Vargino skausmas, o pėda atrodė neestetiškai
Maždaug prieš vienerius metus Kornelija pasakoja pradėjusi jausti dešinės kojos nykščio kauliuko skausmus. Kaip sako ji, skausmas buvo maudžiantis ir nemalonus. Mergina jau žinojo, kad problema – Hallux valgus, mat jau anksčiau pastebėjo iššokusį kaulinį gumbą, tačiau skausmų iki šiol nebuvo.
„Manau, kad taip nutiko ir dėl mano avalynės – dėvėjau tokius batus, kurie kaip ir mano dydžio, bet būdavo siauroki ir suspausdavo koją. Skausmas nebūtinai pasireikšdavo iš karto, bet, tarkime, vaikščiodavau su tais batais mėnesį, o kurią nors naktį nei iš šio, nei iš to pradėdavo skaudėti. Skausmas buvo toks nemalonus, kad net atrodydavo, jog negali su tais batais būti“, – prisimena mergina.
Dėl varginančio skausmo ir estetinių priežasčių ji nusprendė kreiptis į gydytojus ir bėdą pašalinti chirurginiu būdu.
„Nuvykau į privačią kliniką ir tik atėjus, nors gydytojas mane matė pirmą kartą, iškart padarė abiejų pėdų nuotraukas ir davė vienintelį patarimą – tiesiai į chirurginį. Jis man paaiškino, kad esu jauna, greičiau gyja kaulai, todėl greičiau atsistatyčiau ir geriau operaciją atlikti dabar, nes vėliau gali būti daugiau komplikacijų ir labiau skaudėti. Tada iškart su juo susiplanavome ir operacijos laiką – po mėnesio.
Jis man paaiškino, nuteikė, kad po operacijos mėnesį reikės ramybės, nerekomenduotina apskritai vaikščioti, jokiais būdais, griežtai negalima tos išoperuotos pėdos minti, tad truputį bijojau, bet pasiryžau ir tikrai visai nesigailiu“, – teigia pašnekovė.
Išaušus operacijos dienai, Kornelija susikrovė daiktus, būtinus parai praleisti klinikoje, ir išvyko gydytis. Kaip teigia ji, gydytojas jai nurodė, kad po operacijos vykti namo iš karto ji negalės – gydymo įstaigos personalas turės ją stebėti per naktį, siekiant įsitikinti, kad operacija praėjo be komplikacijų.
„Atvykau į savo kambariuką-palatą, po valandėlės mane nuvežė į operacinę. Operacija truko iki valandos, tikrai neilgai. Narkozė buvo labai lengva, kombinuota, kad maloniai snausčiau operacijos metu. Operacijos pabaigoje aš jau buvau pabudusi, girdėjau, ką gydytojai kalba.
Nieko nei jautėsi, nei ką mačiau – viskas labai gražiai, profesionaliai padaryta. Po narkozės apdujusi keliavau į palatą. Sugebėjau netgi padirbėti per nuotolį, nors buvau apdujusi, bet pavyko keletą darbų pasidaryti. Kitą dieną man irgi buvo darbo diena, neėmiau laisvadienių, su ta operuota koja iš ligoninės keliavau tiesiai į darbą, filmuotis“, – juokiasi Kornelija.
Mėnesį teko vaikščioti su ramentais
Kornelija pasakoja, kad mėnesį jai reikėjo vaikščioti ramentų pagalba – koja nuolat turėjo būti pakelta, o statyti ant žemės jos nebuvo galima.
„Aišku, pirmos dvi dienos buvo sudėtingesnės, bet kažkaip greitai apsipratau ir pavyko judėti. Stengiausi, kad pats vaikščiojimas daug neužtruktų, truputį pavaikštai ir pakeli koją. Net ir darbo vietoje atsisėdi ant vienos kėdės, o ant kitos keli koją. Nebuvo sudėtinga.
Atsimenu, kai po operacijos kitą dieną atvažiavau į filmavimus, matyt, buvo pasibaigęs nuskausminamųjų poveikis, nes vaistai paskutinį kartą man buvo suleisti iš ryto klinikoje, todėl pajaučiau tokį žvėrišką skausmą, kad neįtikėtina. Tad geriau nieko nelaukiant vaistus nuo skausmo gerti iš karto, nes gali būti, kad pirmomis dienomis vaistų poveikis praeis nejučiomis ir užeis žvėriškas, labai labai baisus skausmas“, – pataria ji.
Išoperuota pėda jai gijo apie 6 savaites. Po 3 savaičių gydytojas Kornelijai buvo nurodęs stipriai judinti operuotą nykštį, tai daryti reikėjo dažnai – valandos laikotarpyje bent du kartus, kad šis nesustingtų.
„Netgi po 3 savaičių reikia koją bandyti remti į sieną, aišku, minti ant žemės kaip ir negalima, bet taip po truputį, kad ji bent jau minimalų sąlytį turėtų su kietesne danga. O po 4 savaičių, kai atėjau išsiimti siūlų, gydytojas man leido pėdą po truputį pradėti statyti ant žemės. Labai bijojau, nes atrodė, kad jau pamiršau per tą mėnesį, kaip reikia vaikščioti, bet kadangi daug visur lakstydavau, tai net nepastebėjau, kaip viskas sugijo“, – šypteli mergina.
Tik sugijus pėdai, Kornelija leidosi į 21 dieną trukusį Camino Lituano žygį – per dieną nužygiuodavo apie 30 kilometrų. Kaip sako ji, operuotos kojos visiškai neskaudėjo.
„Bet skaudėjo kairės kojos kauliuką, kuris irgi jau yra išsikišęs ir taip pat norėčiau jį operuoti. Jį tikrai labai skaudėjo. Aišku, kadangi tik viena pėda yra išoperuota, mano stovėsena dar nėra taisyklinga, nėra tiesi, todėl nėra labai sveika tiek daug žygiuoti. Kad stovėsena būtų tiesi ir taisyklinga, abu kauliukai turėtų būti išoperuoti ir reikėtų išmokti vaikščioti tarsi iš naujo, todėl, kad taisyklingas vaikščiojimas yra tada, kai pirštai remiasi į žemę, jie nėra pakilę nuo žemės, kai statai koją. Visa pėda turi būti lygiai įsirėmusi. Sudėtinga tai išmokti, jei to iki šiol niekada nedarei, bet kartais atkreipiu dėmesį, ypač, kai vaikštau basomis, kad turiu remtis pilnai į žemę visa pėda“, – aiškina Kornelija.
Paklausta, ar dabar jaučia operuotos kojos skausmą, Kornelija sako: „Retkarčiais remiantis, labai retai, užeina mažas skausmelis tame nykštyje. Neaišku, kiek jis tinkamai išmankštintas. Bet kalbant apskritai, dabar liko tik randas ir pagaliau aš žiūriu į pėdą kaip į savo koją, nes anksčiau buvo keista, atrodė, kad ji ne mano“.
Ir priduria, kad dabar tikrai vengia siauresnės avalynės, stengiasi, kad batai būtų platūs ir pėdai vietos būtų sočiai.