„Man šiuo metu yra 40 metų. 3,5 metų esu blaivus ir nieko nevartoju, negeriu, nerūkau. Pradėjau leistis narkotikus į veną 1996 metais, man tuo metu buvo 18 metų. Pradėjau tikriausiai iš smalsumo, matydavau kieme vaikinus, kurie vartoja, jie būdavo apsvaigę, kalbėdavo, kaip malonu, man irgi norėdavosi tą patirti.
Prisimenu, kad pirmą kartą pabandžiau susileisti laiptinėje, labai drebėjo rankos. Tada laukiau, kad kažkas turi įvykti kažkas ypatingo, bet nieko nenutiko. Išėjus iš laiptinės, po kelių minučių narkotikų poveikis pasivijo – pasidariau iškalbus, drąsus, atrodė, jog valdau pasaulį,“ – taip savo istoriją pradėjo Oskaras.
Vietoje to, kad eitų į mokyklą, jis eidavo svaigintis. Nors Oskaras augo socialioje šeimoje, kartu su tėvu ir motina, bet buvo nepaklusnus, jį traukdavo įvairūs blogi dalykai, be to, norėjo pritapti, o kitų būdų tam nerado.
„Kad esu priklausomas, supratau labai negreitai, iki to laiko buvo ilgas kelias. Sugebėjau baigti 12 klasių, bet įstoti nebe, nes buvau visiškai įklimpęs. Pirmą kartą atsisėdau į kalėjimą. Net nesuprasdavau, kad darau kažką negero, man atrodė, kad esu laisvas ir galiu daryti, ką noriu. Vėliau gatves užplūdo heroinas, reikėjo daugiau pinigų, daugiau vogdavau, daugiau svaigindavausi... Antrą kartą grįžus iš kalėjimo pagalvojau, kad gal kažkas negerai, nes aplinkinių, klasės draugų gyvenimas susiklostė gražiau, o mano – kalėjimas, narkotikai. Bet vėl susileidau dozę ir tas jausmas praėjo“, – prisimena buvęs narkomanas.
Vyras pasakoja, kad tuo metu nebeturėjo jokių vertybių, o svarbiausia tapo tik viena – kur gauti narkotikų. Apie visus jausmus, tokius kaip užuojautą, empatiją galvojo, jog tai yra ne kas kita, bet silpnumas.
„Tada pažinojau ir buvusių draugų, kurie susitvarkė su priklausomybe, bet į juos žiūrėdavau nepagarbiai. Galvojau, kas jiems yra negerai – nebesikeikia, neberūko, kalba kažkokias man nesuprantamas tiesas, seniau tokie maladiec būdavo, o dabar nebeįmanoma susišnekėti. Trečią kartą, kai sėdėjau kalėjime, atėjo žmonės iš reabilitacijos centro, su kuriais seniau vartodavau. Jie pasakojo apie kitokį gyvenimą, bet jais nepasitikėjau, galvojau: ką jie man meluoja. Vėliau sugalvojau ir pats kreiptis į tą centrą, bet ne dėl to, kad labai norėjau keistis, o dėl to, kad nuraminčiau tėvus, ir teisėsauga į mane žiūrėtų kitaip. Arba net dėl to, kad neturėjau, kur gyventi“, – kalbėjo pašnekovas.
Tuo metu visi glaudesni Oskaro ryšiai su artimaisiais baigėsi, motina ir brolis nebekalbėjo, nors tėvas nuotoliniu būdu vis dar bendravo. Tačiau jis pripažįsta – kol tėvas dar palaikė šiokius tokius ryšius, tuo metu narkotikus vartojančiam vyrui būdavo tik blogiau. Tik tada, kai žinojo, kad pasiektas dugnas ir nei vienas artimasis jam nebepadės, pradėjo stengtis išgyti. Tačiau iki to dar laukė ilgas kelias.
„Kartą, kai kreipiausi į Klaipėdos detoksikacijos centrą, jie manęs nebepriėmė, nes buvau įkyrėjęs savo blogu elgesiu. Ten gulėjau 27 kartus, per du metus – vienus iš jų praleidau toje įstaigoje. Vėl kelis kartus kreipiausi į kitus reabilitacijos centrus, bet po kelių dienų ar savaičių išeidavau, nes ten neleisdavo keiktis ir rūkyti, o mano potraukis svaigintis buvo didesnis. 2013 metais gavau įspėjimą, kad jei nevažiuosiu gydytis, pateksiu į kalėjimą. Pusę metų vėl praleidau reabilitacijos centre, bet ten labiau nesigydžiau, o plaukiau pasroviui ir laukiau, kada baigsis įsipareigojimas. Už savo blogą elgesį vėl buvau pašalintas“, – prisiminė Oskaras.
Grįžus į Klaipėdą po reabilitacijos, jis vėl pradėjo vartoti narkotikus, tačiau nebejuto palengvėjimo, vis dažniau aplankydavo kaltė ir gėda, o tada norėdavosi dar daugiau vartoti, kad nuo to jausmo pabėgtų. Vyrą nuvežė į reabilitaciją, vėl kartojosi ta pati istorija – pašalintas iš centro sėdo į kalėjimą.
„Išvažiavau į užsienį ir buvau iš ten deportuotas, grįžau į Lietuvą visiškai palaužtas. Daugelis Lietuvos reabilitacijos centrų man nebeleido grįžti, bet pasitaikė „Vilties švyturys“. Paskambinau, manęs paklausė, ar turiu asmens dokumentą, pasakiau, kad ne. Tada paklausė, ar turiu noro, o kai atsakiau, kad turiu, pasakė, kad atvažiuočiau. Sveikimas vyko labai sunkiai, bet man padėjo šito centro drausmė. Po pusantrų metų man pavyko išgyti ir suprasti, kad gyventi blaiviai įmanoma. Baigus reabilitaciją, turėjau du kelius – grįžti į savo miestą arba likti reabilitacijos centre ir padėti gydytis kitiems. Šiuo metu dirbu socialinio darbuotojo padėjėju „Vilties švyturyje“, – kalbėjo Oskaras.
Pasak jo, pamačius pirmus požymius, kad su artimuoju kažkas negerai, būtina iškart kreiptis į specialistus. Vyras sako, kad kuo labiau artimieji jam norėjo padėti, tuo labiau jų pagalbą atmesdavo arba negarbingai išnaudodavo.
„Jei pats žmogus mato, kad įklimpo, jam irgi patariu kreiptis ne į kokius nors žmones, o į specialistus. Nelaukti, kol bus pasiektas dugnas. Kai žmogus jau pamato, kad praranda santykius, šeimą, darbą – tai svarbūs ženklai, kad jam būtinai ir kuo greičiau reikia pagalbos“, – apibendrino pašnekovas.
Pasak dr. Aušros Širvinskienės, Respublikinio priklausomybių ligų centro direktoriaus pavaduotojos, jei žmogus jaučia, kad yra priklausomas, pirmas žingsnis – užsirašyti konsultacijai Respublikiniame priklausomybės ligų centre. Priklausomybės diagnozės, kaip ir bet kokios kitos ligos, sau nustatyti nereikėtų, ją nustato gydytojas. Jei taip nutiktų, gydytojas ir RPLC socialiniai darbuotojai išsamiai pakonsultuos ir individualiai parekomenduos tinkamiausią gydymo paslaugą, bus sukurtas individualus gydymosi planas.
„Vis dar populiaru ieškoti greito sprendimo, žmonės nėra linkę pripažinti sau ir kitiems, kad nuo priklausomybės, kaip ir nuo kitų lėtinių ligų, greitai nepasveikstama, reikia nuoseklaus gydymo. Kitas didelis barjeras – bandymai „gydytis“ savarankiškai, nesikreipiant į specialistus, nes pateks į „įskaitą“, negaus vairuotojo pažymėjimo, gaus „įrašą“. Visos šios baimės yra nepagrįstos vien todėl, kad visada yra galimybė gydytis anonimiškai. Duomenys, leidžiantys nustatyti asmens tapatybę, nenurodomi medicinos dokumentuose, juos pakeičia individualus paciento kodas, sudaromas remiantis žodine paciento informacija. Taigi, jokie duomenys apie pacientą nėra žinomi ar kaupiami. Vienintelis šios paslaugos trūkumas – neatskleidus asmens duomenų, gydymas negali būti finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, todėl paslaugos yra mokamos“, – kalbėjo A. Širvinskienė.
Pasak jos, priklausomybė nuo opioidų Priklausomybės ligų centre yra antra pagal dažnumą. Farmakoterapijoje metadonu gydosi apie 700 žmonių Lietuvoje. Skaičiuojama, kad rizikingai švirkščiamuosius narkotikus vartojančių asmenų (t. y. švirkščiasi ar vartoja dideles narkotinių medžiagų dozes reguliariai) šalyje yra apie 10 500.
Daugiausiai žmonių gydosi dėl priklausomybės nuo alkoholio – 2017 m. dėl alkoholinės abstinencijos gydymo skyriuje gydėsi 2 968 asmenys, „Minesotos“ programoje – apie 500 asmenų, psichosocialinės reabilitacijos skyriuje – 207 asmenys. Ambulatoriškai pagalbos dėl problemų, susijusių su alkoholiu kreipėsi – 10850 asmenų.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|