Netinkamus terminus vis dar vartoja ir institucijos, ir pati negalios bendruomenė
2019 m. „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad 52 proc. asmenų su negalia jaučiasi diskriminuojami. Sutikite, kad dalis diskriminacijos apraiškų gali prasidėti jau tada, kai bendraujame su žmogumi, turinčiu negalią, arba kalbėdami apie jį. Net jei kalbančiajam atrodo, kad tam tikri žodžiai vartojami nuo seno ir jie neturi neigiamos konotacijos, realybė gali būti visiškai kitokia. Štai Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad net 71 proc. paminėjimų apie negalią viešojoje erdvėje vis dar yra nejautrūs arba žeidžiantys žmones, turinčius negalią.
Įdomu tai, kad remiantis duomenų agentūros „Eurostat“ skaičiavimais, Europos Sąjungoje vienas iš keturių suaugusiųjų turi negalią, todėl siekis kalbėti tinkamais, neįžeidžiančiais ir jautriais negaliai terminais kiekvienam iš mūsų gali būti aktualesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kodėl? Atsakymas paprastas: aplinkoje tikrai atsiras žmogus, kuriam vieni ar kiti žodžiai gali būti nepriimtini.
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentė Indrė Širvinskaitė pasakoja, kad negaliai nejautrios kalbos apraiškų mūsų visuomenėje dar tikrai netrūksta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, aiškina ji, nevartotinų žodžių dar galima rasti šalies įstatymuose, įvairiuose teisės aktuose, todėl neretai žeidžiančių terminų išgirstame net ir viešųjų institucijų atstovų pasisakymuose. Reikšmingą įtaką šiame kontekste daro ir viešoji erdvė, pavyzdžiui, socialiniai tinklai ar žiniasklaida, netgi viešai pasisakantys negalią turinčių asmenų giminaičiai ar šeimos nariai, kurie pratę kalbėti kitaip, nei šiuo metu yra priimtina. Kitaip tariant, problema – kompleksinė.
„Plačiosios visuomenės tos žinutės nepasiekia taip sparčiai ir tikrai yra dalis visuomenės, kuri nežino, kad kai kurie terminai apskritai yra įžeidžiantys, o gal ir atsisako, nesupranta, kodėl čia reikėtų keisti, jeigu visą laiką naudojo ir jiems tai nėra neigiamą konotaciją turintis žodis. Galiu pateikti pavyzdį. Jau tikrai retai kas sako žodį, man net nesinori jo tarti, – „invalidas“. Tai nors aš tikrai pastebiu, kad žmonės šio žodžio nebevartoja, kai referuoja į žmogų, bet tie patys žmonės kartais vis dar naudoja žodžių junginį „invalido vežimėlis“ arba „neįgaliojo vežimėlis“, kas iš tikrųjų irgi vis dėlto turi tą patį žodį. Tik čia reikėtų atskirti, kad vieni terminai yra labiau neetiški negu kiti, galbūt nerekomenduojami, bet jie tikrai neturi tokios įžeidžiančios prasmės, kaip, pavyzdžiui, žodis „invalidas“, – sako pašnekovė.
Siekiant šviesti visuomenę, Jungtinės Tautos 2019-aisiais parengė Negaliai jautrios kalbos gaires, kuriose galima rasti rekomendacijas, kokių žodžių reikėtų vengti ir kuo juos keisti, kad kalba būtų pagarbi. Lietuvių kalba šį dokumentą rengė ir adaptavo LNF, kartu su negalią turinčių žmonių organizacijomis, papildydami gaires patarimais apie Lietuvoje aktualias sąvokas.
„Tikrai žmonės su negalia supranta, kad ne visi žino, kokius žodžius vartoti. Ir tikrai norisi nuimti tą įtampą, kad nieko tokio, jeigu ir kartais suklysime. Patys žmonės su negalia vartoja įvairius terminus. Labai svarbu yra kontekstas ir intencija. Manau, kad svarbu pasidomėti, kai mes naudojame kalbą viešojoje erdvėje, bet ir čia mes galime daryti klaidų. Tai tikrai reikia nebijoti, o jeigu nežinote, galima pasiklausti konkretaus žmogaus, nes labai svarbu ir tai, kaip pats žmogus reaguoja į tų sąvokų vartojimą.
Vieniems vienos yra visiškai priimtinos, kitiems – ne. Tai aš siūlyčiau pirmiausiai pasiklausti, jeigu yra intencija bendrauti etiškai, pagarbiai. Manau, kad tai visada yra priimama geranoriškai ir jeigu jau kažkokios sąvokos naudojamos, kurios tikrai nepriimtinos, tai galima ir geranoriškai pasakyti, patarti, kad ateityje to nedarytų. Šios gairės yra neskirtos tam, kad sudrausmintume ar gėdintume žmones, kaip tik jos skirtos tiems žmonėms, kurie nežino, kaip kalbėti, kad atsiverstų, paskaitytų ir kitą kartą žinotų, būtų tikri“, – teigia I. Širvinskaitė.
Blogieji pavyzdžiai
Kaip aiškina LNF prezidentė, daugelis terminų mums vis dar primena gūdų sovietmetį, iš kurio jie ir kilo. Būtent tai ir lemia situaciją, kurioje esame dabar – tam tikri žodžiai yra taip įsišakniję mūsų kalboje, kad jų atsisakyti kartais gali būti be galo sudėtinga. Tačiau čia svarbu žinoti viena – sovietmetyje vartoti žodžiai turėjo neigiamą reikšmę, o jų vartojimas nūdienų kontekste tą reikšmę tik įprasmina.
„Vienas iš blogiausių terminų, kuris labiausiai įžeidžia, tai yra „kurčnebyliai“. Ir jis labai plačiai naudojamas. Aš labai dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie nežino apie kurčiųjų bendruomenę, nėra susidūrę su ja ir vis dar iš sovietmečio turi tą žodį savo žodyne, kadangi retai naudoja ir kartais, kai jau reikia pasakyti, kažkaip ištaria tą žodį „kurčnebylys“. Nors tai yra tikrai labai žeidžiantis žodis, jo reikėtų nevartoti, reikėtų naudoti „kurtieji“, „kurčiasis“, „kurčias žmogus“, „žmogus su klausos negalia“.
Reikia suprasti, iš kur yra ta sąvoka yra kilusi ir kokia yra jos prasmė. Daugelis sąvokų, kurios Lietuvoje pas mus dabar yra nevartotinos ir nerekomenduotinos, ateina būtent iš sovietmečio segregacinės sistemos. Sąvoka „kurčnebyliai“ būtent ir neša savyje diskriminacinę prasme, kai kurtieji sovietmečiu būdavo verčiami naudoti žodinę kalbą, netgi draudžiama būdavo plačiai naudoti gestų kalbą, ji nebūdavo pripažįstama, būdavo neleidžiama naudoti net kurčiųjų mokyklose, tik pertraukos metu, neformaliai ir panašiai.
Todėl sąvoka „kurčnebyliai“ savyje turi tą prasmę, kad sovietmečiu buvo laikoma, jog kurtieji neturi kalbos, neturi gebėjimo kalbėti, tačiau kurtieji turi savo kalbą – jie kalba gestų kalba, lietuvių gestų kalba yra oficialiai pripažįstama Lietuvoje. Tai kai mes sakome „kurčiasis“, mes tada suprantame, kad jis gali kalbėti ir gali kalbėti lietuvių gestų kalba. Taip mes keičiame ir patį suvokimą apie tai, ką žmogus gali ir koks tas žmogus yra, koks jo yra orumas“, – aiškina pašnekovė.
Dar vienas vengtinas ir įžeidus terminas – „proto negalia“: „To irgi nereikėtų vartoti, reikėtų sakyti „intelekto negalia.“
Kalbėdama apie vengtinus terminus ir kalbos vingrybes, kai tai liečia žmones su negalia, I. Širvinskaitė atkreipia dėmesį ir į vis dar labai glaudžią sveikatos būklės ir asmens identiteto sąsają. Pasak jos, Asmenų su negalia teisių konvencija skatina matyti žmogų su negalia ne per medicininę prizmę, aiškiai atskiriant jo asmenybę nuo medicininės diagnozės.
„Medicininis modelis sako, kad iš esmės negalia yra tik kažkoks medicininis sutrikimas, kurį reikia ištaisyti, kažkaip žmogų pataisyti, kad jis turėtų būti kaip įmanoma paverstas labiau kaip visi ir kaip negalios neturinti populiacija. Žmogaus teisių modelis pripažįsta, kad negalios turėjimas nebūtinai yra medicininis klausimas. Negalia yra žymiai platesnis reiškinys – jis yra socialinis, kultūrinis reiškinys. Ne visi negalią turintys žmonės turi ryškų reikalą su gydytojais ir medicina, pavyzdžiui, nematantis žmogus, neregys, jis nebūtinai turi kažkokią medicininę problemą, dėl kurios reikėtų kreiptis, gydytis ir panašiai. Tai yra tiesiog žmogus, kuris nemato ir jis nebūtinai gydosi nuo to. Tai yra ilgalaikis sutrikimas, kuris nebūtinai turi būti vertinamas per medicininę prizmę.
Ir kartais žiniasklaidoje irgi pastebiu, kad yra naudojamas žodis „serga“, neva serga kažkokia būkle, kažkokiu sutrikimu. Žodžiai „serga“, „liga“ asocijuojasi su aktyviu gydymusi, su medicinine sistema, ir kartais negalios aspekte tai yra visiškai neaktualu, pavyzdžiui, žmogus turintis cerebrinį paralyžių nebūtinai yra aktyviai nuo jo gydomas – tai nebūtinai yra pagydomas sutrikimas. Arba, pavyzdžiui, disleksija net nėra laikoma liga – tai yra sutrikimas. Tai tokių būsenų, būklių atveju tikrai ne visada yra korektiška naudoti tas ligos, sirgimo sąvokas, reikėtų labiau matyti žmogų“, – vengtinais pavyzdžiais dalijasi specialistė.
Dar viena neretai pasitaikanti netinkama leksika šiame kontekste – eufemizmai. Tai – būdas kalbėti švelniau, vengiant tam tikrų žodžių, kuriuos kalbantysis laiko nemaloniais, nepadoriais ar įžeidžiančiais. Pavyzdžiui, reikėtų vengti vartoti tokius apibūdinimus, kaip „skirtingų gebėjimų žmonės“, „įvairių poreikių žmonės“, „ypatingi žmonės“, „specialieji poreikiai“ ir panašiai.
„Kartais nueinama truputį per daug į kitą pusę, kai stengiamasi apie negalią atsiliepti labai pagarbiai. Bet tai iš esmės ateina iš to paties supratimo, kad negalia yra kažkas neigiamo, kad reikia kažkaip kitaip apie ją kalbėti. Mes galime sutarti, kad žodis „negalia“ neturi neigiamos konotacijos – jis yra neutralus žodis, kurį galima naudoti ir dėl to nereikėtų imtis kitų žodžių, norint perteikti prasmę. Priešingu atveju, tai rodo, kad žmonės vertina negalią kaip neigiamą dalyką, kažkokį liūdną dalyką, bet tai yra neutrali daugelio žmonių gyvenimo dalis – tikrai didelė dalis visuomenės turi žmonių, artimųjų su negalia, dalis turi patys negalią, tai pereikime nuo tos neigiamos negalios sampratos prie neutralios negalios sampratos ir nebijokime sakyti žodžio „negalia“, – sako pašnekovė.
Svarbu pastebėti ir tai, kad negalios nereikėtų ir per daug išaukštinti. Pavyzdžiui, kalbant apie žmogų su negalia nereikėtų minėti, kad jis turi „supergalią“, siekiant parodyti, kad vieni ar kiti aspektai jį išskiria iš kitų žmonių ir pabrėžia jo išskirtinumą. Lygiai taip pat nereikėtų sakyti, kad žmogus „kenčia“, yra „įkalintas“, „sužlugdytas“ ir panašiai. Čia vėl grįžtama prie tos pačios taisyklės – žodis „negalia“ yra neutrali sąvoka, kurios vengti vartoti nereikėtų.
„Man kartais sako pažįstami žmonės: čia man dabar medalį duoda, kad aš iš lovos atsikėliau? Taigi kiekvienas daro tą patį, žmonės su negalia nėra išimtis, jų nereikėtų kažkaip labai girti ir vertinti, vien todėl, kad jie daro kiekvienam žmogui būdingus dalykus. Tas sureikšminimas tikrai irgi gali būti varginantis, todėl mes ir sakome, kad negalia yra neutralus dalykas“, – aiškina I. Širvinskaitė.
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinama kampanija „Laikas keisti plokštelę“, kuria skatinama jautriai kalbėti su žmonėmis, turinčiais negalią. Daugiau informacijos apie kampaniją: www.keiskplokstele.lt.