Mano pašnekovai – dėl skirtingų priežasčių kadaise šeimos ir asmeninę krizę išgyvenę žmonės. Šiandien jie jau tikina galintys drąsiau žiūrėti į gyvenimą, į jį kabintis ir juo džiaugtis, myluoti vaikus ir blaiviai galvoti apie savo ateitį. Jie sutiko pasidalinti savo istorijomis, kad įkvėptų kitas krizės ištiktas ir neviltyje gyvenančias šeimas.
„Lašas po lašo ir akmenį pratašo“
Pirmiausiai kreipiausi į drąsiausius pašnekovus. Arvydui paminėjus, kad jiems abiem yra po 57-erius metus, šalia sėdinti jo draugė tyliai sukikeno: „Na taip. Viskas. Jau visai senukai esame“.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad pas mane buvo mažas vaikiukas, mirė jo mama ir mes pradėjome lankytis čia, šitame centre. Paskiau susipažinome su Raja ir dabar jau gyvename kartu daug metų“, – trumpai ir aiškiai savo pasakojimą pradėjo Arvydas.
Jam nespėjus pratęsti minties virduliu nešina socialinė darbuotoja pasiūlė į ant stalo stovinčius tuščius puodelius įsiberti kavos ar arbatos. Raja vienintelė pasvarsčiusi sutiko išgerti kavos. Jos pageidavimu į visai nedidelį puodelį įdėjau du šaukštelius kavos. „Reikia biški prabusti. Nuo keturių ryto ant kojų dirbau, tai žinote, sunku šiek tiek“, – šypsosi Kaune esančiame logistikos centre dirbanti ir šiuo metu su Arvydu gyvenanti moteris.
„Taigi, mirė mano vaiko mama, – ne taip nuotaikingai tęsia Arvydas, – jam buvo treji metai ir mus pakvietė čia (Į Jonavos apskrities socialinių paslaugų centrą – DELFI), kad galėtų prižiūrėti. Aišku, aš turėjau problemų su alkoholiu... Nemažai problemų. Iš pradžių susibūrė grupė, aš buvau vienas vyras tarp moterų. Tai buvo prieš 6-8 metus. Iš pradžių buvo nedrąsu, bet paskiau per pusmetį susigyvenome ir pasidarėme kaip šeima“, – pasakoja Arvydas.
Vyras tikina, kad dabar problemų su alkoholiu nebeturi, esą su tuo kovoti padėjo ir kelios medicininės procedūros, ir nuolatiniai apsilankymai centre: „Lankiausi čia be pertraukų – užsiėmimus lankiau, o dirbti negalėjau, nes vaikas buvo hiperaktyvus, todėl nuo pat pirmos klasės negalėjau įsidarbinti, nes du kartus per dieną reikėjo bėgti į mokyklą ir iš ten jį parsivesti, toks pririštas buvau“, – apie savo dabar jau keturiolikmetę atžalą pasakoja pašnekovas.
Paklaustas, ar šiandien jau turi darbą, Arvydas atsakė, kad šiuo metu nedirba.
Į mūsų dialogą įsiterpė Raja: „Mes pasikeisdami dirbame... Taip, dėl vaiko, nes jis hiperaktyvus dar ir dabar. Kažkiek laiko aš nedirbau, o jis dirbo, tačiau kai man pabodo namie sėdėti, o ir stažo reikėjo užsidirbti, tai Arvydas man leido šiek tiek atsipūsti nuo rūpesčių. Nesakau, kad mūsų vaikas yra blogietis, bet jis vietoje nenusėdi, problemos su mokykla, kažkur reikia lėkti, kažkas paskambina iškart reikia važiuoti“, – apie savo kasdienybę pasakoja Raja.
Moteris prisimena, kad kai prieš dešimt metų susipažino su Arvydu, taip pat turėjo problemų su alkoholiu: „Tačiau čia dirbančių mergaičių dėka susitvarkėm“, – šypsosi Raja. Pašnekovei įvardijus, kiek metų jau gyvena kartu su Arvydu, šis net švilpteli iš nuostabos, kaip greitai bėga laikas.
„O kas atsitiko, ar galite įvardinti priežastį, kodėl šeimoje atsirado problemos ir alkoholis?“ – klausiu. „Oj, – atsidūsta abu, – lašas po lašo ir akmenį pratašo, tačiau svarbiausia, kad yra gerų žmonių, kurie pataria ir stumteli“, – nuo konkretaus atsakymo išsisuka Raja.
Arvydas pritardamas gyvenimo draugei šypteli: „Kartais atrodė, kad kitiems mūsų likimas rūpėjo labiau nei mums patiems. Jau buvome nuleidę rankas ir iš pradžių nenorėjome priimti jokios pagalbos, reikėjo prie jos priprasti. Mes sakėm, kad patys išsiaiškinsim, bet paskui kažkaip susidraugavom ir priėmėm pagalbą“, – apie socialines darbuotojas atsiliepia vyras.
Jis prisimena, kad keisti savo gyvenimą ir lipti iš bėdos jie prisivertė patys, o Raja tiki, kad juos abu esą paprotino Dievas. Tiesa, pora pripažįsta, kad jų atveju iš tiesų suveikė ir specialistų pagalba.
„Mums labai daug ką reiškia socialinis darbuotojas, jos pas mus lankosi, su mumis bendrauja. Iš pradžių grįždavo ir bardavo, o dabar jau viskas gerai. Visko buvo: ir pykomės, ir barėmės, ir mes nenorėjom įsiklausyti į tuos gerus patarimus, o paskui susidraugavome. Man atrodo, kad kai dabar mane ištinka kažkokia problema, kažkas suglumina, aš tuojau pat skambinu savo socialinei darbuotojai Vaidai ir su ja visada tariuosi. Ji niekada neatsisakys, atlėks ir patars“, – kalba Raja.
Anot jos, turbūt kiekvienas žmogus pasiekęs dugną save ramina, kad ateis laikas ir jis viską susitvarkys, o kitas tikina save, kad jau rytoj sustos. „Visi sakėm, kad pradėsim nuo Naujųjų metų gyventi kitaip, tačiau reikėjo to postūmio“, – papildo Arvydas.
Paklausti, ką planuoja veikti ateityje, Arvydas ir Raja atsako, kad pirmiausiai nori užauginti ir ant kojų savo vaiką.
Nepripažino, kad turi problemų
Padėkojusi už pokalbį žvilgteliu į Ingą ir vietoje nenusėdinčią trejų metų jos dukrą. Įsidrąsinusi moteris pradeda pasakoti ir savo istoriją.
„Irgi alkoholis. Gyvenau su pirmu vyru, jis liko be darbo ir po truputį, po truputį su draugais niko į tą alkoholį, tada pradėjo net neiti iš namų, tai ir aš su juo sėsdavau kartu ir po truputį įsitraukiau. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Prabusdavau ryte, atrodydavo, kad galva plyšta, sprogsta, bet vėl norisi – eini ieškai ir perkiesi to vadinamojo pachmielo.
Tai sužinojo socialinis ir pradėjo lankytis, nes mes abu jau prie stikliuko buvome. Paskui pasiūlė koduotis (anksčiau taikyta procedūra, padedanti pacientui atsisakyti alkoholio – DELFI), bet aš dar jauna buvau, kaltinau socialinį darbuotoją, kad kišasi į mano gyvenimą, kad nurodinėja. Klausiau, kas jos tokios, kad gali ateiti pas mane ir nurodinėti, jeigu net tėvai neateina aiškinti, kaip man gyventi, tai kodėl jos gali čia man vadovauti?
Na o paskui viskas nuėjo iki to, kad paėmė mano sūnų į vaikų namus. Vyresnės mergaitės buvo pas močiutę, o sūnų paėmė į globos namus ir aš kažkaip ryte atsikėliau ir supratau, kad nieko čia gero nebus, jeigu jau iki to viskas nuėjo, kad mano vaikas pateko į globos namus“, – kalba 38-rių metų keturių vaikų mama.
Moteris prisimena, kad po sūnaus paėmimo ji pradėjo imtis kardinalių sprendimų, išsiskyrė su girtaujančiu vyru, pradėjo lankytis socialinių paslaugų centre ir rimtai nusprendė pradėti gydytis priklausomybę alkoholiui.
Šiandien jos sūnus jau yra grįžęs į namus, o ji pati turi naują širdies draugą. Be to, džiaugiasi, įgijo naują specialybę – ne už ilgo planuoja įsidarbinti skyriuje, teikiančiame socialines paslaugas namuose. Sėkmingai išlaikiusi egzaminus ji gelbės senyvo amžiaus žmonėms jų namuose arba neįgaliems vaikams.
„Aš tokia dėkinga dabar. Anksčiau sakydavau, ką čia man jos aiškina – noriu geriu, noriu negeriu, noriu sustosiu, noriu nesustosiu, noriu pirksiu, noriu nepirksiu, o paskui visai kita nuomonė susidarė. Iš pradžių nepripažinau, kad turiu problemą“, – atvirauja Inga.
Gavo velnių ir pradėjo tvarkytis
Mums kalbant Živilės glėbyje gulintis sūnus pradėjo niurzgėti. Dar prieš pradedant kalbėti berniuko mama įspėjo, kad mažajam kalasi dantukai, todėl šis gali būti neramus. Visiems aplinkui sėdintiems meiliai stebint rankose sūpuojamą vaiką, Živilė kiek nedrąsiai pradeda dėlioti žodžius.
„Na gerai dabar, bet buvo tokia krizė po mamos laidotuvių ir su vyru nesutarėm, tai ir gavosi biškį. Visa tai vyko, kai mirė mama ir viskas pradėjo ristis žemyn. Po to pasijutau nėščia ir gimdymas buvo labai komplikuotas. Po to išvažiavom į tėviškę pas vyrą, o jo uošviai irgi buvo nelabai... Be to, jis pats buvo linkęs smurtauti“, – užgriuvusių problemų nedetalizuoja Živilė.
Paklausta, ar vis dar gyvena su vyru, Živilė atsakė, kad taip, esą jis šiuo metu „gavęs šiek tiek velnių“, todėl taisosi jau į gerąją pusę. Nors ji pati anksčiau irgi turėjo problemų su alkoholiu, tačiau dabar džiaugiasi atsikračiusi šios priklausomybės: „Jau treji metai, kai nevartoju, juo labiau, kad leliukas yra ir dar du vaikai. Iš pradžių aš irgi nesitikėjau jokios pagalbos, bet dabar su socialinėmis darbuotojomis sutariu kaip su draugėmis – jokių problemų. Gera“, – žvelgdama į Paulių atsidūsta Živilė.
„Aš tai sakau, – prabyla Inga pirštu rodydama į smilkinį, – kol žmogus čia sau neįsikals, kol gerai nenukris ir nepripažins sau problemų, tol visas pasaulis jam bus kaltas – tik ne jis“.
Pritardama galva linksi ir Raja: „Aš prisimenu, kaip piestu stojau, kai pirmą kartą pas Arvydą pasirodė socialinis darbuotojas“.
Remdamasis savo patirtimi Arvydas patikino, kad svarbiausia yra gebėti pripažinti savo bėdas ir neatstumti pagalbos: „Norėčiau, kad žmonės priimtų tą pagalbą. Iš pradžių labai sunku, bet paskui viskas atsistoja į savas vėžes“, – tikina jis.