Emocinį valgymą patiriančių žmonių santykis su maistu kitoks, nei šio sutrikimo neturinčių. Pasireiškia gėda valgyti prie kitų žmonių, saviplaka, nuolatiniai persivalgymai ar griežti maisto ribojimai, nesibaigiantis galvojimas apie maistą. Kaip sako Valgymo sutrikimų centro vadovė, psichiatrė-psichoterapeutė Brigita Bax, tai – baisūs sutrikimai, lydintys žmones nuo ryto iki vakaro. Niekada nesirgusiems sunku suvokti, kaip galima valgyti tiek, kad pasidarytų bloga arba ilgą laiką apskritai nustoti valgius, todėl egzistuoja mitas, kad visa tai priklauso nuo valios. Pasak specialistės, tai didžiulis ir psichologiškai sergantiesiems kenkiantis mitas.
– Ką reiškia priklausomybė nuo maisto, kada ir kaip ji išsivysto?
– Tokio dalyko, kaip priklausomybė nuo maisto, nėra. Mes visi turime maitintis, nes kitaip neišgyventume. Yra emocinis valgymas, kai maistu bandoma „reguliuoti" emocijas. Bandymas užpildyti liūdesį, tuštumą ar nerimą, arba nevalgant mėginimas išvengti kokių nors jausmų. Maistas naudojamas, kaip „sprendimas", ne kalbėjimas, ne liūdesys, išlaukimas ar aiškinimasis, palengvėjimo siekimas valgant, nes pavalgius išsiskiria dopaminas ir suteikia apgaulingą palengvėjimą. Mūsų enzimai su baltymų turtingu maistu gaunamus tirosiną ir fenilalaniną, paverčia dopaminu. Su maistu gauname ir serotonino, vadinamu laimės hormonu.
– Kokios pagrindinės ligos, susijusios su valgymo sutrikimais?
– Tai – psichiatrinės ligos: miego sutrikimai, nerimas ir depresija, obsesinis kompulsinis sutrikimas ir dėl valgymo sutrikimų atsirandančios somatinės komplikacijos: osteoporozė, amenorėja, virškinimo sistemos sutrikimai ir taip toliau.
– Su kokiomis valgymo sutrikimo pasekmėmis jūs dažniausiai susiduriate Lietuvoje, galbūt pastebite kokių nors dėsningumų?
– Pastebime, kad ilgainiui pačių valgymo sutrikimų daugėja. Anoreksijos atvejų skaičius – panašus, tik ji sunkėja, atsiranda kraštutinių formų, sunkesnės būklės pacientų. Bulimijos atvejų – akivaizdžiai kur kas daugiau, nei būdavo prieš 10-15 metų. Tai atsispindi ir pasaulinėse tendencijose. Švedai neseniai pristatė tyrimą, rodantį, kad gerokai padaugėjo susirgimų tarp vyrų. Manyčiau, skaičiai bendroje populiacijoje yra žymiai didesni, nes tyrime vertinti duomenys tik tų pacientų, kurie kreipėsi pagalbos. O pagalbos ieško mažoji dalis sergančiųjų ir ne visur ji yra prieinama.
– Kaip manote, kodėl palaipsniui daugėja besikreipiančių pagalbos?
– Viena vertus, randasi vis daugiau tarnybų, suteikiančių pagalbą, vietų, kur galima kreiptis tokiais atvejais. Didėja žmonių sąmoningumas, rūpestis savo sveikata. Kita vertus, ilgainiui itin keitėsi vertybiniai dalykai, žmonės sieja sėkmę su išvaizda, didėja vartotojiškumas, kas skatina ieškoti greitų sprendimų pasiekti laimę. Vieniems juo tampa alkoholis, narkotikai, kitiems – besaikiai apsipirkinėjimai, dar kitiems – badavimas ar persivalgymai. Tai būdai numalšinti emocijas, ne spręsti problemas, o užslopinti jas kitais dalykais.
– Kaip žmogui pačiam suprasti, kad jis kenčia nuo mitybos sutrikimo?
– Dažniausiai žmonės tą labai aiškiai supranta ir žino patys. Sunkiausia siekiant padėti yra ne problemos atpažinimas, o baimė kreiptis pagalbos. Manoma, kad pradėjus gydytis svoris augs nesustodamas, bet taip nebūna. Reguliariai, adekvačiai maitinantis tiesiog atsistato normalus svoris – kam padidėja, kam sumažėja. Yra įvairių mitybos sutrikimų, žmonės riboja maistą, išvemia pavalgę, jaučia fiziologinius sutrikimus dėl maisto trūkumo ar pertekliaus. Dar gali atrodyti, kad nėra kitos išeities, nes žmogus nuolat galvoja apie maistą, išvaizdą, tarsi priklausomas nuo įvairiausio impulsyvaus elgesio, kuriuo siekiama sureguliuoti svorį. Išsivysto uždaras ratas: maisto ribojimas-persivalgymas-vėmimas arba maisto ribojimas-svorio netekimas-kūno išsekimas-nuolatinės mintys apie maistą, baimė persivalgyti.
– Ar baimė, kad netektas svoris pradės augti atgal, lydi dažną, turintį šį sutrikimą?
– Taip, ši baimė itin dažna ir stabdo nuo pagalbos kreipimosi. Būna atvejų, kai kūno svoris toks menkas, jog pasireiškia visiškas išsekimas, moterims dingsta mėnesinės, tačiau pacientas vis dar neigia, kad jo svoris per mažas. Reikia suprasti, kad tokiais atvejais svoris turi būti „atstatytas" iki normos, ne virš jos, tad negalima to vadinti svorio priaugimu.
– Kokios psichologinės ar aplinkinės priežastys turi įtakos šiems sutrikimams?
– Jų labai daug. Valgymo sutrikimus paskatinti gali įvairios emocinės bėdos. Tarkime, adaptacijos naujoje aplinkoje problemos, netekties skausmas, mirtis, nesutarimai su draugais, su tėvais, savo vertės pajautimo problemos, pasitikėjimo trūkumas. Suaugusiems – įvykus sukrėtimams, traumoms, keičiant karjerą, išgyvenant netektį šeimoje. Visi didesni sukrėtimai gali paskatinti susikoncentruoti į maistą, kaip tariamą sprendimo būdą.
– Kodėl vieni žmonės linkę į mitybos sutrikimus, o kiti – ne?
– Šis klausimas yra tyrinėjamas. Manoma, kad iš dalies tai lemti gali genetinis polinkis. Šis sutrikimas pasireiškia, kai šeimoje esama depresijos, nerimo, valgymo sutrikimų atvejų istorija. Gali prisidėti ir biologiniai veiksniai. „Dieta, kaip ligos paleidimo mechanizmas" įsijungia susidėjus kelioms aplinkybėms. Tarkime, žmogus genetiškai turi šį polinkį, susiklosto nepalankios psichologiškai aplinkybės plius dėl kokios nors ligos ar laikydamasis dietos netenka daug svorio, gauna daug paskatinimo iš aplinkos, kad gerai atrodo, tuomet nebenori grįžti į ankstesnę, psichologiškai sunkią, būsena ir tarsi „užsikabina", tada ir prasideda valgymo sutrikimai. Neturintis genetinio polinkio tokiomis pat aplinkybėmis, greičiausiai, nesusirgtų.
– Anoreksija ir bulimija – bene populiariausios ligos, susijusios su mityba. Kaip pasireiškia kiti sutrikimai, ar įmanoma juos pastebėti iš šalies?
– Pataisysiu jus, labiausiai paplitęs – persivalgymo sutrikimas, vadinamasis emocinis valgymas. Jį iš šalies pastebėti sunku. Žmogus gali turėti viršsvorio, bet nebūtinai. Persivalgymo priepuoliai vyksta paslapčia, ūmiai, labai dideliais maisto kiekiais, po to kyla gėdos jausmas, savęs nuvertinimas. Svarbiausia – nesmerkti žmogaus, nes yra visokiausių ligų ir jas reikia gydyti.
– Kokie jausmai būdingi mitybos sutrikimų turintiems žmonėms?
– Šių žmonių išgyvenimai – labai sunkūs. Tai tarsi nevaldoma būsena, kuri, deja, dažnai klaidingai siejama su valia, kai, tuo tarpu, tai yra liguisti dalykai. Dažnai nežinantys smerkia, priskiria nevalyvumui, valios neturėjimui ar apsileidimui, kas absoliučiai nėra tiesa. To žmonės, turintys mitybos sutrikimų, labai bijo. Dažnai ir patys jie taip mano, kaltina save, iš naujo ir iš naujo vis nusivilia savimi, užsiima nuolatine saviplaka. Dėl to laiko šį dalyką paslaptyje, vis tikisi, kad nuo rytojaus taip nebus, suvaldys valgymą valios pastangomis, kas nėra įmanoma be tinkamo gydymo. Tuomet gali prasidėti ilgo badavimo epizodas, kuris išprovokuoja persivalgymą. Būdingi nuotaikų svyravimai, irzlumas, dirglumas. Nuolatinis galvojimas tik apie maistą – labai kankinantis dalykas, dažnas atsiriboja nuo kitų įprastų veiklų, draugų. Svarbu suvokti, kad tai ne valios problemos, kad įmanoma pasveikti.
– Iš šalies atrodo, kad kartais persivalgyti ar nepavalgyti nieko blogo, o kaip yra minėtą sutrikimą turintiems žmonėms?
– Jei niekad tuo nesirgai, sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi sergantysis. Visiems mums pasitaiko valgyti kartais daugiau, kartais mažiau. Bet sergant taip vyksta nuolat, griežtą maisto ribojimą keičia gausūs persivalgymai, kai per vieną kartą suvalgoma nuo 3 iki 20 tūkst. kalorijų, nusivylimo savimi jausmas užvaldo. Persivalgymas vyksta ūmiai, greitai, dideliais kiekiais, maišant skirtingus maistus, greit gaminama, vėl valgoma. Ne taip, kaip per Kalėdų vakarienę prisiragavau per daug.
– Kaip tai pavyksta fiziškai, liaudiškai tariant, kur tiek maisto telpa, ar skrandis ilgainiui gali „išsitampyti"?
– Tai ir valgoma iki skrandžio tempimo, fizinio diskomforto jausmo, labai retais atvejais įvyksta skrandžio trūkimo komplikacijos, o tai, laiku nesuteikus pagalbos, yra mirtina. Lietuvoje per visą praktiką buvo vienas atvejis, bet žmogų pavyko išgelbėti. Skrandis – raumenų maišelis, jis negali išsitampyti, tik yra toks pasakymas. Tiesa, dėl nuolatinio labai gausaus persivalgymo, geriant per daug vandens, gali išplonėti skrandžio sienelė, vystytis atonija, tuomet ji tampa jautri trūkimui.
– Kaip gydomos šios ligos?
– Gydymas yra kompleksinis. Liga sukelia ir fiziologinius, ir psichologinius pokyčius bei gali sukelti kitų ligų. Todėl ir gydymas yra komandinis darbas: psichologas ar grupinė terapija sprendžia vienus klausimus, kineziterapeutai dirba su sveiku fiziniu krūviu bei kūno vaizdo priėmimu, meno terapeutas – su žmonėmis, kuriems sunkiau komunikuoti žodžiais, kartais prireikia skirti vaistų, dietologas rūpinasi išsekimo atstatymu, enteriniu maitinimu. Gydymas pakankamai ilgas ir sudėtingas. Atkryčiai gydymo eigoje dažni, bet juos reikia suprasti, analizuoti ir atitinkamai keisti elgesį, koreguoti mitybą.
– Kaip galima išvengti „priklausomybės nuo maisto"?
– Labai svarbi reguliari, adekvati mityba. Jeigu šeimoje esama panašių atvejų, ypač svarbu į tai atkreipti dėmesį. Taip pat svarbu susidėlioti atitinkamai maistą pagal jo valgymo laiką, pusryčių patiekalus valgyti pusryčiams, vakarienės – vakarienei, šventinių patiekalų nevalgyti kasdien. Dietologė Evelina Cikanavičiūtė sulygino maistą su drabužiais: kasdieniniais, laisvalaikio, proginiais. Juk ryte nesirengiame vakarinės suknelės ir nesidarome pilno makiažo į darbą?
Labai padeda tradicijos šeimoje, pavyzdžiui, kasdien kartu pusryčiauti ar bent kartą per savaitę visiems kartu valgyti vakarienę. Vartoti namuose ruoštus, sveikus, maistingus patiekalus. Maistas turi tapti ne priešu ar įrankiu, o energija mūsų kūnui, kuris progomis sujungia artimuosius. Svarbu diegti nuoseklius įpročius vaikams, sveiko gyvenimo būdą. Jei mama nuolat kartoja, kaip ji sustorėjo ar turi laikytis dietos, šuniukui duoda mažiau maisto, nes ir tas kiek nutukęs – vaikai įsisąmonina tokį požiūrį – „galima viskas, o po to dieta".
– Kur galima kreiptis pagalbos, įtariant, kad turite mitybos sutrikimų?
– Šiuo metu daug kur poliklinikose dirba dietologai. Mūsų Valgymo sutrikimų centre taikomas kompleksinis gydymas, dirba pilna komanda. Galima kreiptis į psichologus, psichiatrus, terapeutus. Svarbu kreiptis kuo anksčiau. Jeigu žmogus serga iki trejų metų, visiškai pasveikstama daugeliu atvejų. Jei liga įsisenėja, tampa įpročiu, tuomet itin sunku išgyti ir gali nepavykti išgydyti ligos pasekmių: osteoporozė neišnyks, vaikų nepagimdysi. Tačiau yra pasveikusių net ir po 20 metų ligos, tad situacija optimistiška.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|