Rugsėjį su mylimu vyru Gediminu Laura atšventė 21-ąsias vestuvių metines. Pora augina du vaikus: dvidešimties metų sūnų Mantą ir beveik dešimties dukrytę Saulę Sofiją, gimusią pagalbiniu būdu po kelių metų negalėjimo susilaukti antrojo vaiko.
Žinoma moteris vis dėlto prisipažįsta, kad iki dukters gimimo praėjo gana ilgą, varginantį kelią ir dėl to, kad yra jautrios meniškos sielos: „Labai išgyvendavau, verkdavau, reaguodavau į bet kokius neigiamus dalykus. Palaipsniui norėjosi pasveikti nuo tokių būsenų ir laikytis atstumo nuo varginančių pokalbių, santykių, renginių, vakarėlių.“
Per Kalėdas norėjo pasakyti apie naują gyvybę, bet teko gulti ant operacinės stalo
„Aš visada labai mylėjau vaikus, nuo pat mažens, kai tik pajėgiau kuo nors pasirūpinti, mane supo vaikai, mažesni už mane. Draugė mėgsta pajuokauti: „Aš pro šuniukus negaliu praeiti, o tu „lydaisi“ nuo vaikų.“ Dar ir dabar, būdama būryje vaikų, visuomet juos pakalbinu ir labai greitai randu priėjimą prie bet kokio vaiko. Apie savo vaikus pradėjau svajoti labai anksti ir buvau garantuota, kad pirmas gims sūnus. Užsimezgusią gyvybę ėmiau jausti labai anksti, nors tada ginekologė buvo kategoriška, kad tai neįmanoma. Nėštumas buvo lengvas ir sūnaus gimimas buvo, mano nuomone, labai nesudėtingas.
Viskas klostėsi kaip ir gerai, tad praėjus 6 metams po Manto gimimo ir jau išsimiegojusi po bemiegių naktų nusprendžiau – laikas kitam mūsų šeimos nariui nusileisti nuo debesies [šypsosi, aut. pastaba]. Neilgai trukus pradėjau lauktis, tad per Kalėdas buvau nusprendusi visiems padaryti siurprizą ir pranešti tėvams apie dar vieną žmogutį, atkeliaujantį į mūsų šeimą. Artėjant šventei pasirodė nerimą keliančių signalų, kurie nuvijo pasitikrinti. Gydytojos pasakyti žodžiai „plaka širdelė“ vilties, kad viskas gerai, man suteikė tik kelioms sekundėms, bet kiti žodžiai surakino – „staigiai ant stalo operuot“. Reikėjo šalinti 12 savaičių negimdinį nėštumą, nes vaisius vystėsi kiaušintakyje“, – prisimena Laura.
Renkantis gydytoją, reiktų mažiau klausyti kitų, o įvertinti patiems
Nuo tada prasidėjo šeimos virtinė vizitų pas ginekologus, informacijos paieška, gydytojų konsultacijos, apsisprendimai, kaip pasielgti, ar gydymą atlikti savo šalyje, ar pasikliauti kitos šalies specialistais. Visko daug, ir tik įsiklausymas į save, intuicija atsakant į pačios sau iškeltus klausimus, nes nesi nei medikas, nei juo labiau specialistas, galintis pasakyti užtikrintai, nuveda savuoju keliu.
Į klausimą, kodėl moterys vis dar pirmiausia savyje ieško problemų, Laura atsako, kad taip jau susiklostė, – moterys pirmiausia pradeda nuo savęs tiek tyrimais, tiek svarstymais, kodėl jai nepavyksta susilaukti vaikų, ir tik vėliau įsitraukia vyrai. Noriu tikėti, kad dabar esam labiau laisvi visus gyvenimo iššūkius priimti tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, nepagražindami ir negalvodami, ką pasakys ar pamanys kiti. Mano vyras viską priima gana paprastai, net pasakymą, kad dabar jo eilė atlikti „technikinę“ – pasitikrinti [šypsosi, aut. pastaba]. Juk šeima yra abiejų reikalas, o juo labiau norint susilaukti vaikiuko. Kaip būtų paprasta, jei galėtume po vieną“, – šypsosi Laura.
Moteris sako, kad jos situacija iš principo buvo kitokia nei daugelio negalinčių susilaukti vaikų: „Aš jau auginau sūnų, jo susilaukiau be jokių problemų, tad mano psichika buvo laisvesnė nuo baimių ir nerimo. Žinoma, metai iš metų keliaujant pas gydytojus, pašalinus negimdinį nėštumą, susvyruoja pasitikėjimas savo kūnu, savo stiprybėm, bet turėjau atramą namuose.“
„Kalbėdamasi su pačia savimi, buvau pasižadėjusi pagalbinio apvaisinimo procedūrą bandyti tik vieną kartą. Beje, man nelabai patinka, kai šias procedūras ir pagalbą vis dar vadina dirbtiniu apvaisinimu. Juk čia dirbtinio kaip ir nieko nėra, tik papildoma stimuliacija ir specialisto pagalba. Visgi, tik vieną kartą bandyti pastoti tokiu būdu lėmė tiek finansai (tuo metu dar nebuvo valstybės rėmimo šiuo klausimu), tiek sveikas protas. Nenorėjau kūno nukankinti, nes tai nėra pats nekalčiausias būdas susilaukti vaikų. Nusprendžiau pašalinti kiaušintakius (po eilinės konsultacijos sužinojau, kad maniškiuose kaupdavosi skysčiai, galintys išplauti embrioną po pagalbinio apvaisinimo procedūros) ir kreiptis į išties profesionalią gydytoją, kadangi jau buvau patyrusi nesėkmę, nutraukiant pagalbinio apvaisinimo procedūrą, mano supratimu, dėl keistų argumentų. Tad šį kartą norėjau konkretaus gydytojo ir aiškiai žinančio, ką daro.
Manęs nereikėjo glostyti, man reikėjo rezultato, man reikėjo aiškiai pasakyti, ką daryti, ir užteko tik padrąsinti, kad net ir iš nedidelio kiekio užaugusių kiaušinėlių viskas gali pavykti sėkmingai. Taip ir buvo. Tiesa, dar pridėjau šiek tiek maldų ir minčių apie naujo žmogaus atėjimą mano pagalba į šį pasaulį“, – šypsosi Laura.
Moteris sako, kad dažnai galvojant, tariantis dėl mediko pasirinkimo, tikrai reikia pačiam įvertinti ir neklausyti kitų. Tiek mano gydytoja, tiek embriologas buvo, o ir yra labai geri specialistai.
Užteko vienintelės procedūros
„Kadangi buvau nusiteikusi vienai pagalbinio apvaisinimo procedūrai, po nesėkmės planavau savo galvoje susitaikymą su situacija ir naują savo gyvenimo planą. Bet man prireikė tos vienintelės, tad likau prie pirminių planų auginti dar vieną žmogų. Sužinojus, kad laukiuosi, aišku, apėmė labai daug jausmų: tiek džiaugsmo, tiek natūralaus nerimo. Mano geriausias galvos gydytojas buvo ir yra darbas. Reikėjo nemažai nugyventi, kad sau pripažinčiau, jog esu darboholikė“, – šypsosi Laura.
Besilaukdama moteris svajojo turėti pilve įtaisytą užtrauktuką, kad prireikus galėtų pasižiūrėti, kaip dukrai sekasi. Tai būtų paprasta save nuraminti. „Aišku, buvo nerimo, neslėpsiu, bet stengdavausi kontroliuoti save. Kartą naktį einant į tualetą pasipylė kraujo fontanas iš nosies. Tuomet kaip stovėjau, taip sėdau į mašiną ir nuvažiavau pas gydytojus. Pasižiūrėjo vaikučio rodiklius, nuramino, kad taip nutinka, ir paleido namo.
Šiaip dariau tik tuos tyrimus, kurių reikėjo, labai pasitikėjau gydytojais. Genetikos centre gydytoja labai aiškiai ir konkrečiai viską papasakojo bei parodė, tad tikrai nekilo noras papildomai ką nors daryti. Manau, reikia rasti balansą tarp savo baimių ir sveiko proto, nors kartais ir būna sunku.“
Dukters gimimas buvo labai jautrus
Kaip dabar atsimenu laukimą ir pokalbį su savimi, žvelgiant pro langą, mintimis malšinant kylantį nerimą: „O, jeigu galėčiau pavirsti pūkiniu debesėliu ir skristi oru, neliesdama žolės? Ar leistum man tave pakviesti ir nusinešti ant peties“, – jautriai išsvajotos dukters gimimą prisimena Laura.
Žinoma moteris sako, kad ir bijojo, ir nerimavo, o kas, jeigu? Gydytojas, įvertinęs visas aplinkybes, nusprendė Laurai daryti cezario pjūvio operaciją.
„Buvo šiokių tokių niuansų operacinėje, kai prarasdavau sąmonę ir kai galvoje buvo minčių apie tai, kad svarbu, jog tik dukra gyventų, o man jau tas pats. Laimei, profesionalų dėka viską pavyko sukontroliuoti ir netrukus įvyko mūsų su Saule Sofija pasimatymas! Seniai buvome nusprendę, kuo ji bus vardu, mat ir lytį, darant visus genetinius tyrimus, sužinojome labai anksti.
Tuo metu, kai gimdžiau pirmagimį, jei būtų gimusi mergaitė, būtume vadinę Aušrine, labai vyrui patiko šitas vardas. Laukdamasi antrojo vaikučio, daug galvojau apie vardo reikšmę, ką ir kaip jis gali kalbėti apie žmogų. Ir nusprendėme – tegul ją gaubia šviesa, šiluma ir išmintis, taip gimė Saulė Sofija“, – kalbant nuo Lauros veido nedingsta nuoširdi šypsena.
Tik dukrai gimus ir pasakius, kaip ji atsirado, sulaukė milžiniško palaikymo ir klausimų
Gimus dukrai, Laura su vyru viešai pasakė, kaip ji buvo pradėta. Į klausimą, kokių reakcijų sulaukė, žinant, kad tuo metu tai tikrai nebuvo taip įprasta ir paprasta, bei kaip į jas reagavo, Laura atsako, kad visų pirma sprendimą apie tai kalbėti garsiai aptarė su vyru, nes tai liečia juos abu. Kadangi jis jautėsi gerai judviejų gyvenime ir tuo tarpsniu, neprieštaravo dėl jos viešo pasakojimo.
„Sulaukiau tik daugybės laiškų su pagalbos prašymais išklausyti istorijas ir patarti, pasidalinimais ir sveikinimais už drąsą kalbėti apie tai, kas nėra jokia gėda. Man iki šiol sunku suprasti, kaip galima galvoti, kad tu esi kažkoks brokuotas ar kitoks, jei nepavyksta susilaukti vaikų. Kalbu tiek apie moteris, tiek apie vyrus. Gal mums visiems reikia pradėti galvoti, kad tada mūsų kelias yra kitas, kitur, o ne grimzti į depresijos liūną ir skandinti savo gyvenimus. Kiek galėdama, bandžiau visiems atsakyti, padrąsinti, palaikyti, įkvėpti. Labai dėkoju keliems vyrams, sugebėjusiems pasidalinti savo istorijomis, moterims, kurios klausė, ką daryčiau jų vietoje, kai problemų turi vyras ir mažai šansų kartu susilaukti vaikų.
Dėkoju ir pažįstamiems vyrams, kurie susitikus mūsų žvilgsniams vaisingumo klinikoje nuleisdavo akis ir apsimesdavo manęs nepažįstantys. Tiek, kiek žinau paslapčių, kurios man yra patikėtos, jas ir žinau viena, – labai svarbu kalbėtis ir būti išgirstiems. Tikrai manau, kad reikia ieškoti psichologinės pagalbos, jei per sunku nevaisingumo situacijoje būti vieniems. Man buvo kitaip arba aš esu stipresnė, nei manau, nors visada galvoju, kad esu ypač jautri pasauliui“, – atvirai kalba Laura.
Ir atsipalaiduoti, ir priimti realybę
Paklausus, ką pasakytų ir patartų šeimai, kuri šiandien išgyvena sunkų laikotarpį, negalėdama susilaukti vaikelio, Laura sako, kad patarti nėra taip paprasta: „Vieniems patarimai tinka, kitiems – absoliučiai ne, vieniems jie gali būti net juokingi, kitiems – labai svarbūs. Čia geriau papasakosiu apie bičiulę, su kuria paraleliai keliavome link susitikimo su savo vaikais. Jei ji skaitys, tai žinos apie ką aš čia [šypsosi, aut. pastaba].
Dalinomės viena su kita savo kelionės detalėmis. Tik skyrėmės mes tuo, kad pas ją fiziologiškai viskas buvo gerai ir niekas negalėjo rasti, kas ne taip. Buvo daug klausimų kodėl, į kuriuos niekas negalėjo atsakyti. Bandymai pastoti vis būdavo nesėkmingi. Vieną dieną gydytojai liepė sustoti ir pailsėti. Ir štai du žmonės atsipalaidavo, išvažiavo pailsėti, galvodami, kad jau kai grįš, tai iškart imsis dar rimčiau visų pagalbinių procedūrų. O grįžo su testu, kuris rodė nėštumą! Neilgai trukus po pirmojo vaikučio gimimo ėmė lauktis dar vieno. Štai tokia sėkmės istorija, kurią turėjau džiaugsmo matyti, galiu stebėti dar dabar ir ja pasidalinti. Turime rasti jėgų atsipalaiduoti ir priimti realybę – dažnai tai padeda pasiekti tikslą arba surasti kitą kelią.“
Į klausimą, kai šiandien žiūri atgal į savo kelią, ar yra dėl ko gailisi, o gal darytų kitaip, Laura sako, kad būtų norėjusi žinoti, kas jos laukia, ir negaišti 4 metų, ieškant atsakymų: „Tik didelis klausimas, ar tai įmanoma, viskam juk ateina tas pats tinkamiausias laikas. Ir įvykiai įvyksta, nes sutinkame tinkamus žmones, kurie padeda tau pačiam sudėti visas dėlionės dalis. Tuomet ir sprendimai lengviau priimami. Šiaip nekeisčiau nieko savo gyvenime, tai mano patirtys, kurios veda mano gyvenimo keliu. Aš juk niekada nebūsiu kažkas kitas, net jei ir prisidaryčiau krūvas korekcijų, kaip dabar įprasta, mano vidinis aš liks toks pat arba keisis tiek, kiek aš pati įdėsiu pastangų.“
Dukters raida vystėsi be nukrypimų, daugiau nerimo buvo dėl stiprios alergijos
„Aš esu mokytoja, tad dukters raidos etapus man labai paprasta stebėti, gal tik sunkiau atsitraukti nuo tam tikrų lūkesčių, bet labai stengiuosi jų turėti kuo mažiau ir priimti žmogų tokį, koks jis yra, pastebėti ir puoselėti stiprybes. Labai džiaugiuosi, kad ji vystėsi be jokių nukrypimų“, – į klausimą, kaip sekėsi dukrai augti, atsako Laura.
Augant Saulei Sofijai, moteris labiau nerimavo dėl užklumpančių ligų. Nemano, kad tai kaip nors susiję su pagalbiniu apvaisinimu, bet nuo kūdikystės dukra buvo siaubingai alergiška pienui ir kiaušiniams, daugybei kitų produktų. Tai Laurą labai išmušė iš vėžių.
„Turėjau kardinaliai keisti savo mitybą, nes maitinau. Dukrai augant privalėjau labai stebėti, ką ji valgo, nes graudu būdavo žiūrėti, kaip atrodo oda ir kaip sunku ištverti, neliečiant jos.
Dar vienas labai man baisus atvejis, kai Saulei buvo dveji metai. Pakilus ne tokiai ir aukštai temperatūrai, dukrai prasidėjo traukuliai, prarado sąmonę, ir man atrodė, jog ji nebekvėpuoja. Per sekundę turi apsispręsti, ką daryti, duoti nurodymus trylikos sūnui, nuraminti verkiančią savo mamą, nutarti, ar laukti greitosios, ar vežti į ligoninę pačiai... Rodos, nuskrisi iki ligoninės taip greit, kaip tik gali, įbėgsi į priimamąjį ir sugebėsi ištarti „prašau, padėkite! Ji nekvėpuoja...“ Kai matai filmuose tas kelias sekundes sulėtintais ar sustabdytais kadrais, atrodo, kad tai tik filmas, bet gyvenime jos taip pat pakimba kažkur ore, kai ima viskas suktis pagreitintu režimu.
Tai vienos iš baisiausių sekundžių mano gyvenime – laikiau vaiką ant rankų ir nežinojau, kas bus toliau. Perdaviau gydytojui dukrą, jis skubiai išvežė ją į reanimaciją, prieš nosį uždarė duris ir po kurio laiko išėjęs tepasakė, kad važiuotume namo, nes vaiko šiandien neatiduos. Tai buvo nesuvokiamai sunkus laikas, nežinau, kaip ištvėriau iki ryto, kai galėjome paskambinti į skyrių, paklausti kaip ji. Laimei, viskas gerai baigėsi“, – sunkias akimirkas prisimena Laura.
Žinoma moteris sako, kad auginant vaikus ir būnant šalia neišvengiami ir tokie atvejai, o tikrai žinome visi ir dar baisesnių, todėl tos akimirkos, kai gali džiaugtis, kvatoti, dūkti, kalbėtis, gulėti apsikabinus ar skaityti pasakas, eiti, važiuoti, maudytis, pažinti, tyrinėti, turi nepaprastai didelę vertę ir jų turime kur kas daugiau.
Į klausimą, kaip šiandien gyvena dukra, Laura pasakoja, kad Saulytei netrukus sueis 10 metų, ji ne tik didelė, bet ir savarankiška, nepaprastai smalsi ir kūrybiška, labai mėgstanti bendrauti: „Nuolat pilnom rankom priemonių ir medžiagų eksperimentams, maišo, pila, jungia, pilsto, vis prisigalvoja, kaip panaudoti aplinkos daiktus savo reikalams. Tai stovi ant galvos ir žiūri filmą, tai visas kėdes susitempusi ir namą vidury kambario pasistačiusi, tai dėžes nudažius ir pasidarius sėdėjimo vietą... Pilna reikalų!
Saulė svajoja auginti antis, rinkti jų kiaušinius, laikyti arklius, dar laukia jūrų kiaulytės dešimtojo gimtadienio proga ir turi krūvas svajonių. Mokosi ir daug sportuoja, bet savo noru, ir verčia mus, tėvus, rast laiko ją visur suvežioti [juokiasi, aut. pastaba]. Tad turime namie direktorę kaip reikiant. Geriausia dalis, kad ji dažnai mėgsta sakyti, jog jai nuobodu ir nėra ką veikti, bet pasiūlius tiesiog nuobodžiauti, kaipmat susigalvoja kuo užsiimti, nesisėdi jai vietoje.“
Darželis gimė iš meilės vaikams
„Mūsų darželis yra kitoks, nes ilgai nešiotas ir gimęs iš didelės meilės vaikams. Dar studijų metu tuometiniame Pedagoginiame universitete galvojau apie tai, kaip norėčiau augti tarp vaikų ir su jais. Pabaigusi edukologijos magistrantūrą, kurį laiką dirbau televizijoje. Kai pasibaigdavo sezonas, persikeldavau į vasaros stovyklas ir dirbdavau su didžiuliu būriu vaikų bei nuostabiais kolegomis. Viena iš paskutinių mano vedamų laidų buvo „Padėkime augti“. Dirbdama joje pradėjau lauktis Saulytės ir beveik iki pat gimdymo darbavausi, o tik pagimdžiusi į laidas grįžau gal po trijų savaičių.
Dukters atėjimas buvo kitoks, auginimas gerokai lengvesnis, nes mano išmintis ir požiūris į vaiką buvo kiek pasikeitę. Buvau laisvesnė ir labiau savimi pasitikinti, žinių ir patirties bagažas kur kas didesnis, o ir pagalbininkė, apie kurią galima tik pasvajoti, buvo visada šalia. Gimus Saulytei, mano mama išėjo į pensiją ir, kada tik prireikdavo, būdavo šalia: kai džiaugdavomės kiekvienu pasiekimu ir kai iš panikos dėl vaiko ligų stodavo širdis“, – pasakoja Laura.
Dukrai augant, Laurai natūraliai grįžo mintys apie ugdymo įstaigą ir noras puoselėti vietą, pripildytą meilės, skirtą pačiam brangiausiam žmogui, o kartu ir kitiems vaikiukams, kurių tėveliai tau patiki savo brangiausią turtą.
„Dar gal toks keistesnis dalykas – ėmė sklisti kalbos, kurias išgirsdavau iš aplinkinių, jog esu atidariusi ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Pamaniau, jei žmonės kalba apie tai, ko nėra, gal priimsiu kaip ženklą ir atidarysiu „Išdykusio vėjo“ namus. Viskas įvyko ne taip greitai, kaip galima aprašyti, bet augant Saulytei užaugo ir ikimokyklinio ugdymo įstaiga.
Namuose remiamės mentalizacijos ir prieraišumo psichologijos teorijomis, praktinis darbas su ikimokyklinio amžiaus vaikais vyksta taikant atspindėjimo, aktyvaus klausymo, naratyvinio žaidimo psichologines technikas. Didžiausią dėmesį skiriame ikimokyklinio amžiaus vaikų socialiniams, emociniams ir savireguliacijos įgūdžiams stiprinti, ugdome vaikų sąmoningumą per patyrimą, skatiname saviraišką ir kūrybiškumą. „Vėjo“ mokytojai (mūsų komandoje visada darbuojasi ir vyrai) yra kūrybiškos asmenybės, atliepiantys vaikų poreikius, mokantys vaikus tinkamų ir naujų elgesio modelių, skatinantys savarankiškumą sprendžiant problemines ar konfliktines situacijas.“