Abiejų pirmoji meilė
„Su Danieliumi susitikome būdami dar vaikai – 16-os metų, kai buvo pati paauglystė. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mane patraukė labai sportiškas ir šelmiško charakterio vaikinas su nuostabiai taikliu, subtiliu humoro jausmu, visada ieškantis adrenalino.
Danielius gimė profesionalių sportininkų šeimoje, nuo mažens buvo labai aktyvus, tikslo siekiantis ir pasitikintis savo jėgomis. Jam sekėsi kone visos veiklos: puikiai žaidė krepšinį, meistriškai valdė dviratį, riedlentę, bet, svarbiausia, jis labai gerai mokėsi ir jau tuo metu žinojo, kas yra darbas.
Kai vaikams pasakoju apie tėčio vaikystę, visada akcentuoju, kad jis tokio lygio zbitkas mokykloje galėdavo krėsti tik dėl to, kad nepriekaištingai mokėsi. Dešimtukais buvo galima vertinti ne tik jo žinias, bet ir išradingumą, krečiant šunybes. Jau tada buvo aišku, kad jis gyvenimą semia kibirais. Danielius visą laiką mokėjo mėgautis gyvenimu ir tai perdavė savo vaikams bei artimiausiems. Tai buvo aštraus proto, atsakingas, motyvuotas, sportiškas žmogus, kuris pasiekdavo tai, ko norėdavo“, – apie savo vyrą Danielių pasakoja Živilė Jokimaitė-Dolgich.
Padidėjo skrandžio rūgštingumas, sustabdyta treniruotė buvo pirmas ženklas
Į klausimą, kada ji ar Danielius suprato, kad kažkas negerai su sveikata, Živilė sako, kad dabar, kai jau atsuka „juostelę“, supranta, kad jo kūnas visgi siuntė tam tikrus, nors ir labai silpnus, signalus.
„Sutikite, retas, išgyvendamas savo pasiekimų piką, kai yra karjera, šeima, vaikai, draugai, kelionės po pasaulį, kai gerai jautiesi ir kai tau vos 36 metai, vertina sveikatą itin rimtai ir skuba darytis tyrimų. Danieliaus atveju padidėjo skrandžio rūgštingumas, tai būdinga dažnam. Jį gydytojai vertina kaip nepavojingą ir pirmiausia rekomenduoja sureguliuoti mitybą, tik tada skiria vaistų.
Nors mano vyras buvo gana atidus savo sveikatai, tačiau būtent skrandžio endoskopinį tyrimą jis praleido, pabijojęs ne itin malonios procedūros, o tuo metu endoskopijos su narkoze jam nepasiūlė. Ne paslaptis ir tai, kad valstybinėje medicininės priežiūros sistemoje tą tyrimą gauni geriausiu atveju po pusės metų, kai simptomus būni apsigydęs gydytojų išrašytais vaistais.
Noriu atkreipti dėmesį, kad Danielius labai žiūrėjo, ką valgė, vertino kokybiškus produktus, rinkosi gerą maistą, pats mokėjo išties puikiai gaminti. Iki dabar su vaikais ruošiame jo mėgstamus patiekalus, ypač sūnus Simas paveldėjo tėčio talentą gaminti ir jam puikiai sekasi! Taigi, vyras buvo labai disciplinuotas šiuo klausimu, gyveno sveikai ir aktyviai. Žinoma, kaip ir daugelio teisininkų, darbas buvo protinis ir kėlė nemažai streso bei įtampų, tačiau po sunkios darbo dienos jis būtinai judėdavo. Mėgo snieglenčių, vandenlenčių sportą, buriavo, aktyviai žaidė paplūdimio tinklinį“, – pasakoja Živilė.
Moteris prisimena, kad vienos tokios treniruotės metu jos vyrui pasidarė taip silpna, kad teko palikti aikštelę. Grįžęs namo Danielius skundėsi jėgų trūkumų ir silpnumu.
Atlikus kraujo tyrimą, jam rekomenduota skubiai vykti į Santaros klinikas, nes hemoglobino rodikliai buvo kritiniai. Gydytojai įtarė vidinį kraujavimą – greičiausiai skrandžio opą.
„Staigiai išvežus į klinikas viskas vyko labai greitai. Endoskopas parodė didelę ir negražią opą, ji gydytojams iškart pasirodė įtartina. Tuomet pirmą kartą išgirdome, kad tai greičiausiai onkologijos atvejis – skrandžio vėžys. Mano šeimoje šis žodis jau buvo girdėtas – mama nugalėjo krūties vėžį. Nors buvo sunku, ji ligą įveikė. Esame labai laimingi dėl to, tačiau kad vėžiu susirgtų mano aktyvus, jaunas ir sveikas vyras, niekaip nesinorėjo patikėti, tiesiog tuo metu tai atrodė nerealu, tad iš pradžių vyko atmetimo reakcija.
Kai jau supratau, kad mano vyrui gali būti vėžys, žemė taip stipriai pradėjo slysti iš po kojų, kad nežinojau, nei ką daryti, nei kaip jam padėti. Galvoje vis sukosi mūsų dar visai maži vaikai, kilo daug visokių jausmų: kas bus, kaip bus, ką daryti, kaip gyvensime mes, kaip gyvensiu aš viena su vaikais, jeigu nutiks blogiausia.
Kiekvieną sekundę žiūrėdama į vyrą ir vaikus meldžiau stebuklo, kad tik nepasiteisintų gydytojų prognozės.
Atlikome biopsiją ir tada laikas tarsi sustojo. Gelbėjo tik nuolatinis informacijos apie inovatyvius skrandžio vėžio gydymus ieškojimas ir sėkmės istorijos. Nuoširdžiai vyliausi, kad būsime pagavę bent pirmas jo stadijas. Tuomet iškart suorganizuosime visą kariauną geriausių specialistų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir padarysime viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad tik nugalėtume tą vėžį.
Kai atėjo laikas sužinoti biopsijos rezultatus, atvykome pas gydytoją susikabinę už rankų. Atsisėdome kabinete ir tyloje stebėjome kiekvieną gydytojos veido virptelėjimą, jos akis. Ir tada – tas atodūsis ir sunkiai ištarti keli žodžiai, visiškai apvertę mūsų gyvenimus: „Situacija labai rimta ir bloga. Vėžys išplitęs. 4 stadija“, – su ašaromis akyse prisimena Živilė.
Nenusakomo skausmo smūgis, šokas ir panika
„Šiandien drįsiu pasakyti, kad žinia apie išplitusį 4 stadijos vėžį buvo daug sunkesnė nei vėliau atsisveikinimas su Danieliumi ir jo išėjimas. Tai buvo visiškai nenusakomo skausmo smūgis, šokas ir panika viename. Tarsi nugara kristumei į juodą gilią bedugnę, kai nieko negali padaryti. Kaip dabar pamenu: išėję iš gydytojos kabineto, spaudėme vienas kito delną ir stipriai apsikabinę abu verkėme.
Taip pat pamenu, kai staiga atsiplėšiau nuo jo ir laiptais tekina nubėgau pas gydytoją paklausti, kiek jam liko gyventi. Gydytoja atsakė, kad jei gydymas suveiks, gal ir metais galime skaičiuoti, bet labiau reiktų mėnesiais.
Ką tuomet sužinojau iš gydytojos, niekada taip ir nepasakiau Danieliui“, – skaudžiausius gyvenimo momentus pasakoja Živilė.
Nusišluostęs ašaras pažadėjo, kad daugiau jų nebus
Dėl sprendimo nesakyti Danieliui, kiek jam liko gyventi, Živilė labai džiaugiasi, nes nusišluostęs ašaras jis nutarė pradėti visai kitą – naują ir ypatingą – savo gyvenimo etapą, kurį ji pati pavadino „Liga gydo“.
„Iki šiol pamenu jo veidą, šypseną drėgnomis akimis ir žodžius: „Užteks. Noriu kad mane verkiantį prisimintum tik tada, kai gimė mūsų vaikai ir kai Meilutytė laimėjo auksą.“ Nuo šio momento Danielius labai psichologiškai dirbo su savimi ir neleido sau palūžti, o šalia visada buvo visas karavanas šeimos narių bei draugų, kurių jis turėjo nemažai ir labai vertino draugystę.
Šia skausminga žinia su savo vaikais nusprendėme nesidalinti ir stebėti gydymo eigą bei organiškai reaguoti į situaciją“, – prisimena Živilė.
Į klausimą, kiek ilgai nesakė vaikams, kad tėtis serga, moteris atsako, kad iki pat pabaigos, kai jau suprato, kad tai – pabaiga.
Griebėsi visų įmanomų gydymo būdų
„Išskaitę visus įmanomus ir prieinamus medicinos šaltinius, pacientų istorijas, po begalės skambučių ir laiškų geriausioms pasaulio klinikoms, farmacijos atstovams ir net energetikams bei kitiems alternatyviems gyduoliams, su kuriais buvo ir be galo daug komiškų bei neįprastų situacijų, likome Santaros klinikose. Nusprendėme pasitikėti čia esančiais onkologais ir specialistais, kurie taikė chemoterapijos metodą, vėliau dar vertinome ir rėmėmės imunologijos mokslo ekspertų rekomendacijomis.
Šiaip jau neįtikėtina, kaip ši liga atveria smegenis ir išplečia požiūrį. Danielius, buvęs gana tradicinio bei dažnai kategoriško požiūrio į alternatyvią mediciną, leidosi įtikinamas ir alternatyvaus gydymo atstovų, – pradžioje griebėmės visko, kas tik ką pasiūlydavo. Net sugebėjau įtikinti jį nueiti pas energetikus ir gyduolius. Vieną rytą išstūmiau pro duris ir pasakiau, kur reikia nuvykti. Netrukus gaunu žinutę: „Živile, gal gali man paaiškinti, ką aš čia veikiu su darbiniu kostiumu, kaklaraiščiu ir basomis kojomis sėdėdamas prieš barzdotą žilą senolį, o jis užsimerkęs suka virgules? Aš šiaip skubu į susirinkimą.“ Tuo metu tai buvo tokia tragikomiška situacija, kad ir jis, ir aš juokėmės iki ašarų iš jos dar ne vieną kartą. Mes išties gyvenome gebėdami pasijuokti iš savęs, su saviironija net ir pačiais kritiškiausiais momentais.
Taip, iš tiesų panika ir stebuklo ieškojimas tuo metu turi labai didelę įtaką tavo elgsenai bei pasirinkimams. Esi be galo pažeidžiamas ir tai jaučia šioje srityje verslaujantys žmonės. Jei laiku neatsirinksi sau tinkamos gydymo metodikos, gali numirti ne nuo vėžio, o apsinuodyti įvairiausiais papildais papildėliais, žolelėmis, aliejukais bei grybukais. Mus nuolat persekiojo pasiūlymai gydytis įvairiais preparatais, užkalbėjimais, badavimais, srovėmis ir dažniais, vibracijomis ir bet kuo, kas buvo ne iki galo aiškaus poveikio. Visiems sergantiems labai norėčiau palinkėti būti budriems ir nepasiduoti manipuliacijoms. O taip pat „spausti“ šeimos gydytoją ir reikalauti išsamesnio tyrimo, vadovautis nuojauta ir klausyti savo kūno kalbos“, – iš savo patirties kalba Živilė.
Prasidėjo antrasis medaus mėnesis, trukęs dvejus su puse metų
„Netrukus šoko būsena persivertė į tikrą gyvenimo džiaugsmą. Su kiekviena diena ir gydymo etapu stiprėjome morališkai. Džiaugėmės mažomis pergalėmis ir paprastomis gyvenimo akimirkomis. Visa didžiulė mūsų šeima tapo kaip kumštis. Vertinome kiekvieną dieną, kiekvieną pokalbį, kiekvieną vaikų užduotą klausimą ir kiekvieną „labanakt“ bučinį.
Supratome, kas yra tikrosios vertybės: meilė, šeima, draugystė, kelionių įspūdžiai ir pažinimas, tarpusavio ryšiai. Pamiršome, kas yra karjera, pavydas, konkurencija, materialinės naudos. Viskas labai aiškiai sugulė į lentynėles. Ši mus užklupusi liga išgydė mus kita prasme. Tapome laisvi, mylintis ir vertinantys. Taip, psichologų pagalba buvo būtina, mes ja naudojomės, – toliau pasakoja Živilė. – Mums labai sunku buvo suprasti, kad Danielius sunkiai serga. Jis atrodė geriau nei bet kada, tryško gyvenimo džiaugsmu ir aktyvumu. Paliko teisininko darbą didelėje įmonėje, tapo laisvai samdomu teisininku, turėjo klientų, jam puikiai sekėsi, tai vyrui suteikė dar daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi bei laiko sau ir šeimai.
Jis buriavo po pasaulį, atrado golfą, dalyvaudavo jo turnyruose, slidinėjo, išsilaikė tarptautines laivavedžio teises. Mes nuolat keliavome, rodėme vaikams pasaulį. Danielius stengėsi išmokyti juos maksimaliai visko, ko tik gali. Neslėpsiu, tai buvo dvejus su puse metų trunkantis mūsų šeimos medaus mėnuo. Būtent tiek laiko jis išgyveno, turėdamas 4 stadijos išplitusį vėžį.
Nors visada tikėjo, kad įveiks ligą, Danielius išnaudojo visas gyvenimo galimybes pažinti pasaulį ir suteikti artimiesiems kuo daugiau meilės, džiaugsmo bei pasirūpinti visų ateitimi. Draugai nuolat stebėjosi jo jėgomis, energija ir sumanymais. Namuose nebuvo jokių gailesčio sau epizodų, jokių „niekada“. Tik meditacija, judėjimas, pozityvus mąstymas, meilė šeimai ir draugams“, – prisimena Živilė.
Troško tik vieno – oraus išėjimo, surašė instrukciją, kaip šeimai gyventi be jo
„Danielius buvo be galo stiprus iki pat pabaigos, jis pasirūpino visais mumis ir troško tik vieno – oraus išėjimo. Kai supratome, kad tai jau pabaiga, mudu labai daug kalbėjomės. Kalbėjomės ir apie labai paprastus praktinius dalykus, ir apie tai, kiek daug nerealių akimirkų patyrėme kartu, kokie dėkingi esame likimui už tuos 24 metus drauge.
Beje, gavau jo pažadą iš anapus siųsti mums ženklus. Juos iki šiol gauname! Kiekvienas ryškesnis saulėlydis ir vaivorykštės yra mūsų šeimos akimirkos su Danieliumi. Kai sirgo, jis stengėsi pamatyti kiekvieną saulėlydį, jam tai buvo svarbu ir jų buvo šimtai.
Pats susitaikymo su mirtimi momentas yra be proto sunkus, bet jis ateina palaipsniui. Švelniau nei diagnozės žaibas.
Paskutinis jo gyvenimo etapas – daug laiko ligoninėje. Beje, Danielius visada buvo labai pragmatiškas, tad surašė man visą išsamią instrukciją, kaip gyventi be jo: nuo signalizacijos ir banko slaptažodžių iki automobilio remonto kontaktų ar rekomenduojamų mums su vaikais kelionių“, – pirmą kartą per šį sunkų pokalbį nusišypso Živilė.
Ligoninėje surengė vakarėlį ir tada pasakė vaikams
Tada, pasak jos, atėjo laikas apie artėjančią tėčio gyvenimo pabaigą pasakyti vaikams: „Buvo pirmoji COVID-19 bangos pradžia. Gavome leidimus vaikams ateiti į ligoninę, jie tik žinojo, kad tėtis serga. Sveikuolis tėtis tada ištraukė paskutinį savo kozirį – leido vaikams į kliniką užsisakyti maisto iš „McDonald's“, kurio mes nevalgydavome, žinodami Danieliaus požiūrį.
Visi sulipę ant jo lovos ligoninėje pietavome ir dalinomės mūsų gyvenimo džiugiomis akimirkomis, po truputį artindamiesi prie temos apie nepagydomą ligą. Simui tuomet buvo 7, Smiltei – 11 metų. Jiems buvo sunku patikėti, kad tėtis nepasveiks. Sunku net papasakoti, ką tuomet ir vėliau išgyveno vaikai. Jie nebuvo tokie maži, kad nesuprastų, ir ne tokie dideli, kad suvoktų, kad tėtis realiai daugiau niekada nebegrįš, nebebus su jais, jis nežais, nemokys, nepatars, negamins, nesijuoks, neapkabins. Tiesiog jo nebus su mumis visais“, – sunkiai renka žodžius Živilė.
Mirė namuose, laikomas už rankos
„Paskutinėmis dienomis Danielius labai norėjo namo, ir aš jį parsivežiau. Gydytojai kelis kartus perklausė, ar tikrai nedarau klaidos, bet tai buvo pats geriausias mano gyvenimo sprendimas. Mažais žingsneliais įlipome į mūsų automobilį. Jis dar bambėjo, kad vairuodama nesilaikau kelių eismo taisyklių, o aš pažiūrėjusi į jį pagalvojau, kaip iš tiesų jis gerai atrodo su ta buriavimo striuke, nors ir bamba“, – šypsosi Živilė.
Vieną vakarą Danielius pasiūlė atsidaryti šampano, jiedu užsisakė, kaip dabar prisimena, būtent silkės Matjes. Kaimynai atsiuntė gėlių sugrįžimo proga.
„Vaikai tą vakarą buvo pas mano sesę. Pažiūrėjome mudu „Kino pavasario“ filmą ir... tai buvo jo pabaiga, mudviejų ir mūsų šeimos pabaiga. Laikiau jį už rankos, vis kartojau, kad buvau laimingiausia pasaulio moteris, dėkojau už viską, ką jis mums suteikė, palinkėjau geros ir lengvos kelionės. Taip jis išėjo. Sunku apibūdinti jausmą, kai išlydi mylimą vyrą, pirmąją meilę, – tiek daug metų kartu gyventa, tiek patirta. Jaučiausi taip, lyg išėjo pusė manęs, taip juk ir buvo. Laikiau jį apsikabinusi nežinau kiek laiko, nebuvo svarbu. Norėjau tik dar bent kelias minutes pabūti kartu.
2 valandą nakties parašiau artimiesiems, kad jo nebėra. Ryte nuvažiavau pas sesę ir pasakiau vaikams. Ilgai laikiau juos apsikabinusi. Tam tikra prasme taip laikau juos iki šiol. Laikysiu, kiek tik reikės“, – besigraudindama, bet tvirtai sako Živilė.
Šimtus dienų po to Živilė pasislėpdavo vonioje, kad galėtų išsiverkti, nes saugojo vaikus, kad tik jie neišgirstų, jiems buvo dar skaudžiau nei jai.
Į klausimą, kaip vaikai šiandien prisimena tėtį, ji atsako, kad tėtis jiems yra pavyzdys ir jų herojus: „Jie prisimena kone visas detales, pamokas ir patarimus, posakius, dainas ir jo juokelius. Aš net pati tiek nepamenu. Nuolat apie jį šnekamės, visuomet visi – tiek jo, tiek mano šeimos – kartu švenčiame Danieliaus gimtadienį. Verkiame, kai norime, juokiamės, kai galime. Leidžiame tekėti visiems jausmams ir emocijoms. Bet, svarbiausia, tikime jo siela ir būsimais mūsų susitikimais ten. O dabar semiam gyvenimą kibirais taip, kaip jis mus visada mokė.“
Mirus Danieliui jam brangūs žmonės buvo pakviesti ne į laidotuves (tuo metu buvo pandemijos laikotarpis ir daug ribojimų), bet į netrukus turėjusį vykti jo gimtadienį. Į jį atvyko begalė jo draugų ir artimųjų. Čia buvo dalinamasi šviesiais prisiminimais, sklandė daug emocijų, nuoširdumo ir raginimo nepamiršti savęs bei savo artimųjų, juk visi gyvename išties trumpai.
„Kad ir kaip būtų be proto skaudu ir liūdna netekti brangaus žmogaus, bet didžiausias stebuklas, įvykęs per vyro gimtadienį, vykusį jau be jo, buvo nušvitusi vaivorykštė. Esu tikra, kad Danielius tuo metu buvo su mumis“, – neabejoja Živilė.
Po mirties Živilė norėjo sukurti internetinę svetainę, kur galėtų bendrauti onkologiniai ligoniai: „Su Danieliumi tuo metu aptarėme, kad būtų gerai sukurti vietą, kur galėtų bendrauti sergantys onkologinėmis ligomis. Bendravimo jiems išties labai trūksta. Rasti bendro likimo žmogų ir keistis patirtimi labai svarbu. Tam įkūriau Pranašo Danieliaus labdaros ir paramos fondą. Tačiau Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, visas surinktas lėšas skyriau paramai Ukrainos onkologiniams ligoniams.“
Gydytojas: skrandžio vėžys – itin yra agresyvi liga
„Skrandžio vėžys yra šešta pagal dažnumą onkologinė liga mūsų šalyje – per abi lytis kartu sudaro apie 5 proc. visų vėžio atvejų. Lietuvoje kas metai nustatoma daugiau nei 800 naujų skrandžio vėžio atvejų. Šiek tiek dažniau skrandžio vėžys diagnozuojamas vyrams nei moterims ir yra ketvirta pagal dažnumą vyrų onkologinė liga. Sergamumo skrandžio vėžiu rodiklis Lietuvoje – 29 atvejai 100 000 gyventojų.
Kalbant apie mirtis, skrandžio vėžys yra antra pagal dažnumą mirtis nuo vėžio Lietuvoje ir sudaro 8 proc. visų mirčių nuo vėžio. Kas metai apie 650 mūsų šalies gyventojų miršta nuo šios ligos. Išgyvenamumo susirgus skrandžio vėžiu rodikliai Lietuvoje nuolatos gerėja, tačiau vis dar apie trečdalis visų skrandžio vėžio atvejų nustatomi pažengusios ketvirtos stadijos“, – atkreipia dėmesį Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Vėžio registro vedėja Ieva Vincerževskienė.
„Skrandžio vėžys gali užklupti bet kokio amžiaus žmogų, todėl rūpintis savo sveikata reikėtų įprasti jau nuo jaunystės“, – pabrėžia instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje dirbantis Augustinas Baušys bei paaiškina, į kokius, dažnam atrodytų, įprastus simptomus negalima numoti ranka, kokių rizikos veiksnių derėtų vengti ir kodėl svarbu gydytis centruose, kuriuose aktyviai vykdoma ne tik klinikinė, bet ir mokslinė veikla.
„Skrandžio vėžys išlieka viena dažniausių mirties nuo onkologinių ligų priežasčių pasaulyje, nusileidžianti tik plaučių ir storosios žarnos vėžiui. Apytiksliai skaičiuojama, jog 1 iš 12 pacientų, mirštančių nuo vėžio, miršta būtent nuo skrandžio vėžio. Sergamumas šia liga taip pat didelis, tai yra penkta dažniausia onkologinė liga, ja visame pasaulyje kasmet suserga daugiau nei vienas milijonas žmonių. Sergamumas šia liga skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi, didžiausias – Rytų ir Centrinėje Azijoje bei Pietų Amerikos šalyse. Deja, Lietuvoje sergamumas šia liga taip pat labai didelis, nedaug mažesnis nei didžiausio paplitimo zonose ir gerokai didesnis nei daugumoje Vakarų Europos valstybių. Vienintelis džiuginantis faktas kalbant apie skrandžio vėžio epidemiologiją tas, jog, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje sergamumas šia liga po truputį mažėja, – pastebi gydytojas.
Pasak A. Baušio, skrandžio vėžys iš tiesų yra agresyvi liga: „Manau, šios ligos agresyvumą puikiai iliustruoja kolegų iš Pietų Korėjos atliktas mokslinis darbas, kuriame jie nagrinėjo pacientų, sergančių šia liga, likimą, kuomet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo taikytas joks gydymas. Išgyvenamumas priklausė nuo nustatytos ligos stadijos ir esant 2 stadijos ligai vidutiniškai siekė apie dvejus metus, o esant 3–4 stadijos ligai nesiekė nė metų. Šiek tiek geriau sekėsi tiems pacientams, kuriems buvo nustatyta 1 stadijos liga, tarp jų vidutinis išgyvenamumas siekė apie 5 metus. Taigi skrandžio vėžys – tikrai agresyvi liga. Būtina paminėti, jog taikydami gydymą mes tikimės žymiai geresnių rezultatų. Tais atvejais, kai gydome ankstyvu skrandžio vėžiu sergančius pacientus, penkerių metų išgyvenamumo be ligos rodiklis mūsų centre siekia net 98 proc.“
Gydytojas sako, kad skrandžio vėžio rizika glaudžiai susijusi su mityba ir šios ligos riziką didina sūdytų, raugintų, marinuotų, aštrių maisto produktų, rūkytos, perdirbtos mėsos produktų dominavimas žmogaus mityboje: „Iš tiesų tam tikri mitybos veiksniai didina riziką susirgti šia liga. Skirtingas mitybos racionas yra viena iš priežasčių, kuria aiškinamas nevienodas sergamumas šia liga skirtingose šalyse. Vis dėlto renkantis, ką valgyti ir ko atsisakyti, svarbu išlaikyti sveiką protą, juk maistas dažnam iš mūsų yra vienas iš gyvenimo malonumų. Manau, visuomet verta prisiminti, kad viena svarbiausių taisyklių yra viską daryti saikingai. Beje, sveikos mitybos klausimais visuomet galima kreiptis patarimo į savo šeimos gydytoją ar gydytoją dietologą.
Žinoma daug skirtingų skrandžio vėžio riziką didinančių veiksnių, o kai kurių iš jų mes tikrai galime išvengti. Tarp tokių verta paminėti rūkymą bei nesaikingą alkoholio vartojimą. Taip pat svarbu mityba, kai užtikrinamas pakankamas kiekis vaisių ir daržovių, saikingai vartojama marinuotų, rūkytų produktų bei ribojamas druskos kiekis. Taip pat turėtume žinoti, kad vengdami šių veiksnių sumažinsime ne tik skrandžio vėžio, bet ir daugelio kitų ligų riziką.“
Kaip atpažinti
„Skausmai viršutinėje pilvo dalyje, ten, kur yra mūsų skrandis, tikrai vienas iš simptomų, kurio priežastis gali būti skrandžio vėžys. Vis dėlto, toks simptomas būdingas labai dideliam spektrui įvairių kitų ligų ar sutrikimų, tad vos pajutus šį simptomą nereikia panikuoti ir pradėti galvoti apie blogiausius scenarijus. Jei tokie skausmai nėra vienkartiniai, o pradeda varginti periodiškai, verta kreiptis į gydytojus. Persivalgymo jausmas taip pat yra normalus, jei iš tikrųjų persivalgome, tačiau tais atvejais, kai jaučiate pilnumo jausmą, ankstyvą sotumą ar persivalgymą suvalgę nedidelę maisto porciją ar vos tik pradėję valgyti, vertėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jūsų gydytojas patikimai įvertins situaciją ir prireikus paskirs tolimesnius reikiamus tyrimus“, – sako gydytojas.
A. Baušys paaiškina, kad skrandžio vėžiui būdingi simptomai yra tokie: apetito stoka, svorio kritimas, viršutinės pilvo dalies pilvo skausmas, pilnumo jausmas suvalgius nedidelę maisto porciją, deginimo jausmas už krūtinkaulio (rėmens graužimas), pykinimas ir vėmimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto (juodos spalvos išmatos) ar nustatyta anemija. Žinant simptomus tikrai galima anksčiau diagnozuoti šią ligą.
„Pamenu pacientę, kuri pati yra į pensiją išėjusi medikė, tad gerai žinojo šios ligos simptomus. Vos pajutusi, kad protarpiais jaučia diskomfortą viršutinėje pilvo dalyje bei pilnumo jausmą pavalgiusi, ji kreipėsi į gydytojus, – atlikus gastroskopiją (skrandžio ištyrimas endoskopu) buvo nustatytas skrandžio navikas. Atvykusi į Vilnių ji buvo papildomai tirta ir gydyta, o po sėkmingo gydymo prieš išvažiuodama namo labai džiaugėsi, kad liga buvo nustatyta dar pirmosios stadijos“, – gerą pavyzdį pamini gydytojas.
Žmonės bijo tikrintis dėl nemalonios procedūros
„Iš tiesų, net 95 procentus skrandžio vėžio atvejų sudaro epitelinės kilmės navikas adenokarcinoma. Kadangi skrandžio gleivinė dengia šio tuščiavidurio organo vidų, todėl dažniausiai ligai diagnozuoti tenka pažiūrėti į skrandį iš vidaus. Tam atliekamas endoskopinis skrandžio ištyrimas – gastroskopija. Kai kurie pacientai labai bijo šio tyrimo ir vengia jį atlikti net ir esant išreikštiems simptomams, tačiau tikrai neverta, tai tikrai nėra labai skausminga ar ilgalaikius nemalonius pojūčius sukelianti procedūra. Taip pat pastebime, kad labiausiai bijo tie, kuriems ši procedūra atliekama pirmą kartą, o tie, kuriems ji jau buvo atlikta praeityje, žino, kad bijoti neverta.
Kalbant apie skrandžio vėžio gydymą sunku neišsiplėsti, nes jis itin įvairus: esant labai ankstyvam skrandžio vėžiui gali pakakti procedūros, kuomet navikas pašalinamas endoskopijos metu, o skrandis išsaugomas.
Tais atvejais, kai skrandžio vėžys pažengęs, tačiau nėra atokiųjų metastazių, tenka atlikti didelės apimties operaciją, kuomet šalinama ne tik dalis skrandžio ar jis visas, tačiau ir aplinkiniai audiniai. Neretai prieš operaciją ir po jos taikoma chemoterapija.
Visi šie skirtingi metodai parenkami individualiai, dalyvaujant daugeliui skirtingų gydytojų specialistų bei atsižvelgiant ne tik į paciento ligą, bet ir į kiekvieno būklę, gretutines ligas. Toks daugelio sričių specialistų dalyvavimas ir skirtingų metodų kombinavimas reikalingas, norint pasiekti geriausių įmanomų gydymo rezultatų. Taikant šiuolaikinius skrandžio vėžio gydymo metodus specialistų komanda nuolatos auga; nustatant kuo tikslesnę diagnozę bei kuo geriau ruošiant pacientą gydyti į pagalbą ateina gydytojai radiologai, patologai, dietologai, anesteziologai, reabilitologai, taip pat kineziterapeutai, psichologai, prireikus – kitų sričių specialistai. Būtent dėl tokio kompleksinio gydymo poreikio pacientams, išgirdusiems šią diagnozę, rekomenduojama nedelsiant vykti gydytis į didžiuosius Lietuvos vėžio gydymo centrus“, – pataria gydytojas.
Kodėl apie 45–48 proc. visų naujų atvejų nustatomi 3–4 stadijos
„Tokios vėlyvos diagnostikos tendencijos vyrauja ne tik Lietuvoje, tačiau ir daugumoje pasaulio šalių. Kaip išimtis verta paminėti tokias šalis kaip Japoniją ar Pietų Korėją, kur šiai ligai diagnozuoti egzistuoja profilaktinės programos ir ten net iki pusės visų diagnozuojamų atvejų sudaro ankstyvas skrandžio vėžys. Visgi, tose šalyse sergamumas ypač didelis ir jų profilaktinių programų patirtis nėra perkelta į kitas šalis. Kaip ir visur medicinoje, mes turime vertinti galimos naudos, žalos ir kaštų santykį, todėl profilaktinių programų diegimo racionalumas mūsų regione būtų tikrai abejotinas.
Ankstyvesnių stadijų skrandžio vėžys sukelia nedaug simptomų, o ir tie dažnai ignoruojami, kol tampa tikrai labai varginantys. Kuomet simptomatika pasidaro labai ryški ir varginanti, kreipiamasi į gydytojus ir nustatoma jau 3–4 stadijos liga. Tokiems pacientams patekus į skrandžio vėžio gydymo specialistų globą parenkamas labiausiai jiems tinkamas gydymas. Kai kalbame apie 3 stadijos ligą, prognozė nėra gera, tačiau vis dar galime tikėtis, jog bus įmanoma taikyti maksimalų kombinuotą gydymą bei kai kuriais atvejais visiškai pasveikti.
Deja, nustačius 4 stadijos ligą gydytojams tenka taikyti gydymą, kuris prailgina paciento gyvenimo trukmę ar pagerina gyvenimo kokybę, tačiau tikėtis visiško pasveikimo nebegalime. Tokių pacientų prognozė itin bloga, tačiau gyvenime pasitaiko išskirtinių atvejų ar vadinamųjų stebuklų. Mūsų skyriuje teko matyti pacientą, gydomą nuo 4 stadijos skrandžio vėžio, – jo kova su šia liga tęsiasi jau beveik aštuonerius metus ir per tą laiką jis gyvena tikrai kokybišką gyvenimą“, – dar vieną pavyzdį įvardija gydytojas ir kviečia nedelsti kreiptis, vos tik pajuntate minėtus simptomus.
Gydytojai kviečia labiau rūpintis savo sveikata, dažniau tikrintis, nelaukti paskutinės minutės, pasidomėti prevencinėmis programomis.
Lietuvoje šiuo metu vykdomos penkios ligų prevencijos programos, kurių išlaidas ligonių kasos kompensuoja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo – gimdos kaklelio vėžio prevencinė programa, krūties vėžio prevencinė programa, prostatos (priešinės liaukos) vėžio prevencinė programa, storosios žarnos vėžio prevencinė programa, širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa.
Nors prevencinės programos nuo skrandžio vėžio, dar nėra, būtina pasitikrinti ir dėl kitų ligų. Daugiau informacijas apie vykdomas programas galite rasti ČIA.
Dėl emocinės sveikatos pagalbos visuomet galima kreiptis čia – pagalbasau.lt, tuesi.lt. Nemažai kontaktų kiekviename mieste galima rasti ir ČIA.