Dar daugiau, tie patys pašnekovai pabrėžia, kad alkoholis šiandien pavojingiausias jauniems, dirbantiems, su stresu sunkiai besusitvarkantiems žmonėms. Dažnas pacientas dar neatšventęs 40-ojo gimtadienio, dėvi kostiumą arba skraido į užsienį, siekdamas sukurti geresnį gyvenimą šeimai.
Kiekvieno istorija – unikali
Vienoje feisbuko blaivininkų grupėje DELFI pasidomėjo, kas žmonėms padėjo įveikti norą vartoti alkoholį. Atsakymai – patys įvairiausi.
Birutė „užsikodavo“ kartu su savo vyru. Moteris sako jau nepamenanti vaisto pavadinimo.
„Reikėjo nuvykti į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, pasirašyti sutartį, kad sutinki būti uždarytas bent 10 dienų, nes tiek laiko reikia būti blaiviam. Tada, prieš išrašant, suleidžia vieną ar du vaistus, už kuriuos sumoki į kasą. Aš „kodavausi“ metams 2011 m., vyras – prieš ketverius metus pasirinko pusmetį veikiantį „kodą“, nes tokį besiūlė jau, vėliau esą reikės atsinaujinti. Aš kasmet sugrįždavau pakartoti procedūros ir dar nė karto negėriau. Vyras nebepratęsinėjo, tačiau „paslydęs“ buvo tik kartą“, – savo sėkmės istorija dalijosi moteris.
Antrasis pašnekovas nusprendė liautis girtuokliauti dar 1978 m. Jo kelionė – išties vingiuota.
„Atsidūręs narkologiniame skyriuje alkoholio nevartojau apie 5 mėnesius. Ligoninėje man buvo implantuotas „Esperalis“ (veiklioji medžiaga – disulfiramas), dėl kurio svaigalų nevartojau pusantrų metų. Suklupau, atsistačiau vėl per implantaciją trims metams. Ir taip tęsėsi 15 metų. Tada vėl pradėjau „ragaut“, gydžiausi Vilniaus priklausomybių centre, Kaune irgi. Bet po Minesotos programos man nesisekdavo – daugiausia tik 5 mėnesių blaivus periodas. Gyvenimas pakrypo link tikėjimo, kai mūsų šeima palaidojo dukrą. Tik per tikėjimą gavau išlaisvinimą ir greit bus jau 5-eri metai, kai esu visiškai blaivus. Du kartus esu bandęs kodavimą, bet be rezultatų. Blogiausia gal tai, kad čia tam tikra pinigų plovykla. Pagąsdina,kad prarasi kepenis arba mirsi, ir išleidžia. Daug laiko esu skyręs šeimų lankymui, pokalbiams, kai kam pasisekdavo. Esminis dalykas – jei žmogus pats to nori, jis ištrūks iš to liūno. Mano pragertos smegenys tirpo alkoholyje daug metų ir staiga aš mečiau gert, kur logika? Kodavimą laikau neveiksmingu dalyku. Kiekvienas žmogus paveikiamas individualiai, tai sunkiai paaiškinamas dalykas“, – dėstė garbaus amžiaus vyras.
Tuo metu Anai (vardas pakeistas – DELFI) padėjo bendraminčiai ir specifinė literatūra.
„Viskas prasidėjo dar paauglystėje, kai draugai pradėjo ragauti gėrimus ir kviesti į įvairius vakarėlius. Tuo metu norėjosi išbandyti viską, o alkoholis darė tave „kietu“. Dažnai būdavo perdozuojama, draugai pasakodavo, ką krėsdavau, o aš nieko neprisimindavau. Visi pasijuokdavome ir tiek. Paauglystės kvailiojimai perėjo į naują etapą, kai suaugau, įsigijau mašiną. Pamenu, vieną sykį atsibudau kažkur mašinoje be idėjos, kaip ir kada aš ten atvažiavau“, – pasakojo Ana.
Vakarėliai tęsėsi, o mergina sėkmingai baigė universitetą, gavo neprastą darbą, tada išsikraustė į užsienį.
„Dažnesni išgėrinėjimai prasidėjo, kai patyriau didelę emocinę traumą. Pora alaus ar vyno vos ne kas antrą dieną ir savaitgaliais iki „galo“. Taip tęsėsi kelis mėnesius. Supratau, kad alkoholis mano emocines žaizdas ne gydo, o gilina. Kad tokiu būdu aš tik atitolinu savo pasveikimą. Supratau, kad jei noriu geriau jaustis, turiu daryti tai, kas man atneša geras emocijas ir kad alkoholis man to nesuteikia. Nebenorėjau praleisti kiekvieno savaitgalio arba girta, arba pagiringa“, – tęsė pašnekovė.
Šis emocinis sprendimas buvo priimtas prieš 7-erius metus. Pirmiausia, Ana esą įsigijo ir perskaitė Allen Carr knygą „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“. Tai padėjo visiškai blaiviai praleisti 9 mėnesius.
„Tada paslydau ir vėl pavartojau. Tada vėl sustojau. Taip 6-erius metus kaskart nustodavau vartoti po pusmetį ar daugiau. Daugmaž prieš metus atradau bendraminčių grupę, perskaičiau jos įkūrėjo Mariaus knygą ir dar daugiau supratau apie alkoholį ir jo poveikį. Niekur specialiai nesigydžiau ir „nesikodavau“, į AA susirinkimus taip pat nevaikščiojau. Visgi taip pat mąstančių žmonių bendruomenė tikrai padeda (pirmiausia, nepaslysti). Man labai patiko ta būsena, tas jausmas, kai aš negėriau, norėjau tai ištęsti kuo ilgiau. Tai mane ir paskatino. Padėjo ir tai, jog investavau į savo asmenybės ugdymą, daug domėjausi psichologija, ieškojau, kur mano gėrimo šaknys. Manau, kad man alkoholis buvo tarsi savęs žalojimo būdas. Labai patariu visiems geriantiems pirmiausia sužinoti, kas jus paskatino tai pradėti“, – kalbėjo ji.
Tuomet ji siūlo keisti draugus, veiklą, rasti naujų hobių, pradėti sportuoti.
„Taip, gyvenimas teka ir yra bangų, tačiau dabar jos yra tikros, sukeltos mano pačios emocijų ir potyrių, o ne dėl alkoholio sukeltų bėdų. Dabar, kai užklumpa bėda, aš nebenoriu griebtis svaigalų, nes žinau, kad jie tik prailgins sprendimo paieškas, o ne padės“, – reziumavo Ana.
Emigrantai bėdas sprendžia lazeriu
Įvairių kodavimo metodikų tikslas – korekcijų pagalba suformuoti pacientui abejingumą arba net pasibjaurėjimą alkoholiui. Dažniausiai tai kompleksinės metodikos, kurios sudaro kodavimo efektą.
Štai vienoje kodavimo klinikoje žadamas 85-90 proc. efektyvumas. Vieno vizito kaina – 75 eurai.
Jei neturite, kur dėti pinigų, juos galite išleisti stebuklingai arbatai. Štai, ką žada pardavėjas: „Jau senovėje norint sumažinti potraukį alkoholiui buvo naudojami įvairūs ekstraktai, augalų nuovirai ir užpilai. Tačiau neskubėkite bėgti į vaistinę pirkti žolelių, kad pasigamintumėte savo „stebuklingą“ nuovirą. Alkoholizmo gydymas namuose gali padaryti žalos sveikatai, juk visi komponentai turi būti idealiai parinkti ir harmoningai derėti vienas su kitu. XXX – naujas kompanijos natūralus produktas, kurio pagrindas – augalų gydomosios savybės. Jis sukurtas norint nepakenkti gydant alkoholizmą ir taip jau sergančiojo žmogaus sveikatai“.
Dar daugiau – patarimo paklausę vyresnių žmonių būtinai būsite nukreipti pas būrėją.
„30 eurų už vieną seansą. Veikimo principas paprastas – ji užhipnotizuoja tave ir pamiršti, kad kada nors norėjai gerti“, – sako man teta Elvyra. Tiesa, ji šios veikėjos numerio neturi, bet žino bent tris kaimo vyrus, kuriems garsioji moterėlė jau padėjusi.
Priklausomybių ligų psichologė Justina Kievišienė tikina, kad stebuklo nėra kaip ir vaistų, kurie greitai išgydytų priklausomybę. Lazerio terapija yra vienas naujausių, Vokietijoje užgimusių alkoholizmo gydymo metodų, o jo veiksmingumas esą yra pagrįstas ir įrodytas moksliškai. Pateikiami ir skaičiai – savikontrolei susigrąžinti bei stabiliai psichologinei būsenai pasiekti reikia bent poros seansų, tačiau net po pirmojo efektyvumas siekia ir 70-80 proc.
„Vokiečių duomenimis, bent 8 iš 10 žmonių iš kabineto išeis visiškai nebenorėdami vartoti alkoholio. Mūsų procedūra dėl to ir yra kartotinė – susitikę antrą kartą ne tik palengviname fiziologinę abstinencijos kančią, bet kartu suteikiame ir psichologinę pagalbą“, – kalbėjo gydytoja.
Gydymas vyksta taip – lazerio spinduliu yra veikiami ausyse esantys biologiškai aktyvūs taškai (kadangi ten oda yra ploniausia, o ausyse „sueina“ nervų galūnėlės iš visų organų), kuriuos dirginant organizmas pradeda gaminti tam tikras chemines medžiagas, pagerėja hormoninė žmogaus pusiausvyra. Šių medžiagų išsiskyrimas lengvina abstinenciją, šalina potraukį alkoholiui, mažina depresiškumą, nerimastingumą, nemigą. Lazerio procedūros poveikis kiekvienam organizmui yra labai individualus, tačiau dažniausiai abstinencijos simptomai pašalinami arba sumažėja iki minimumo ir alkoholio vartojimo nutraukimas tampa lengvesnis.
„Iš esmės, tai kinų medicina. Stimuliuojant tam tikrus nervus galima signalą perduoti į tuos organus, kuriuos mums reikia gydyti. Tačiau gyvenime nieko nėra be tikėjimo – jei žmogus tikės beržo šakelės veiksmingumu, tai ir ji jam padės. Todėl, kai žmogus pas mus registruojasi, stengiamės išklausti, ar jis yra motyvuotas pokyčiams, o ne stumiamas ateiti per prievartą. O pridėjus tai, kad lazerio terapija vienaip ar kitaip pagerina žmogaus būseną, galima pasiekti ryškių rezultatų“, – aiškino J. Kievišienė.
Pašnekovės teigimu, jos pacientai neretai būna išties sudėtingi, komplikuoti ir „geria ne iš gero gyvenimo“.
„Su tuo žmogumi ateina visos šeimos problemos, ne tik jo asmeninės bėdos. Pacientas jaučia begalinius lūkesčius iš artimos aplinkos, tą patį jaučiu ir aš – atsakomybė ir viltys išties dideli. Yra, ką veikti“, – atvirai dėstė Žemaitijos diagnostikos centre dirbanti gydytoja.
Absoliuti dauguma jos pacientų, kaip ji sako, jau daug blogo patyrę ir išties giliai duobėje atsidūrę.
„Priklausomybė juos kankina metų metus, neretai alkoholis vartojamas diena iš dienos. Dažniausiai žmonės būna ant skyrybų slenksčio, pradėti teisminiai procesai, žmogų kankina neviltis ir depresija. Nereikia manyti, kad alkoholikas – tas, kurį matome gatvėje. Jie keliauja ne pas mus, o į ligonines, kur jiems gelbėjamos gyvybės su lašinėmis.
Alkoholizmas daro įtaką patiems įvairiausiems kontingentams, bet dauguma mūsų pacientų – vyrai iki 40-ies. Daug verslininkų, dar daugiau – emigrantų, kurie reguliariai išvažiuoja, palieka čia šeimas (praktiškai, kas antras pacientas). Priklausomybių turi ir gana jaunos – 30-35 m. – moterys. Atrodytų, tvarkinga, graži jauna motina ir darbuotoja, tačiau niekas nemato, kokių bėdų ji turi namie“, – alkoholizmo bėdų turinčio žmogaus portretą piešė J. Kievišienė.
Gydytoja kalbėdama apie priežastis, pastūmusias jos pacientus į alkoholizmo liūną, įvardijo ne tik gyvenimo sąlygas, stresą, tačiau ir genetinį faktorių.
Modernusis „kodas“
Aušros Vartų ligoninė yra pirmoji Lietuvoje privati ligoninė, kurioje gydomi sergantieji priklausomybių ligomis (narkomanija, alkoholizmu). Čia dirbantis reanimacijos gydytojas Aivaras Virbicas sako matęs visko, nes jo pacientai – tie, kurie apsinuodijo alkoholiu (tiesa, pabrėžia jis, neįsivaizduokite iškart „valkatų“ – „atkočioti“ tenka ir kostiumuotus žmones).
Pokalbį gydytojas pradėjo pabrėždamas, kad alkoholis yra kaip narkotinė medžiaga, nuodas, o mes, lietuviai, taip ir užaugome neišmokę, kad jį reikia ragauti, o ne maukti, kol dugną pamatysime. Diegiant vartojimo kultūrą, anot jo, pirmiausia derėtų žmonėms paaiškinti, ką reiškia alkoholio stiprumas – tai nurodo, kiek gryno alkoholio – spirito – yra litre gėrimo.
„Su ta karta, kuri „pila“ nuo senovės, jau nieko nepadarysi. Bet kitiems reikia priminti, kad ne alkoholis mus veikia maloniai. Alkoholis tik stimuliuoja endorfinų išsiskyrimą smegenyse, o būtent jie yra atsakingi už tą „kaifą“. Visi galvoja – kuo daugiau įsipilsiu, tuo man bus geriau. Nebus. Kepenys, kasa, inkstai, širdies raumuo nesupranta šio gėrimo, nes žaibišką efektą gauna tik smegenys“, – sakė jis.
Dabartinius alkoholio įsigijimo ribojimus gydytojas iš dalies vertina gerai – kuo vėliau jaunas žmogus ims save nuodyti, tuo geriau, įsitikinęs jis, visgi daugiau dėmesio reikėtų skirti vartojimo kultūros kūrimui.
„Skirtingos literatūros duomenimis, prisigėrimas įvyksta iki 150 g degtinės. Toliau jau vyksta organizmo apsinuodijimas. Reikia sakyti, kad jis ne „prisigėręs“, o stipriau ar silpniau apsinuodijęs“, – akcentavo A. Virbickas, pridurdamas, kad butelis degtinės vakare virsta buteliu acto iš ryto. Kepenys alkoholį suskaido į acetatus, o vienas jų – acto rūgštis, lemianti ir prastą savijautą.
„Todėl labai prasta mintis sveikatą „gydyti“ nauja alkoholio doze. Acetatai iš organizmo pašalinami per 14-15 parų, tad „pildami ant viršaus“ grimztame tik gilyn. Mes juos vadiname „maratonininkais“, – perspėjo gydytojas, daugiausiai dirbantis su detoksikacija – jis padeda sunkiai alkoholiu apsinuodijusiems žmonėms. Toksinių medžiagų šalinimas po vieno apsinuodijimo neretai užtrunka ir keletą parų.
„Maratonininkai“ turi dar vieną bėdą – nuolat geriant jų organizme prisikaupia tiek acetatų, kad net norint patirti gėrimo malonumą, „pataisyti sveikatą“ – nebeišeina. Sustoti neina, tačiau ir gerti daugiau nebepavyksta. Jį pykina, širdis daužosi, susidaro gyvybei pavojinga būklė (abstinencija – gali įvykti insultas, infarktas).
Visgi detoksikacija – tik viena (pirmoji) gydymo dalis.
„Deja, nenudžiuginsiu – nėra vieno, greito ir paprasto gydymo nuo alkoholio priklausomybės, reikia kompleksinio gydymo. Stebuklingų tablečių nėra ir nebus. Kalbant apie kodavimą/torpedavimą, didelę dalį sudaro psichologija. O ką daryti su tais žmonėmis, kurie kodavosi ir 5-erius, 6-erius ar 7-erius metus nevartoja alkoholio? Nesvarbu, kokiu būdu jie „kodavosi“, tačiau jei jie tiki gydytojo pritaikytu metodu, jei jis supranta visą alkoholio veikimo mechanizmą, aš nematau kriminalo. Kad ir kaip pavadintume metodą, principo nesugadinsime. Esu už visus metodus, kurie padeda žmogui atsisakyti alkoholio piktnaudžiavimo. Nesu nusistatęs net prieš bobutes, po kurių arbatų žmogus negeria trejus metus“, – dėstė gydytojas.
Tačiau kai žmogus jau ieško pagalbos, turi įsijungti visa specialistų komanda – ir psichiatras, ir toksikologas, ir kiti gydytojai, kurių užduotis neretai būna atrasti ir gėrimo priežastį, galbūt kitus susirgimus.
„Po detoksikacijos mes tikrai ant kojų nepastatome blaivininko. Kartais reikia gydyti ir depresiją, kartais – atrasti chroniškų skausmų priežastį (pavyzdžiui, sąnarių skausmai, migrena ir pan.) Reikalingas visapusiškas žmogaus ištyrimas ir išsiaiškinimas, kodėl jis geria, nereikia žmogaus tiesiog „nurašyti“ – „ai, jis alkoholikas ir tiek“, – kalbėjo A. Virbickas.
Sunkiausia, jo teigimu, dirbti su tais, kurie turi įgimtą polinkį girtuokliauti.
Po detoksikacijos, viso žmogaus ištyrimo, psichologinės būsenos nustatymo, gali sekti ir medikamentinis gydymas.
„Pavyzdžiui, iš Lenkijos yra vežami gana nebrangūs disulfiramo grupės medikamentai. Tabletę išgėrus ryte ji sėkmingai veikia vieną parą – žmogui geriant alkoholį jis jaučiasi prastai, atsiranda pykinimas, prakaitavimas, burnos džiuvimas ir t.t. Dozei didėjant būsena blogėja, todėl žmogus nebegeria. Tačiau čia reikalinga sąmoninga kontrolė – ryte išgerti tą tabletę gali ne visi. Žinoma, tos tabletės kenkia kepenims, o su paskutinės tabletės išgėrimu (po 2-3 mėnesių gydymo), baigiasi visas „gydymas“. Tą pačią akimirką“, – tokio medikamento minusus vardijo pašnekovas.
Kiek seniau buvo įprasta šias tabletes implantuoti į paodį, tačiau nuspręsta, kad tokia chirurginė intervencija yra pavojinga ir nereikalinga, todėl Europoje šio metodo atsisakyta.
„Kažkuriuo metu „kodavimas“ tapo pasipinigavimo priemone ir jau buvo neaišku, kas ir kokius vaistus pardavinėja ir vartoja. Tačiau daliai žmonių jis veikė. Todėl bandome žmones protinti, kad „kodavimas“ esą šiandien pasikeitė, galime skirti legalių vaistų, galime pasikalbėti – reikia įtikinti žmones, kad be senojo kodavimo šiandien yra tam tikrų priemonių, kurios, jei naudojamos kompleksiškai, veikia. Mes, gydytojai, negalime nepaisyti ministerijos reikalavimų, tačiau reikia rasti būdą, kaip nenubraukti seniesiems gėrikams vienintelės vilties pasveikti“, – sakė pašnekovas.
Su „nauja“ karta, gydytojo teigimu, gana neprastai veikia ir psichosocialinės pagalbos įrankiai.
„Šiandien Lietuvos alkoholizmo problema sprendžiama tiek, kiek šalis išgali, tačiau, sutikime, silpnokai. Labai padėtų reabilitacija, tačiau tai – brangus malonumas. Koks darbdavys mėnesį ar tris išleis savo darbuotoją reabilitacijai, kur jis užsiims kažkokia tik jam naudinga veikla?“ – retoriškai klausė specialistas.
„Susimažink savo kraujo spaudimą“
Respublikinis priklausomybės ligų centras yra gydymo įstaiga, teikianti medicinines, psichologines ir socialines paslaugas asmenims, žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines medžiagas ar tabaką, bei jų šeimos nariams. Geriausi priklausomybės ligų gydymo rezultatai pasiekiami gydant kompleksiškai, todėl centro vadovas Emilis Subata skeptiškai vertina mokslu nepagrįstus priklausomybės alkoholiui gydymo būdus.
„Nėra vieno gydymo ar metodo, kuris tiktų visiems pacientams. Yra paslaugų spektras ir iš jo reikėtų pasiūlyti žmogui tai, kas jam šiuo metu priimtina. Taip, gydymo būdų yra pačių įvairiausių, bet juos galima sugrupuoti į keletą esminių – ambulatorinis-stacionarinis gydymo metodas, psichologinė-psichosocialinė pagalba ir medikamentinis gydymas. Idealiu atveju reikėtų derinti medikamentinį gydymą su psichosocialine pagalba. Vien vaistais nieko nepasieksime, jei nekeisime ir žmogaus elgesio, motyvacijos“, – pabrėžė E. Subata.
„Kodavimo“ nuo alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų priklausomybės paslauga yra giliai įsišaknijusi viso posovietinio bloko šalyse, Lietuvoje šios paslaugos atmainų kaina gali siekti 200 ir daugiau eurų. Žinoma, kad „kodavimą“ atlieka ne tik kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos, privačios klinikos, bet ir įvairūs pavieniai asmenys, atvykstantys į šalį iš kaimyninės Baltarusijos ir Rusijos.
„Kodavimas“ atsirado sovietmečiu. Tuomet tai buvo tikro specifiškai veikiančio vaisto disulfiramo chirurginė implantacija į raumenis. Vaistas palaipsniui tirpdavo, apie 6 mėn. sukeldamas didesnį organizmo jautrumą alkoholiui. Taip atsirado legendos apie „kapsules“. Dabar šis vaistas yra tik tablečių pavidalo. Jas gydytojas gali skirti vartoti kaip pagalbinę priemonę siekiant susilaikyti nuo alkoholio. Į rytus nuo Lietuvos (Rusijoje, Baltarusijoje), taip pat JAV yra aprobuotas ilgo veikimo medikamentas naltreksonas. Tai – naujos rūšies vaistai, kurie veikia apie mėnesį. Priklausomybės jie neišgydo, tačiau padeda atsispirti potraukiui. Jų įšvirkštimą reikia kartoti kas mėnesį. Šie vaistai gana brangūs, o Europos Sąjungos šalyse kol kas nėra registruoti. Vaistus gydytojas gali paskirti kasdieniniam vartojimui tam, kad pacientui būtų lengviau atsispirti ligos atkryčiui“, – yra sakęs E. Subata.
Pašnekovas pripažįsta, kad yra keletas medikamentų, kurie mokslininkų, medikų yra pripažįstami kaip mažinantys recidyvo tikimybę, alkoholio vartojimą, didina blaivių dienų skaičių.
„Bet tai yra moksliškai įrodyta – tik tada galime naudoti mokesčių mokėtojų pinigus pacientų gydymui. Mes turime praktiką skirti tris medikamentus. Vienas jų įjautrina organizmą alkoholiui. Kas rytą išgėręs šią tabletę kelis mėnesius pacientas žino, kad vakare išgėrus alkoholio prasidės nemalonios reakcijos – veido paraudimas, padidės kraujospūdis, ims pykinti.
Antrasis vaistas blokuoja opioidinius receptorius smegenyse ir mažina iš alkoholio gaunamą euforiją, mažina potraukį. Vaisto trūkumas – jis gana brangus. Paskutinis medikamentas jau vartojamas 40 metų, yra generinis ir kainuoja apie 5 eurus. Jo pagrindinė registracija yra raumenų spazmų atpalaidavimas, tačiau tinkamai dozuojamas jis sukelia abejingumą alkoholiui. Šį vaistą taip pat rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Pabrėžiu, kad šie vaistai turėtų būti lydimi elgesio keitimo (reikalingos periodinės gydytojo, psichologo konsultacijos, socialinė pagalba, savitarpio pagalbos grupės kaip AA). Turimas lėšas naudoti „kodavimui“ būtų tiesiog neetiška“, – akcentavo Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas.
Įvairios tabletės, akupunktūros ir panašiai, jo teigimu, galbūt gali padėti mažinti alkoholio abstinencijos simptomus, tačiau ne išgydyti ligą. Tam, vėl pabrėžė gydytojas, reikalingas kompleksinis požiūris.
„Kodavimai, torpedos vis dar egzistuoja į rytus nuo Lietuvos. Kai šalyje mažiau prieinami kiti vakarietiški, įrodymais pagrįsti gydymo metodai, tai yra sudaroma niša visokiems šarlatanams, žadantiems rezultatą per trumpą laiką. Kodavimo metu pacientas būna pasyvus, o psichoterapeutas ar kažkoks šamanas – visagalis, turintis antgamtinių galių paveikti pacientą nevartoti alkoholinių gėrimų. Nebus taip, kad pacientui nereikės dėti pastangų, nereikės keisti elgesio ir pavyks įveikti ligą“, – sakė pašnekovas.
Pokalbį gražiai reziumuoja žurnale „Biologinė Psichiatrija ir Psichofarmakologija“ (2012 m.) išsakyta E. Subatos mintis: „Kai šalyje priklausomybės sindromas suvokiamas kaip „silpnavališkumo“ arba „moralinio silpnumo“ yda, o ne galvos smegenų sveikatos sutrikimas, tai atrodo, kad nereikia nuoseklios ir profesionalios gydymo bei sveikatos priežiūros sistemos. Atrodo, kad tokiems asmenims pakanka „paimti save į rankas“ ir viskas turėtų „susitvarkyti“. Tuo tarpu turintys darbo patirtį su sergančiaisiais priklausomybės sindromu suvokia, kad perspėjimas „nustok gerti“ yra tas pats, kas pasakyti sergančiajam hipertenzija „susimažink savo kraujo spaudimą“.
Kaip žinoti, ar turiu priklausomybės sindromą?
Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo asmuo patiria neigiamų padarinių sveikatai, santykiams su kitais žmonėmis, socialinei padėčiai.
Jei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena įvardijama kaip „žalingas vartojimas“. Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir bendradarbiai tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities.