Manoma, kad užsikrėtusiųjų buvo apie 1 milijardas žmonių, tuo metu tai buvo 50 procentų pasaulio populiacijos.
Trumpam nusikelkime į gilius istorinius laikus – ar būtų galima teigti, jog virusai apskritai gyvi tiek, kiek egzistuoja gyvybė? Ar norint išlikti gyvam, virusui būtinas kitas gyvas organizmas?
Kaip pasakoja virusų tyrinėtojas, Gytis Dudas, beveik visi virusai privalo daugintis šeimininke ir taip palaikyti savo perdavimą, kad būtų tęsiamos infekcijų grandinės. Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Mokslininkas teigia, jog yra žinoma bent apie vieną pavyzdį, kai šylant klimatui iš amžino įšalo buvo rastas vienas DNR virusas, pavadinimu Pithovirus. Jis praėjus 30-imčiai tūkstančių metų vis dar gali egzistuoti, tačiau, anot eksperto, tai – absoliučios išimtys.
Apie gripo atmainas sužinota labai triukšmingai
Grįžkime ne į tokius senus laikus – pasak epidemiologo, ispaniškojo gripo viruso pandemijos laikotarpis yra būtent tas laikas, kai sužinoma, jog gripo virusai apskritai gali turėti atmainas.
„Kuomet apie gripą sužinome triukšmingiausiai, tai ispaniškojo gripo pandemija 1918 metais. Tada sužinojome tik apie vieną atmainą, tai yra gripo A virusas“, – pasakoja genominis epidemiologas Gytis Dudas.
Virusų tyrinėtojas sako, kad tik 1940 metais randamas gripo B virusas, kuris iki šiol cirkuliuoja žmonių organizmuose. Na, o gripo C virusas aptiktas 1947 metais. Prieš keletą metų kiaulėse bei karvėse buvo atrastas ir gripo D virusas.
„Dabar vykstant aktyvioms naujų gripo virusų paieškoms, žinome, kad gripo virusai greičiausiai yra ganėtinai plačiai paplitę, jie daugiausiai randami stuburiniuose gyvūnuose. Vienas iš tokių įdomesnių neseniai atrastų dalykų yra tai, kad artimiausi gripo B giminaičiai, kurie žinomi dabar, randami žuvyse. To niekas absoliučiai nesitikėjo“, – teigia G. Dudas.
O štai infektologas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Usonis prisimena, kad ispaniškojo gripo pandemija Lietuvoje kėlė didelį siaubą. Jo teigimu, tuo metu visuomenės supratimas apie gripą gerokai skyrėsi nuo šių dienų.
„Kiek daugiau informacijos turime apie 1918-1919 metų „ispanką“, kuri Lietuvoje kėlė daug rūpesčių, daug siaubų. Bet skirtingai nuo mūsų dienų, visuomenė buvo kitokia. Labai įdomūs istorikų straipsniai apie tai, ką daryti žmonėms – eiti sodinti bulvių ar ne, baisu dėl gripo, bet nepasodinsi bulvių – badu mirsi.
Iš tiesų tos pandemijos, tas sezoninis bangavimas buvo nuo senų laikų, bet suvaldymo priemonės, galų gale plačiosios visuomenės supratimas apie gripą, apie užkrečiamąsias ligas prieš šimtą metų buvo tikrai gerokai kitoks nei šiandieną“, – teigia Vilniaus Universiteto (VU) Medicinos fakulteto profesorius, infekcinių ligų gydytojas Vytautas Usonis.
Išlieka naujos pandemijos tikimybė
Taigi, jau žinome, jog gripas daugiausiai plinta stuburiniuose gyvūnuose. Tikrai ne kartą esame girdėję apie kiaulių, paukščių gripo virusus. Tikriausiai iki šiol prisimename 2009 metais metais Lietuvoje kilusią kiaulių gripo pandemiją, kaip ji kilo?
Profesorius Vytautas Usonis aiškina, kad gripo viruso paviršiuje yra dvi už vienokį ar kitokį viruso specifiškumą atsakingos struktūros. Tos struktūros kinta ir yra labai daug galimų jų kombinacijų. Tad, kai virusas įgauna naują paviršių, o viruso genomas, t.y. genetinė medžiaga, yra gerai prisitaikęs plisti tarp žmonių, kyla pandemija. Naują paviršių įgavęs virusas mūsų imuninėms sistemos atrodo kaip absoliučiai naujas.
„2009 metais kilusi kiaulių gripo pandemija buvo labai įdomi pamoka. Mums labai pasisekė, kad mirtingumas nuo šios pandemijos buvo ganėtinai mažas. Greičiausiai į tai susideda daug dalykų. Vienas jų – 2009 m. pandemiją sukėlusio H1N1 paviršiaus baltymai vis tiek yra kažkiek panašūs į prieš tai cirkuliavusius žmonių gripo virusų paviršiaus baltymus, todėl greičiausiai tai mus kažkiek apsaugoja“, – aiškina G. Dudas.
Beje, įdomu ir tai, jog epidemiologo minėtasis H1N1 gripo viruso tipas ir buvo tas, kuris sukėlė 1918-20 m. pandemiją. Pasak G. Dudo, problema yra ta, kad 2009 metų pandeminis virusas kilo susimaišius bent keturioms viruso atmainoms.
Tad, jeigu virusas įgautų naujus paviršius, jis laisvai galėtų plisti žmonėse ir šiuo atveju galimybė, jog gali kilti dar didesnė pandemija nei prieš 12 metų, išlieka.
Tad ar verta nerimauti, kad galime užsikrėsti kiaulių ar paukščių gripu? Interneto portaluose neseniai pasirodė informacija, jog Rusijoje fiksuotas pirmasis pasaulyje žmogaus užsikrėtimas paukščių gripu.
Profesorius Vytautas Usonis ramina – tokios informacijos, kai žmogus užsikrečia nuo kito gyvūno, laikas nuo laiko sulaukiame ir iš kitų šalių. Ypatingai žmonės, kurie dirba fermose, tiesiogiai kontaktuoja su infekcijos šaltiniu, gali užsikrėsti ir persirgti sunkiau, tačiau čia yra ir teigiama pusė.
„Gera žinia iš to yra tai, kad iki šiol paukščių gripo virusas neplinta nuo žmogaus žmogui. Tai čia kol kas mums iš tikrųjų yra labai gera žinia. Jeigu tam tikrų kategorijų žmonės turi rizikos, jie užsikrečia, serga, taip jau, deja, atsitinka. Vėlgi net jeigu taip atsitinka, imamasi įvairiausių priemonių, kaip valdyti tą procesą. Šie žmonės dažniausiai neperneša kitiems“, – teigia prof. V. Usonis.
Anot jo, procesas, kol gripas prisitaiko tiek, kad galėtų būti perduodamas nuo žmogaus žmogui yra pakankamai sudėtingas ir iki to dažniausiai būna keli tarpiniai šeimininkai – paukščiai, kiaulės.
Kodėl sezoninis gripas būdingas tik šiaurės šalims?
Mokslininkas G. Dudas aiškina, kad sezoninis sergamumas gripu yra nulemtas gyvenamosios vietos ir besikeičiančios žmonių elgsenos.
„Tai yra grynai tokia Šiaurės pusrutulio perspektyva, nes tarkim aplinkui pusiaują nėra sezoniškumo. Gripo virusai neturi kažkokio plitimo sezono. Šiaurės pusrutulyje tas sezoniškumas, būtent pakilimas šaltuoju metų laiku ir nusileidimas šiltuoju, yra grynai dėl sisteminių žmonių elgsenos pakitimų. Vasaržą mes daug laiko praleidžiame lauke, dažnai vėdiname patalpas, o atėjus šaltajam metų laikui, daug laiko praleidžiame susigrūdę šiltose, nevėdinamose patalpose“, – sezoniško gripo priežastis aiškina G. Dudas.
Vytautas Usonis pasakoja, kad sezoninio gripo metu taip pat taikomos įvairios karantininės priemonės – uždaromi vaikų kolektyvai, mokyklos, kai kurios viešosios įstaigos, kino teatrai ir panašiai, tačiau kur kas įdomiau, kaip atrodė pirminės gripo vakcinos variantas.
„Gripo vakcina į Lietuvą atkeliavo sovietiniu laikotarpiu, tai buvo į nosį purškiama, gyva vakcina. Kalbant apie vakcinų klases, panaši, kokia dabar yra skiepijama JAV. Tokia Aišku, skiepijimo tvarka buvo absoliučiai kitokia, tą aš prisimenu iš mokyklos, studijų metų. Niekas ten per daug neklausdavo, ar tu nori, ar nenori, pakviesdavo į skiepų kabinetą. Į nosį įpurškia, viskas gerai, jokių informacijų, jokių didelių kampanijų, nekalbant apie sutikimus, tiesiog tais laikas to nebuvo. Na, kadangi buvo skiepijama gyva vakcina, iš tiesų buvo visokių reakcijų ir į gripą panašių ligų“, – pasakoja V. Usonis.
Dabar, tiek vakcinavimo kampanija, tiek vakcinos kūrimas atrodo kiek kitaip. Kiekvienais metais yra gaminama tų metų, ateinančio gripo sezono vakcina.
Maždaug šiuo metų laiku Ženevoje įsikūrusi ekspertų grupė turi įvertinti daugybę duomenų – sergamumą gripu bei į gripą panašiomis ligomis, išskirtų virusų padermes, ar net tokį dalyką kaip priešgripinių vaistų pardavimą vaistinėse. Tuomet matematiniuose modeliuose prognozuojama, kaip ir koks gripas cirkuliuos ateinantį sezoną. Tada vakcinų gamintojai iš PSO gauna duomenis ir prasideda skiepų gamyba, būtent atsižvelgiant į numanomą būsimą gripo virusą.
Gamybos procesas trunka apie 3-4 mėnesius, taigi rugpjūtį ar rugsėjį to sezono vakcina yra užregistruojama. Toliau mokslininkai stebi, tiria žmones ir aiškinasi, kaip buvo pataikyta į to sezono vakciną. Beje, šiuolaikinėse gripo vakcinose gyvo viruso nėra, todėl įskiepijus vakciną nėra net teorinės galimybės, kad prasidėtų virusinis procesas.
Ar vakcinos apsaugos nuo didesnių pandemijų?
Tad ar vakcinos mus apsaugos nuo galimų didesnių pandemijų ateityje? Nebūtinai, tačiau, akivaizdu, kad skiepai yra veiksmingi.
„Ta apsauga yra pakankamai didelė. Ir Lietuvos, ir kitų šalių duomenis, mirties atvejai tarp paskiepytų žmonių išimtinai reti. Dažniausiai jie pasitaiko tarp neskiepytų rizikos grupės žmonių. Kitaip sakant, ta vakcina yra gera“, – teigia V. Usonis.
„Iš vienos dalies, skiepytis apsimoka, nes bet kokiu atveju tai nėra visiškai beprasmis apsaugojimas, iš kitos pusės, gripo vakcinų efektyvumas yra itin mažas. Trečias dalykas, realiai tik JAV yra vakcinuojama tokiais tempais, kad tas vakcinavimas galėtų kažką pakeisti. Lietuvoje ar daug kur Europoje, manau, tai daugiau būtų tokių pavojuje esančių populiacijų kaip seneliai ar gydytojai apsaugojimas“, – įžvalgomis dalijasi genominis epidemiologas dr. G. Dudas.
Kad skiepijimo nuo gripo apimtys Lietuvoje yra per mažos, sutinka ir profesorius V. Usonis. Jis pabrėžia, jog nesvarbu apie kokią vakcinomis valdomą infekciją mes kalbame – ar tai būtų gripas, ar tymai, ar COVID-19 – skiepai, visų pirmiausia, yra žmogaus pasirinkimo ir intereso teisė.
Anot profesoriaus, apie visuotinį imunitetą nuo gripo kol kas tikrai kalbėti negalima, nes paprasčiausiai pasiskiepyja per mažai žmonių. Kita vertus, V. Usonio pastebėjimu, nors ir vakcinos nuo gripo nuėjo ilgą kelią ir tobulėjo, niekada ir nebuvo keltas uždavinys pasiekti masinį imunitetą nuo gripo.