių jėgų, bet ir finansinių išteklių. Puikiai tai suprantame, tad per pastaruosius trejus metus mūsų visų bendromis pastangomis kasmet pradedama kompensuoti vis daugiau naujų inovatyvių vaistų, skirtų šiai ligai gydyti. Vis labiau prieinamos ir modernios priemonės. Pavyzdžiui, gyventojams kompensuojama ne tik paprastų, bet ir išmaniųjų pompų nuoma. Stebime tendencijas, kad insulino pompos nuoma domina vis daugiau žmonių. Vien galimybė išleisti vaiką į mokyklą, nesibaiminant, kad staiga dėl cukraus svyravimų įvyks katastrofa ir nebus laiku tinkamai sureaguota, ar pagaliau galimybė naktį ramiai išsimiegoti visai šeimai yra aukso vertės. Tik susidūrę su tuo žmonės supras insulino pompų nuomos naudą. Be to, šiuo metu speciali komisija svarsto klausimus dėl dar 6 naujų vaistų kompensavimo“, – sako ministras Aurelijus Veryga.

Šiuo metu vaistai ir medicinos pagalbos priemonės (MPP) kompensuojami maždaug tūkstančiui vaikų ir beveik 124,5 tūkstančių suaugusiųjų, sergančių diabetu.

Vien praėjusiais metais cukriniam diabetui gydyti skirtiems vaistams ir MPP kompensuoti buvo skirta apie 23,2 mln. eurų. Iš jų 12,5 mln. eurų – išlaidos insulinams, 6,6 mln. eurų – gliukozės kiekį kraujyje reguliuojantiems vaistams, 3,6 mln. eurų – diagnostinėms juostelėms gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti, pusė mln. eurų – insulino pompos keičiamųjų dalių komplektams. Tai sudaro maždaug dešimtadalį visų PSDF biudžeto išlaidų kompensuojamiesiems vaistams ir MPP.