Paauglystės kompleksus „gydėsi“ svaigindamasis: jaučiausi niekam tinkamu ir netgi klaida

Eksperimentuojantys ir naujų pojūčių ieškantys paaugliai vis dažniau nuskamba policijos suvestinėse – stipriai apsinuodijo neaiškiomis medžiagomis, kai kurie jų neišgyveno. Kodėl jaunuoliai vis tiek rizikuoja pirkdami neaiškius rūkalus ar kitokios formos svaigalus iš nežinomų pardavėjų ir galvoja, kas jiems nieko blogo nenutiks? Iš liūno išsikapstęs vyras atviras: niekas negalvoja, kad taps priklausomu, kol tai jau nenutinka.

Nemažą gyvenimo dalį pats narkotikus vartojęs, o dabar iš šio liūno kapstytis kitiems padedantis Kęstutis Kaupas sako, kad gyvenime ne viskas paprasta ir suaugusiam, sąmoningam žmogui. Paaugliai dar labiau sutrikę, tad ieško būdų, kaip atsipalaiduoti ar pabėgti nuo kasdienybės, savęs, ar tiesiog bijo būti nepopuliarūs tarp draugų.

„Jei kalbėtume apie priklausomybę iš pagrindų, tai šis elgesio modelis yra rezultatas, pasekmė to, kas buvo daroma iki tol, kol žmogus prisilietė prie svaigalų. Mes esame įpratę regėti vos porą žingsnių į priekį, o derėtų žvelgti daug toliau į ateitį. Iš savo asmeninės patirties galiu teigti, jog svaigalai, kad ir kokie jie būtų, yra pabėgimo forma. Pabėgimo nuo diskomforto, kuris gali atsirasti dėl baimės likti be draugų, be palaikymo ir bendraamžių rato“, – sako gyvenimą pasirinkęs vyras.

Paaiškinimų, kodėl paaugliai siekia bėgti nuo kasdienybės ir savęs, anot K. Kaupo, toli ieškoti nereikia – neretai tėvai rengia vakarėlius, be saiko vartoja alkoholį.

„Lengva pasakyti paaugliui, kad jis būtų protingas ir nedarytų kvailysčių, kai savaitgaliais regi savo „švenčiančius“ tėvus ir jų draugus. Svaiginimasis yra savotiškas savaitgalio ritualas, tradicija atsipalaiduoti po nesmagios savaitės nemėgstamų darbų, o moksleiviams tai tampa savotiškas atsipalaidavimas po nesmagios savaitės mokykloje. Retai kas išdrįsta pasirinkti drąsą likti „kitokiam“ ir savaitgalius bei šventes praleisti kitaip nei dauguma; savaime aišku, šis bruožas visų pirma formuojamas šeimoje. Įtakos turi bendra atmosfera, ne vien svaigalų prieinamumas“, – K. Kaupas kalba apie tai, apie ką suaugusieji dažnai nė nesusimąsto.

Dabar vyras žmones kviečia save pažinti ir išlaisvinti per muziką, šokį, meną ir apie savo patirtį kalba atvirai – suvokimas, kad keliauja mirties keliu, nebuvo lengvas, o slysti žemyn pradėjo, kaip pats sako, dėl iškreiptų vertybių, su kuriomis ne vienas susiduria ir šiomis dienomis.

„Mano patėvis nerūkė, negėrė ir buvo išsilavinęs žmogus, bet, jei kalbėtume apie emocinį intelektą, – ten švilpavo šaltas vėjas ir tuštuma, todėl savo nežinios vedamas jis stipriai iškreipė mano vertybių suvokimą, negailestingai smukdė mano savivertę, o jaustis niekam tinkamam ir netgi klaida – labai skausminga būsena, kuri lyg akmenukas bate: lyg ir nepadaro žaizdos, bet sukeltas diskomfortas po nueito kilometro pasidaro toks nemalonus ir sugeriantis visą dėmesį, jog tampa sudėtinga galvoti apie ką nors kita, išskyrus savo menką vertę ir norą pabėgti nuo šios klaikios bei sekinančios būsenos“, – apie apgaulingos paguodos paiešką pasakoja vyras.

Nuskausminamieji netrukus jau tapo prievole – vietoj lengvumo tapo tuo, kas įtraukia ir kone diktuoja sąlygas, heroinas vis stipriau valdė vyro gyvenimą, tad baimė, kuo viskas baigsis, K. Kaupą paskatino bėgti.

„Jei kas būtų manęs prašęs geruoju ar bloguoju atsisakyti šio būdo gyventi be skausmo, abejoju, ar būčiau sutikęs. Apsisprendžiau tada, kai suvokiau, jog vis labiau netenku laisvės, mat be kasdienės dozės buvo sudėtinga funkcionuoti, o tai vedė link nusikalstamų veiklų, kurios savo ruožu būtų pasibaigusios laisvės netekimu. Nugirdęs dviejų vartojančių asmenų pokalbį apie planuojamų nusikaltimų seriją, spontaniškai pasirinkau pabėgti iš esamos situacijos – autostopu išvykau į Skandinaviją ir galų gale atsidūriau Norvegijoje. Po kelių savaičių klaidžiojimo nežinioje gavau darbą, o atvirai papasakojęs savo darbdaviui, nuo ko bėgu ir kokioje situacijoje esu, sulaukiau dar ir emocinio palaikymo. Įspūdinga alga augino mano savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis, tai ir tapo mano išsigelbėjimu. Dabar patirtimi dalinuosi su tokiais, kurie eina panašiais į mano klystkeliais ir nori iš jų išsukti į blaivybę“, – apie likimą pakeitusį susitikimą pasakoja K. Kaupas.

Blaivybės keliu pasukęs Kęstutis neliko abejingas slystantiems į jam gerai pažįstamą bedugnę. Šeimą sukūręs vyras sako, kad kelių į pragarą – ne vienas ir ne du, o viso to šaknys – išties giliai.

„Kaip tėvams apsaugoti vaikus nuo šios grėsmės? Ogi auginti juos savimi pasitikinčius ir netraumuotus. Suprantu, jog tai reikalauja daug savišvietos, mat patys būdami traumuoti sunkiai suvokiame, kas yra netraumuotas žmogus. Sovietų priespauda padarė be galo didžiulį įdirbį mūsų gebėjimui kęsti pažeminimus ir savivertės trūkumą bei bandyti jį kompensuoti įvairiomis priklausomybėmis, kurios pasireiškia ne tik svaiginimusi, bet ir liguistu apsipirkinėjimu, lošimais, besaikiu interneto ir socialinių tinklų naršymu, – daroma viskas, kas nukreipia mintis nuo nemalonių minčių, kurios skausmingai rusena mūsų protuose. Šiais laikais daug nerimo, ir nerimas vis labiau slegia, sukeldamas poreikį atsipalaiduoti. Kovido apribojimai, karas Ukrainoje, ekonomikos turbulencijos – visa tai kelia emocinių bangų, kurios iš tėvų persiduoda vaikams, ir atsiranda poreikis pabėgti nuo nerimo bei patirti ramybę“, – kaip lengva panirti į saviapgaulę, dalijasi vyras.

Ieškodami lengvesnio kelio pabėgti nuo problemų nė vienas neplanuoja tapti priklausomas nuo alkoholio, rūkalų, lošimų ar kitų problemų, kurios įtraukia jau ir šeimos narius, – žmones, kurie myli, tik gal ne visuomet savo meilę parodo taip, kaip norima. K. Kaupas siūlo ieškoti savo būdo, kaip švariu protu skirti jėgų tam, nuo ko stiprėtų ir siela, tai meditacija, savanorystė, šokis, muzika – visa tai, pasak vyro, jam pačiam padeda gauti daug pozityvių emocijų.

„Stresas manęs prie sienos neremia. Tiesiog aš nesileidžiu užspeičiamas į kampą. Dirbu pramoniniu alpinistu, tad, matyt, mano darbas aukštyje padėjo suformuoti tam tikras mąstymo savybes, kurios padeda net esant taip aukštai išlikti ramiam; kasdienybėje naudoju tas pačias strategijas, kurių pagrindas – meditacija, buvimas čia ir dabar, o svarbiausias elementas – dėkingumas. Dėkingumas, jog esu, jog gyvenu, jog patiriu daug gėrio. Mane tai svaigina labiau nei svaigalai“, – dalijasi vyras, kurio likimas galėjo pasukti ir nusikaltėlio, ir mirties keliu.

K. Kaupas sako, kad visi yra bejėgiai apsaugoti kitus žmones nuo pabandymų, tačiau jei pastebėjote, jog jūsų artimasis įniko į svaigalus, vienintelis dalykas, ką galite padaryti, tai apie tai atvirai kalbėti ir išreikšti savo nerimą, baimę.

„Tiesa sakant, šeimai irgi reiktų keistis. Namų aplinkoje turi atsirasti emocinio intelekto sąvokos, nesmurtinio bendravimo, empatijos suvokimas, na ir, aišku, sveika gyvensena, nes be galo sunku ir netgi absurdiškai atrodo prašymas nesisvaiginti, kai likę šeimos nariai periodiškai svaiginasi, mat jiems galima: jie nesijaučia turintys priklausomybę, vartoja tik savaitgaliais ar porą kartų per mėnesį. Tokia šeima turi susivienyti – sveikti teks visiems drauge, ir ne tik nuo svaigalų, bet ir nuo jos priežasčių. Priklausomybės pripažinimas gali suteikti pokyčių ir visai šeimai, ne vien ją turinčiam žmogui. Aš suprantu, jog daugeliui tai skamba labai komplikuotai, bet dėl mylimų žmonių galima viską padaryti. Jei atrodo, jog sunku, pagalvokite apie tai, kaip viskas atrodytų juokingai lengva, žiūrint iš artimojo netekties perspektyvos“, – sako K. Kaupas ir priduria, kad priklausomybė yra rodiklis, jog serga ne tik žmogus, bet ir aplinka.

Pašnekovas sako, kad ši tema dar nėra itin plėtojama, nors žinių visuomenėje vis daugiau tiek apie plintančias pavojingas neaiškias ir gana lengvai prieinamas net paaugliams mokykloje medžiagas, tiek apie žmones, kurie pasiryžę padėti kenčiantiems nuo priklausomybių. Vyras neslepia, kad pasirinkus kelią sveikti nebūna paprasta ir lengva, tad itin reikalingas artimųjų palaikymas.

„Suprantama, jog giliai įnikus būtina specialistų pagalba, kad būtų galima iškęsti abstinenciją, o paskui prasideda ilgas terapijos kelias. Didžiausią terapinę galią turi šeima, artimi žmonės ir saugi aplinka. Ne gėda padaryti klaidingą sprendimą. Gėda – supratus klaidą, nesistengti jos ištaisyti.
Ir turiu omenyje ne vien suklydusius vartojančius asmenis, bet ir šeimos narius bei visą mūsų visuomenę, – sako ne vienerius metus blaivybės festivalį organizuojantis vyras.

Jo indėlis į visuomenę – parodyti, kad galima pabėgti nuo savęs be svaigalų.

„Susirenka įvairių žmonių ir dauguma tvirtina, jog nuoširdumas ir galimybė nusimesti kaukes bendraujant, šokant ir dainuojant esant blaiviems sukelia svaiginamą patirtį, nes pasitraukia baimės ir išgalvoti kompleksai, o tai išlaisvina daug kūrybinės energijos, kuri paprastai naudojama kovojant su liūdesiu ir ieškant gyvenimo prasmės, – atvirauja vyras. – Suprantu, jog daugeliui blaivus gyvenimas gali pasirodyti nuobodus, tačiau tai tikrai netiesa, – esu radęs daug veiklų, kurios mane „ištaško“ daug labiau nei narkotikai. Neseniai pradėjau didžėjauti – organizuoju blaivius vakarėlius, tad savo akimis matau, kaip žmonės atsipalaiduoja ir linksminasi švęsdami gyvenimą blaiviomis galvomis. Tai tikrai įmanoma, tereikia rasti drąsos keisti savo gyvenimą, ko visiems nuoširdžiai ir linkiu.“

K. Kaupas pats ne kartą ištiesė pagalbos ranką svaigalų įtrauktiems žmonėms, dalijasi savo patirtimi ir su kaliniais, mat sako puikiai suprantantis, kad nemažai nusikaltimų žmonės padaro būdami apsvaigę nuo vienokių ar kitokių svaigalų.

„Emocinės traumos, vesdamos prie priklausomybių, virsta nusikaltimais ir traumomis kitiems žmonėms, tad blaivumo misija turėtų būti visos šalies iššūkis bei siekiamybė. Suprantu, jog tai nėra įmanoma per prievartą, tad lieka vienintelis būdas – siekti pokyčių rodant savo pavyzdį: vienas žmogus, pats kažkada buvęs dugne, gali ne tik atsitiesti, bet ir ištiesti pagalbos ranką kitiems tokio likimo žmonėms“, – sako K. Kaupas.

Ieškantys pagalbos puslapyje pagalbasau.lt ras visą reikiamą informaciją apie priklausomybes ir kur visuomet bus ištiesta pagalbos ranka.