„Mes jau dvidešimt metų teikiame paslaugas smurtą patyrusioms moterims ir šiaip taip bandome įveikti fizinį smurtą, kuris yra lengviausiai atpažįstamas – tai yra mėlynės, lūžiai, smegenų sutrenkimai. Šitą mes jau kaip ir matome, pradedame tikėti, kad ji ne nuo laiptų nukrito, ir neužsirovė ant šakučių tris kartus“, – pasakojo Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė per Lygių galimybių kontrolieriaus diskusiją „Smurtas ne tik kumščiai“.
Pasak Vilniaus miesto krizių centro direktorės, artėjama ir prie geresnio psichologinio smurto pažinimo. Ši smurto rūšis yra visų smurtų pradžia santykiuose.
„Tai mes labai atpažįstame, kai moteris ateina ir sako: man neleidžia priimti sprendimų, man neleidžia bendrauti su artimaisiais, giminėmis. Vaikai net kalba: „mes nevažiuojame pas mamos močiutę, užtat, kad jie ten – ožiai, bepročiai, todėl mes važiuojame pas tėčio močiutę“, – kalbėjo N. Dirsienė.
Vilniaus miesto krizių centro direktorė pastebėjo, kad ateina ir moterys, kurios sako, kad „aš esu SMS kreditų, paskolų prisiėmusi tam, kad atiduočiau vyrui, kad jis gyventų su manim“.
„Aš gaunu socialines išmokas, turiu pašalpas, bet iš pašalpų gyvena jis ir neretai dar jo mama yra prisikabinusi prie tų išlaikytinių“, – sakė N. Dirsienė.
Pasak jos, daugiausiai apie psichologinį smurtą kalba išsilavinusios moterys.
„Tai yra moterų grupė, kuri turi išsilavinimus ir ne vieną aukštąjį išsilavinimą, kurios užima aukštą socialinę padėtį, kurių vyrai yra valstybės tarnyboje – turėjome tokį vieną paskutinių atvejų. Ir tada labai sunku yra moteriai, sako: „gėda yra ateiti ir pasakyti, kad aš, turinti išsilavinimą, turinti prieigą prie pagalbos šaltinių, turiu ateiti ir kalbėti apie tai“, – pasakojo N. Dirsienė.
Vilniaus miesto krizių centro direktorė atkreipė dėmesį, kad ir smurtautojas šalia tokios išsilavinusios moters „yra neprastas“, ir jis geba taip tą psichologinį smurtą panaudoti, kad ji jokių įrodymų neturės.
„Galų gale, jei jis valstybės tarnyboje, padarys ją kvaila, ir jai gresia Naujosios Vilnios ligoninė, jai gresia, kad atims vaikus“, – kalbėjo N. Dirsienė.
Sunkiai įrodomas smurtas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresnioji tyrėja Edita Lastovskienė pasakojo, kad apie 50 proc. atvejų, kai kreipiamasi į policiją, jau yra susiję su psichologiniu smurtu.
„Kai moteris kreipiasi, yra sunku įrodomąja prasme – įrodyti psichologinį smurtą. (…) Jeigu yra psichologinis smurtas, tai turi būti kažkoks tęstinis, kad galėtume jį įrodyti. Jeigu mes, pavyzdžiui, po paros priimame procesinį sprendimą nutraukti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, mes visada sakome: kreipkitės, įrašinėkite, nes psichologinio smurto mes negalime apčiuopti. Moteris sėdi, matosi – psichologiškai sunku, pasakoja. Mes patys visa tai perimame, bet negalime įrodyti“, – sakė E. Lastovskienė.
Pareigūnė pastebėjo tendenciją, kad šiek tiek mažėja fizinio smurto, tačiau daugėja psichologinio ir ekonominio smurto.
„Kadangi ta mūsų socialinė atskirtis didėja, ir žmonėms tikrai yra labai sunku. Aš manau, kad kitų smurto formų toliau daugės“, – kalbėjo E. Lastovskienė.
Vyresnioji tyrėja pripažino, kad ne visi pareigūnai turi pakankamai žinių, kad atpažintų kitokio pobūdžio nei fizinį smurtą.
„Mums reikėtų papildomų mokymų, kursų. Suprantate, kai atvažiuoja vyras pareigūnas, moteris užsiblokuoja, ir ji nori pritraukti prie fizinio smurto, apie psichologinį nebekalba. Labai sunku išpešti, reikalingas ilgas bendravimas. Reikia su ja bendrauti 1-2 valandas, atvykęs patrulis neturi tiek laiko“, – pasakojo E. Lastovskienė.
Viskas prasidėjo nuo psichologinio smurto
Savo istorija nusprendusi pasidalinti Simona pasakojo, kad pradžioje ji patyrė gyvenimo draugo psichologinį smurtą, o galiausiai buvo prieita ir prie fizinės prievartos.
„Psichologinis smurtas buvo ir žodžiais, ir grasinimais. Aišku, aš kai dirbdavau, nedaug uždirbdavau, bet visada sakydavo: tu turi, privalai sumokėti už butą. Nors aš gyvenau pas jį bute, turiu dukrą, kuri yra mūsų bendras vaikas. Visus pinigus turėdavau atiduoti jam, o jis man duoda konkrečią sumą ir sako: „nueini į parduotuvę, nuperki maisto ir parodai man čekį“, – pasakojo Simona.
Ji pasakojo fizinį ir psichologinį smurtą kentusi penkerius metus.
„Paskutinis lašas buvo fizinis smurtas – šakutė kojoje prie vaikų. Tada aš apsisukau, sužinojau iš socialinių darbuotojų, kad yra krizių centras, kur gali apgyvendinti ir padėti. Čia man labai padėjo, mane pastatė ant kojų“, – pasakojo Simona.
Kita jauna moteris – Agnė – pasakojo, kad nuo tam tikro amžiaus gyveno globos namuose, būdama nepilnametė pastojo ir pagimdė.
„Prieš mane daug fiziškai smurtauta nebuvo, su mėlynėmis nevaikščiodavau, bet turbūt tai nėra taip skaudu, kaip tie žodžiai, kad aš esu niekas, aš esu iš globos namų, „kur tu išeisi?“, „ką tu darysi?“, „naujagimis vaikas ant rankų“, „tu nedirbsi, tu neturi pinigų“, „tu gauni pašalpą, tai tu gali pasiimti greitąjį kreditą“, – pasakojo Agnė.
Moteris sakė, kad į Vilniaus miesto krizių centrą atėjo su poros tūkstančių eurų skola, kurios nebeturi.
„Tai yra tipinis atvejis – mokykloje žemino dėl to, kad iš blogos šeimos, vyras žemino dėl to, kad šeimos neturi. Jis iš geros šeimos, jo mama žemino“, – pasakojo Agnė.
Agnė pasakojo, kad jos santykiai su partneriu dabar pasitaisė. Jis susitvarkė su savo priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, išvažiavo dirbti į Belgiją, siunčia pinigus į Lietuvą, leidžia atostogas su vaikais.
„Aišku, ir krizių centro vadovų, ir socialinių darbuotojų buvo įdėta darbo, kad būtų išlaviruota“, – sakė Agnė.
Reikia įtraukti ir vyrus
Vilniaus miesto krizių centro direktorė teigė, kad siekiant spręsti smurto problemą reikia įtraukti ir vyrus.
„Mes 20 metų turime socialinę mediaciją. Tai – ne sutaikymas dėl smurto, kuris buvo vakar, tai yra bandymas tėvui pakeisti santykius, nes jis yra tėvas, jam reikia ir alimentus mokėti, ir bendrauti su vaikais, ir jis ne visada yra blogas vaikams“, – pasakojo N. Dirsienė.
Pasak jos, dabar yra galimybė ištraukti vyrus, nes jei jį tik nubausi ir paliksi, tai jis susiras kitą moterį.
„Turime naikinti priežastį, ir tie skaičiukai tikrai sumažės“, – sakė N. Dirsienė, kuri tikino, kad pagalbos algoritmas turėtų būti numatytas ne tik aukoms, bet ir smurtautojams.
Psichologė, Vilniaus kolegijos dėstytoja Agnė Grušauskaitė pasakojo, kad šiuo metu smurtautojas, jei jis yra nuteistas už smurtą artimoje aplinkoje, turi išklausyti specialią programą.
„Mane samdo Ukmergės rajono savivaldybė, mes dirbame pagal specialų modelį, asmeniui priklauso 24 susitikimai, tai yra grupinis užsiėmimas, jį veda vyras ir moteris. Ten yra pagrindinis tikslas keisti vyrų nuostatą, kas yra smurtas, pabandyti padėti atskirti, kas yra emocija ir elgesys, ir kalbame apie požiūrį į moterį“, – pasakojo A. Grušauskaitė.
Pasak psichologės, moksliniai tyrimai rodo, jog imtis vyrų, kurie smurtauja, yra labai įvairialypė, jeigu būtų vertinama pagal jų užimamą socialinį statusą. Tai – ir teisti, bedarbiai, bet ir gerai uždirbantys, socialiai patrauklūs ir turintys tam tikrą galią.
„Juos vienija nuostatos į moterį, kad moteris yra objektas, kuri patenkina poreikius, ypatingai akcentuojant seksualinius ir buitinius poreikius. Ji – kaip puošmena, visada turi būti geros nuotaikos. Tos nuostatos kartais yra sąmoningos, o kartais ir nesąmoningas. Programos esmė yra darbas su tokiomis nuostatomis“, – sakė A. Grušauskaitė.