Moteris pripažįsta, jog į pirminius gydytojų paraginimus rimčiau išsitirti didelio dėmesio nekreipė, neprisileido minties, kad gali būti blogiausias scenarijus. Gydymą nuo vėžio praėjusi moteris sako, kad kartais žmonės taip bijo išgirsti diagnozę, jog geriau pasirenka to nežinoti. Tuo tarpu medikai vardija skaičius – ankstyvoje stadijoje nustatoma onkologinė liga dabar visiškai išgydoma, vėlyvesnėje gali būti kontroliuojama net ir dešimtmetį ar ilgiau.
Ilgai netikėjo, kad gali būti blogiausias scenarijus
Prieš trejus metus, per savo dukros gimtadienį V. Mickuvienė atliko profilaktinę apžiūrą. Kaip pasakoja pati Vaiva, iš pradžių ji net netikėjo gydytojų žodžiais ir nekreipė dėmesio į jų raginimus išsamiau išsitirti krūtyje susiformavusį guzelį.
„Man poliklinikoje gydytoja echoskopuotoja sako: va dėl šito darinuko aš pasitikrinčiau rimčiau. Taip gražiai užsiminė. Jau paskui aš supratau, kad ji aiškiai matė, kad yra piktybinis darinys, bet kadangi neturi tokios kompetencijos, sako – pasitikrinčiau rimčiau. Aš sakau – kada nors. Ji mato, kad aš nelabai suprantu ir reaguoju, sako – žinokit, šiandien jūsų šeimos gydytoja dirba, jūs nueikit, paprašykite siuntimo į onkologinį. Aš vėl sakau: ai aš neturiu dabar talono, kaip aš eisiu pas gydytoją be eilės. Sakau, kažkada po 2 savaičių esu užsiregistravus, nueisiu ir paprašysiu. Ji mato, kad aš vis tiek nieko nedarau, bet man pasakyti tiesiogiai negali, tai tikrai, sako, nueikite, nelaukite. Tada aš jau sunerimau – kažkas čia ne taip. Bet vis tiek tu dar netiki, kad čia gali būti tas blogiausias scenarijus“, – pasakoja bendruomenės „Vėžys ne sloga“ įkūrėja V. Mickuvienė.
Kad krūtyje aptiktas guzelis gali reikšti blogiausią Vaiva netikėjo ir tada, kai nuvyko į Nacionalinį vėžio institutą išsamesniems tyrimams. Moteriai teko atlikti magnetinį rezonansą, kompiuterinę tomografiją, taip pat kraujo tyrimus, buvo atlikta ir biopsija.
„Aš gydytojai sakau: o jeigu biopsija parodys, kad tai yra gerybinis, ar dar reikės kažką šalinti? Ir ji man sako: kaip tai gerybinis? Tada aš supratau, nors realiai į akis man niekas taip drąsiai ir nepasakė – tau vėžys“, – savo patirtimi dalinasi V. MIckuvienė.
Kaip sako pati moteris, sužinojus diagnozę mane ištiko šokas, bet kartu supratau, jog dukrai bus dar sunkiau. Tuomet Vaivai dar nebuvo penkiasdešimties. Pašnekovė pasakoja iš pradžių dukrai net nesakiusi, jog serga, nes ši atostogavo. Su dukra, sako Vaiva, gąsdinančia naujiena pasidalinau jai sugrįžus. Pašnekovė atvirauja, mama turėjo daugiau guosti dukrą, o ne atvirkščiai.
„Gėda pasakyti, kad mes norim gyventi “
Veikiausiai sunku suprasti, ką jaučia vėžio diagnozę išgirdęs žmogus. Tie, kurie to nepatyrė, gali tik bandyti įsivaizduoti, bet pati Vaiva sako, kad natūraliai pirmoji į galvą šaunanti mintis – mirtis.
Moteris aiškina, kad baimė būna tokia didelė, jog kai kurie žmonės tuoj pat puola rašyti testamentą – ruošiasi blogiausiam. „Kai ateina suvokimas, kas čia ir dabar nemirsi, susikaupi gydymui ir tiesiog eini tuo keliu“, – pasakoja Vaiva.
„Mums, žmonėms, iš tikrųjų gėda pasakyti, kad mes norim gyventi. Dėl ko mes bijom šitos diagnozės, nes mes nenorim mirti, mes norim gyventi ir visiems yra labai sunku tą pasakyti“, – mintimis dalijasi V. Mickuvienė.
Pašnekovės gydymas truko beveik metus, o visas proceas, kaip tikina Vaiva, buvo skausmingas ir reikalaujantis daug fizinių bei psichologinių jėgų. Be kita ko, reikėjo ir nemažo finansinių išteklių krepšelio, nes valstybė kompensuoja ne visus vaistus ir tyrimus.
„Tame kelyje tu tiesiog turi pasitikėti medikais, turi su jais bendradarbiauti ir pilnai atsiduoti gydymui“, – apie gydymo metu patirtas emocijas kalba moteris.
Pradėjus slinkti plaukams tampi tarsi paženklintas
Prasidėjus gydymui Vaivą ištiko dar vienas šokas. Kaip ji pati pasakoja, pirmiausia pradeda slinkti plaukai ir tampi tarsi paženklintas vėžio. Tačiau, anot pašnekovės, išvaizdos pokyčiai yra mažiausia problema, palyginus su chemoterapijos kursu.
„Pirmiausia, yra tas šokas, kai supranti, kad gausi chemiją, vadinamą chemoterapiją. Kas pirmiausia pasidaro? Nuslenka plaukai, tu esi lyg paženklintas vėžio, vizualiai tave jau visi gali identifikuoti ir suprasti, kad tu sergi. Žmonės turbūt šito bijo labiausiai, net ir vyrai labai bijo tos išvaizdos pasikeitimo. Bet paskui, kai pradedi eiti per tą gydymą, supranti, kad čia mažiausia problema, kas galėjo būti. Tie plaukai atauga ir gražesni atauga, čia menkniekis. Kol lašina chemoterapiją, tu skausmo nejauti, bet psichologiškai supranti, kad ne vitaminus tau leidžia, tau leidžia chemiją, kuri žudo ne tik vėžines, bet ir gerąsias ląsteles“, – kelione, kurią tenka nueiti sergantiems pacientams, dalinasi V. Mickuvienė.
Toks gydymo kursas, pasak Vaivos, sunkiai atsiliepia sveikatai – krenta kraujo rodikliai, silpnėja kaulai, moteriai buvo atlikta ir krūties amputacija bei limfmazgių šalinimas. Nors po gydymo jau praėjo pora metų ir Vaiva jau yra visiškai pasveikusi, pašnekovė tikina, jog ją vis dar kankina nuolatiniai skausmai, su kuo teko tiesiog susitaikyti.
Apie galimybę gydytis užsienyje Vaiva pasakoja net negalvojusi, sako pasitikėjusi Lietuvos gydytojais, o ir lėšų tam skirti būtų reikėję labai daug.
„Galvoju reikia išbandyti tą, ką čia duoda, nes irgi turėjau tokią patirtį – mano klasiokė, amžiną atilsį, irgi taip pat onkologija ir ji atsisakė gydymo čia, važiavo į Izraelį, tai yra labai dideli pinigai, bet rezultatas yra toks, kad mes jau jos nebeturime. Aš galvoju mes čia gauname visai gerą gydymą. Aišku, užsienyje yra to inovatyvesnio, bet jis irgi nekompensuojamas, jis yra mokamas“, – sako pašnekovė.
Išgyvenamumo rodikliai sparčiai gerėja
Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, Lietuvoje kasmet nustatoma apie 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis. Beveik 20 procentų Lietuvos gyventojų mirčių sudaro mirtys nuo vėžio.
Tarp vyrų susirgimų vėžiu Lietuvoje šiuo metu pirmą vietą užima priešinės liaukos vėžys, tarp moterų – krūties vėžys. Nacionalinio vėžio instituto laikinoji direktorė Sonata Jarmalaitė pasakoja, kad nors išgyvenamumas susirgus vėžiu Lietuvoje yra vienas prasčiausių lyginant su Europos valstybėmis, kiekvienais metais pastebima gerėjimo tendencija.
„Gerėjantys rodikliai, jie išties yra akivaizdūs, nes vien 10 metų skirtumas yra gan ženklus. Jeigu anksčiau su vėžio diagnoze 10 ar daugiau metų išgyvendavo vos 20 procentų žmonių, tai šiuo metu trečdalis visų onkologinių pacientų yra su tokia ilgalaike vėžio diagnoze, tiksliau sakant, esantys remisijoje po vėžio gydymo. Tai tikrai geras rodiklis“, – sako NVI laikinoji direktorė prof. dr. (HP) Sonata Jarmalaitė.
Šiais metais Lietuvos onkologija mini 90-ies metų sukaktį. Pasak profesorės, per šį laikotarpį pasiekta tikrai nemažai.
„Anksčiau vėžys būdavo gydomas vien tik pašalinant pažeistą organą. Per tą laiką atsirado ir dabartinė medikamentinė terapija, ir šiuolaikiška spindulinė terapija. Galų gale, anksčiau vėžys buvo nuosprendis, kad žmogus išgyvens ne ilgiau nei vienerius metus. Per 90 metų, visų šitų inovacijų metu, mes supratome, kad kai vėžys nustatomas ankstyvosios stadijos, tai yra pagydoma liga. Kontroliuojama, jeigu nustatoma pažengusi“, – teigia medikė.
Sonata Jarmalaitė aiškina, kad Lietuva vėžio diagnostikoje gali pasigirti inovatyviomis gydymo priemonėmis ir naujausiomis technologijomis, todėl mes europiečiams nenusileidžiame. Pasak profesorės, progresas mūsų tikrai neaplenkia, dabar reikia tikėtis, kad greitu metu pradės gerėti ir išgyvenamumo statistika.
Žmonės labai bijo išsitirti
Tuo metu sveikstanti Vaiva nusprendė įkurti onkologinius ligonius vienijančią bendruomenę „Vėžys ne sloga“, kurioje, kaip pati sako, su bendražygiais dalinasi gydymo patirtimis, įvairiais patarimais arba tiesiog diskutuoja ir išreiškia palaikymą vienas kitam.
Moteris sako, kad sirgdama pati susidūrė tiek su informacijos stoka, tiek pertekliumi, todėl suprato, jog uždarai bendruomenei toks palaikymas yra reikalingas. Dabar „Vėžys ne sloga“ vienija du su puse tūkstančio vienaip ar kitaip su vėžiu susidūrusių žmonių.
Man tas pavadinimas „Vėžys ne sloga“ kurį laiką sukosi galvoje, nes gydymo metu tikrai susidūriau su dviguba visuomenės norma – vieni sako, kad tai yra nieko tokio, tai dabar yra pagydoma, dabar jau nemirtina liga, tai maždaug kaip sloga. Kita visuomenės dalis, ypač darbdaviai, nenori onkoliginių ligonių, nes tai – ne sloga, tai rimta liga ir reikia į ją rimtai reikia žiūrėti. Pavadinimą galvoje turėjau seniai ir sukūriau tą grupę, nes galvoju, kad vienai tikrai labai negera likti. Gydymas baigėsi, durys užsidarė ir tu lieki vienas, nebėra tų bendražygių. Kai eidavai į gydymą, tai vis tiek per chemoterapiją susitinki, pasikalbi, pasidalini ta informacija“, – pasakoja V. Mickuvienė.
Liepos mėnesį Vaivos įkurta organizacija švęs dvejų metų gimtadienį. Moteris pasakoja, kad grupės nariai, patys sirgdami, sugebėjo surinkti pinigų sumas penkių moterų gydymui. Vis dėlto, pašnekovė atvira – žmonės labai bijo išsitirti, ar neserga vėžiu.
Vaiva dalinasi ir savo geriausios draugės pavyzdžiu, kai ši pastebėjusi guzą krūtyje taip išsigando, jog bijojo kam nors apie tai pasakyti ir nuvykti apžiūrai pas gydytoją. Galiausiai paaiškėjo, kad tai paprasčiausiai buvo susikaupę skysčiai. Kodėl žmonės yra linkę delsti ir gyventi baimėje? Vaiva atsako, kad kiekvienas žmogus yra linkęs išgyventi skirtingai – vieni apie vėžį pasakojasi noriai, kiti atvirkščiai – užsisklendžia. Tačiau, pasak pašnekovės, trūksta ir konkrečių skaičių apie pacientų, sergančių vėžiu, išgyvenamumą ir pasveikimo tendencijas. Jei jie būtų labiau afišuojami, mano moteris, galbūt padrąsintų žmones neužsidaryti savyje.
„Dar grįžtant prie to, kad tirtis ir sužinoti nenori, tai dažnai sako: oi, man čia skauda, gal man čia tas, gal anas. Sakau – tai nueik išsitirti. Sako: oi ne, geriau nežinosiu, kaip bus, taip bus, kai susirgisu, tada jau. Bet kai jau, kaip sakau, liga įspiria į užpakalį, tada jau taip norisi gyventi. Nors iš pradžių atrodo, kad kaip bus, taip bus, numirsiu ir čia viskas gerai, bet kai taip atsitinka, tai labai norisi gyventi ir labai gailiesi, kad kažko nepadarei anksčiau, kad gal laiku nenuėjai“, – akcentuoja V. Mickuvienė.
Teisingo ir vieno atsakymo, kaip padėti sergančiam vėžiu, tikrai nėra. Vaiva sako – tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, vieni nori užuojautos, kito nori būti stiprūs. Dalindamasi savo patirtimi moteris pasakoja pasirinkusi kelią pati kovoti su vėžiu, kiek tai įmanoma – ji viena pati vykdavo atlikti tyrimus, į chemoterapiją, nors padėti siūlėsi ir dukra bei vyras. Pašnekovė tikina, kad artimiesiems visuomet yra sunkiau nei patiems ligoniams, nes pats ligonis savo gyvenimo būdą dar gali pakeisti, bet artimieji žino, kad pakeisti negali nieko.
