Tyrimai rodo, kad žmonės vis dar nesijaučia užtikrintai darbinėje aplinkoje prisipažindami apie turimus sutrikimus, nes bijo neigiamų vadovų ar kolegų vertinimo. Stereotipai apie kitokius kolegas vis dar paplitę, tačiau, specialistų tvirtinimu, disleksija, ADHD ar autistiškumas neturėtų tapti kliūtimi darbo rinkoje.
Aspergerio sindromas Nadiai buvo oficialiai diagnozuotas vos prieš pusmetį, nors mokymosi ir socialinių įgūdžių iššūkių ji patyrė nuo vaikystės.
„Pirmasis mano žodis buvo šuns vardas, po to – komandos ir tik paskui mama ir tėtis. Šunys mane traukė kaip magnetas. Visi žinojo, kad progoms geriausia man dovanoti ką nors susijusio su šunimis. Mokykloje man sekėsi tik dailė. Biologijos pamokose domino tik temos apie gyvūnus. Buvo iššūkių su sensorika. Pėdkelnės, golfai man buvo tragedija ir t.t.“, – prisiminė Nadia.
Ji buvo pirmas vaikas šeimoje. Po jos gimė dar dvi sesės: „Tik jų susilaukę tėvai pamatė, kad esame labai skirtingos. Iki tol mano raida jiems atrodė normali.“
Tai, kas nėra mano interesų lauke, labai greitai atsispindi mano veide ar net elgsenoje. Sunku nuslėpti, kad tema man kelia nuobodulį.
Pirmą kartą apie autistiškumą Nadiai užsiminė psichoterapeutė. Anuomet jai buvo 16-ka. Vėliau kitas specialistas irgi rekomendavo atlikti testus ir gauti atsakymus. Kaip minėta, galutinę diagnozę Nadia išgirdo visai neseniai.
Žmonėms atrodo susireikšminusi
„Neturiu draugų. Bendrauju tik su šeima ir kolegomis. Natūraliai nejaučiu susidomėjimo žmonėmis“, – konstatavo Nadia.
Pasikėlusi, nedėmesinga, arogantiška, orientuota tik į save – tai epitetai, kuriuos apie save girdėjo ne kartą.
Nadia dažnai kovoja su savimi, kad sugebėtų išklausyti pasakojimus, kurie jai neįdomūs. „Mane domina šunys, todėl kalbų apie pedikiūrą ar šukuosenas galiu tiesiog nebegirdėti, o kartais net nutraukti pokalbį. Tai, kas nėra mano interesų lauke, labai greitai atsispindi mano veide ar net elgsenoje. Sunku nuslėpti, kad tema man kelia nuobodulį. Žmonės tai pastebi ir traktuoja kaip abejingumą. Bendravimas su manimi jiems ne visada maloni patirtis. Po truputį mokausi ir kartais net pavyksta, tačiau, kai pokalbyje dalyvauja daugiau nei du žmonės, prarandu kontrolę ir negaliu susikaupti. Nemoku apsimesti ir prisitaikyti prie kiekvieno. Ar direktorius, ar kolega, ar valytojas, mano bendravimo stilius su visais toks pats“, – pasakojo Nadia.
Kolegoms šunų stovykloje apie savo ypatumus ji atsivėrė po trijų savaičių: „Nežinojau, kokių reakcijų laukti, bet supratau, kad nebegaliu tylėti, nes jie neteisingai interpretuoja mano elgesį.“ Prisipažinimą ji pateikė per juoką: „Jei pastebėsite, kad jūsų daiktai kur nors prapuolė, tai žinokite, kad jie ne dingo, o buvo padėti į vietas. Lapą su šunų sąrašu pakabinau sau, nes man reikia vizualizuoti dalykus, kad būtų lengviau orientuotis darbo dienoje.“
Nadia jautėsi apstulbusi, kai jos atvirumą kolegos priėmė kaip dovaną. „Įsigijome magnetinę lentą, įvedėme tvarką, struktūrą. Kolegos pastebėjo, kad sumažėjo chaoso ir tuščio blaškymosi, atsirado daugiau laiko ir darbų planavimo. Dienotvarkė tebuvo mano siūlymas, o jie paėmė ir įvedė, nes pamatė naudą“, – džiaugėsi Nadia.
Sunku patikėti, kad gali būti taip gerai
Nadia nusprendė atvirai dalintis apie savo diagnozę tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, nes labai nori būti suprasta teisingai. „Daugelis dalykų man nėra savaime aiškūs, todėl kolegos turi žinoti, kad kartais galiu ko nors nesuprasti, neišgirsti ir dėl to neatlikti. Paprašiau, kad man maksimaliai aiškiai iškomunikuotų užduotis, ko iš manęs tikisi – jie taip ir daro. Net jei situacija kartojasi, kolega ar vadovas nesibodi priminti, pakartoti, atkreipti dėmesį, nes žino, kad praleidau ne iš piktos valios. Pasako, parodo, kantriai paaiškina – man tai didelis palengvėjimas. Sunku patikėti, kad gali būti taip gerai kaip yra dabar“, – neslėpė Nadia.
Atvirumas, jos įsitikinimu, padeda išvengti kvailų nesusipratimų: „Nenoriu, kad žmonės pyktų ir laikytų mane nemandagia, nesmagia, kad atsisakau eiti kur nors po darbo. Tačiau socialinis kontaktas mane gali taip išvarginti, kad paskui savaitę bandau susirinkti. Arba turiu keistą santykį su vandeniu. Kai pirštai sušlampa, mane gali ištikti sensorinė perkrova, kūnas vis dar neatlaiko šių pojūčių. Todėl kolektyvo išvyka į SPA centrą man nebūtų pramoga, kuri džiugintų. Nenoriu, kad kiti prie manęs taikytųsi, bet labai trokštu nesijausti blogai, kad nevažiuoju. Nenoriu, kad mano sprendimas būtų vertinamas kaip išsidirbinėjimas. Nenoriu jausti spaudimo daryti tai, kas man kelia kančią“, – paaiškino Nadia.
Ankstesniame darbe darbuotojų kaita ją taip išvargino, kad visiškai nebegalėjo susikaupti: „Naujas žmogus ir viskas – man panika.“
Nadia pažymėjo, kad neuroskirtingi žmonės yra tokie patys kaip neurotipiniai, tiesiog turi tam tikrų sunkumų. Tačiau dėl to jų nereikia stigmatizuoti: „Sulaukusi klausimų apie savo būklę niekada nepykstu. Kas iš to? Atstumsi žmogų ir jis nieko naujo nesužinos. Priešingai, jam kils asociacija, kad šita tai iš tikrųjų keista. Todėl stengiuosi kalbėti, jei žmogus nuoširdžiai domisi, skirti jam laiko, nors kartais vertėtų save patausoti.“
Šiais metais Nadia tapo psichikos sveikatos iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadore – kartu su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ dalyvauja susitikimuose ir atvirai dalijasi išgyventa patirtimi su visuomene.
Disciplina – visiems į naudą
Nadią į darbą priėmęs „Dog camp“ įkūrėjas Mantas pasakojo ją pasirinkęs kaip tinkamiausią kandidatę: „Nadia iškart atėjo su idėjomis, pasiūlymais, pareiškė didžiulį norą.“
Po kelių savaičių žinią, kad naujoji kolegė turi Aspergerio sindromą, kolektyvas priėmė geranoriškai. „Ji atsivėrė anksčiau nei kilo kokių nors įtampų. Asmeniškai aš užpyliau klausimais. Sužinojome, kaip turime komunikuoti, kad nekiltų nesusipratimų. Verta pasiteirauti, ar teisingai suprato užduotį ir pan. Svarbu sukurti tokią atmosferą, kad žmogus nebijotų perklausti, jei kas nors neaišku, jei kyla abejonių“, – kalbėjo M. Klimauskas.
Jis neslėpė pats gerai jausdavęsis toli gražu ne visose darbovietėse. Laimė, vienoje sutiko vadovą, kuris tapo pavyzdžiu, kokiu lyderiu pats norėtų tapti.
Siekiau, kad neuroskirtingumą – autizmą, ADHD, disleksiją ir kitas būkles matytume ne tik kaip trūkumus ir raudonas vėliavėles, bet kaip skirtumą, kuris nebūtinai yra tik blogas. Visi turime ne tik trūkumų, bet ir stiprybių.
„Dažnai nepritapdavau, nes atrodė, kad visi bando mane įsprausti į rėmus, bet neatsižvelgia į mano poreikius ir norus. Jausdavausi suvaržytas, todėl darbovietes keičiau kaip kojines. Tačiau vienos įmonės direktorius suprato, kad norint su manimi sutarti pirma reikia mane išgirsti. Kai radome kompromisus, jaučiausi kaip niekada laimingas ir išdirbau ten gerokai ilgiau nei planavau. Todėl pats, kaip naujas darbdavys, irgi vadovaujuosi filosofija įsiklausyti į kiekvieno žmogaus poreikius ir bandyti rasti kompromisus komandoje“, – dėstė M. Klimauskas.
Džiazas ir improvizacija – taip jis apibūdino atmosferą savo įkurtame versle. Struktūra ir taisyklės čia nelabai lipo. „Arba nesugebėjome jų susikurti. Tačiau Nadiai neplanuota diena kelia didžiulį stresą, todėl ji savo iniciatyva įvedė tam tikras taisykles. Pastebėjome, kad darbai ėmė vykti sklandžiau, atsirado daugiau tvarkos ir disciplinos, darbai turi aiškią pradžią ir pabaigą“, – teigiamais pokyčiais džiaugėsi M. Klimauskas.
Kitoks – nebūtinai blogas
Konferencijoje „HR savaitė“ pranešimą skaičiusi 43 metų Barbora Suisse neslėpė turinti diagnozuotą aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, angliškai vadinamą ADHD.
„Visada galvodavau, kas su manimi negerai, kodėl negaliu susikaupti, iš kur tie impulsyvūs sprendimai, kodėl atrodo, kad mano galvoje amžinai pešasi 3–4 voverės. Mano smegenys, kaip tas sugedęs automobilis, turi dvi veikiančias pavaras. Pirmą ir penktą: arba vegetuoju prieš ekraną, nenoriu bendrauti, esu pikta ir irzli. Arba lyg „Ferrari“, kuris dideliu greičiu lekia miesto gatvėmis, netgi keldamas pavojų kitiems. Kai turiu aiškų tikslą, varau į jį su tokia energija, kad arba geriau traukitės iš kelio, arba padėkite“, – atviravo B. Suisse.
Moksliškai įrodyta, kad ADHD smegenys greičiau apdoroja informaciją ir įžvelgia pasikartojimus, vadinamuosius paternus: „Galvoje pragroju kiekvieną projektą šimtais scenarijų. Vizualizuoju iki smulkmenų ir galbūt greičiau nei neurotipinis žmogus pastebiu duobeles, nelogiškumus ir neatitikimus. O tada išreiškiu savo nuomonę projekto autoriui: dažniausiai be filtro, be pagražinimų, čia ir dabar, pertraukdama kitus. O vadovams nepatinka, kai juos pertrauki.“
Dėl tokio elgesio B. Suisse aplinkiniams neretai atrodo negatyvi: „Ieškai ne sprendimų, o problemų, neišklausiusi žudai idėjas“, – priekaištauja kolegos.
Atsispirdama nuo asmeninės patirties prieš kelerius metus B. Suisse visuomenėje ir darbdaviams ėmė pasakoti apie neuroįvairovę: „Siekiau, kad neuroskirtingumą – autizmą, ADHD, disleksiją ir kitas būkles matytume ne tik kaip trūkumus ir raudonas vėliavėles, bet kaip skirtumą, kuris nebūtinai yra tik blogas. Visi turime ne tik trūkumų, bet ir stiprybių.“
Tarptautinis dėmesys įtraukčiai
Pasaulyje atliekama vis daugiau tyrimų, vertinant ir skaičiuojant, kiek privalumų organizacijoms atneša įtrauktis. Užsienio žiniasklaidoje daugėja antraščių: neuroskirtingumas kaip kompetencijų privalumas, pasauliui reikia neuroįvairovės ir t.t. Elonas Muskas tiesioginiame televizijos eteryje yra prisipažinęs apie savo autistiškumą.
„Iki šios neuroįvairovę dažniau piešiame tamsiomis spalvomis. Tačiau svarbu suprasti, kad kitaip nereiškia blogai, tereikia ieškoti būdų dirbti efektyviai kartu. Kiekvienas neuroskirtingas žmogus yra kitoks, todėl pirmiausia visada reikia klausti ne kokią diagnozę turi, bet kokių iššūkių gali kilti bendroje kasdienėje veikloje.
Tikiu, kad atviros istorijos nugali baimes. Įgalinkite savo neuroskirtingus kolegas atsiverti ir sukurkite saugią erdvę atsiskleisti, užtikrindami, kad tai duos ne pasmerkimą ar apkalbas, o efektyvesnį bendradarbiavimą“, – patarimų, kaip didinti neuroskirtingų žmonių įtrauktį, davė B. Suisse.
ADHD specialistė, edukacinio projekto „ADHD persona“ sumanytoja, kūrėja Rūta Viktorija Povilienė pasakojo, kad dalis jos klientų, diagnoze pasidaliję darbe, gavo nemažai palaikymo ir supratimo. Kiti gi keitė darbus, ieškodami sąmoningesnės komandos ir prasmingesnių užsiėmimų.
Vis dar klesti mąstymas, kad tai yra tiesiog limituotų gabumų ir galimybių žmonės.
„Grupėje nemažai pasidalijimų, tarp jų ir anoniminių, kad diagnozė yra išjuokiama, nepriima kaip faktas. Vis dar klesti mąstymas, kad tai yra tiesiog limituotų gabumų ir galimybių žmonės. Neurotipiniai komandos nariai turi neurotipinių lūkesčių, tikisi tolygaus produktyvumo, lengvo žodinio susikalbėjimo. Tačiau ADHD ir visa neuroįvairovė turi kitokį darbo stilių – labiau vaizdinį ir specifiškai tiesmuką, su daug klausimų, kad išsiaiškintų, ar rezultatą ir procesą mato lygiai taip pat“, – komentavo R. V. Povilienė.
Ji pažymėjo, kad vizualistai (ir ADHD) eina į darbą dirbti, atlikti užduotis ir grįžti į savą pasaulį.
„Retas kuris ieškos naujos kompanijos, todėl dažnai vizualistus vadina nekomandiškais (nenori dalyvauti mokymuose, pasisėdėjimuose, teambuildinguose). Visą savo produktyvumą ir dėmesį jie telkia gerai atlikti darbą, o small talkui resursų jau nebeturi. Didelės įmonės ir startuoliai stengiasi į tai atsižvelgti, bet mažesniuose kolektyvuose jau pats žodis diagnozė asocijuojasi su bėda. Tai kaip ir įtraukusis ugdymas, turintis labai daug visokių nuomonių, kur realybė skiriasi nuo intencijų“, – samprotavo ADHD specialistė.