Norėjo pasiskiepyti nuo ŽPV
Gustės ligos istorija prasidėjo netikėtai – nuo noro pasiskiepyti prieš žmogaus papilomos virusą (ŽPV).
„Viskas prasidėjo 2008 metais, kai draugė pasiūlė nueiti pas ginekologę ir pasiskiepyti, nes kaip tik gynėsi disertaciją ir rašė apie ŽPV. Ginekologė turėjo ištirti prieš skiepydama, ar nesu užsikrėtusi šiuo virusu. Ji mane ištyrė ir sužinojau, kad aš virusą jau turiu“, – pasakoja Gustė.
Būtent pastarasis virusas yra didelis rizikos veiksnys ir dažnai prisideda prie vėžinių pakitimų gimdos kaklelyje. Diagnozavus užsikrėtimą didelės rizikos ŽPV genotipu, moterys privalo nuolat stebėti savo sveikatą ir reguliariai lankytis pas gydytoją ginekologą, kad šis laiku pastebėtų galimus pakitimus ir vėžio riziką.
Taip ir prasidėjo Gustės kelionė su nemalonia diagnoze ir profilaktinis ginekologinių kabinetų durų varstymas. Jai buvo atliktos dvi gimdos kaklelio konizacijos – pakitusių audinių šalinimas. Paskutinioji – 2015 metais. Tąkart ginekologė liepė po 3 metų sugrįžti profilaktiniam vizitui ir citologinio tyrimo atlikimui. Ginekologinei apžiūrai moteris grįžo ne po trejų, bet po penkerių metų – 2020-aisiais. Atlikus tyrimą, rezultatai buvo geri.
„Kai 2021 metais gegužės mėnesį man prasidėjo nemalonios išskyros ir kraujavimas lytinių santykių metu, aš liepos mėnesį nuėjau pas tą pačią ginekologę. Prieš ateinant pas ją, tik išlipus iš automobilio apsikraujavau. Atykusi į kabinetą papasakojau situaciją, ji sakė, kad čia nieko tokio, tikriausiai sprogo cista. Ji mane apžiūrėjo, sakė viskas pas tave gerai, išrašė žvakučių ir kažkokių vaistų. Ir žiūriu, kad aš tuos vaistus geriu, žvakutes naudoju, bet niekas nesikeičia“, – prisimena pašnekovė.
Gydytoja išpūtė akis
Situacijai negerėjant, ji nusprendė kreiptis į kitą ginekologę ir pasikonsultuoti. Čia ji atvyko tų pačių, 2021-ųjų metų rugsėjo 2 dieną.
„Aš pas ją nuėjau, atsisėdau į kėdę, apžiūros metu iš karto apsikraujavau. Tačiau ji reagavo ramiai. Aš manau, kad jau matė ligą, nes po to išaiškėjo, kad navikas jau buvo matomas plika akimi, bet ji nieko man tada nesakė, tiesiog žiūrėjo į mane ir klausė: kada tu darei tą tyrimą? Pasakiau, kad 2020 metais. Ji man atsakė, kad nebūtų patikėjusi ir būtų sakiusi, kad meluoju, bet aš parodžiau jai dokumentą – išrašą, kad tyrimą atlikau ir viskas buvo tvarkoje“, – prisiminimais dalijasi ji.
Ginekologė Gustei rekomendavo apsilankyti pas jos kolegę onkoginekologę. Ji susitarė vizito laiką ir rugsėjo 23–iąją nuvyko apžiūrai.
„Tik atėjus pas ją mes dar kalbėjomės apie konizaciją – vėžinių ląstelių nuėmimą nuo gimdos kaklelio, bet atsisėdau į kėdę ir matau, kad gydytojos akys didėja, ji žiūri į mane, aš suprantu, kad situacija tikrai prasta. Paklausiau gydytojos: ar man vėžys? Ji žiūrėjo į mane išpūtusi akis, palinksėjo. Aš supratau, kad tai jau yra vėžys, nors ji dar pasakė: imame biopsiją, nebijok, nedaryk skubotų išvadų. Bet kadangi aš pati dirbu su žmonėmis, aš labai puikiai suprantu, kad emocijos išduoda“, – sako ji.
Dar nesulaukusi rezultatų, ji giliai širdyje jau žinojo diagnozę. Vėliau gydytojos išgąstis pasitvirtino – tolimesni tyrimai parodė ligą. Gustei buvo diagnozuotas III stadijos gimdos kaklelio vėžys.
„Išėjusi iš ligoninės labai bijojau skambinti mamai. Nors ji žinojo, kad eisiu, visą istoriją žinojo, labai nenorėjau jos liūdinti ir skaudinti. Pirmiausia paskambinau tėčiui, pasakiau situaciją, jis ramino: gal dar palauk, nepanikuok, galiausiai – vėžys irgi ne nuosprendis.
Aišku, po maždaug 10 dienų gavau atsakymą, reikėjo daryti magnetinio rezonanso tyrimą (MRT), kompiuterinę tomografiją ir tada jau nustatė stadiją. Palyginus, aš labai greitai viską susitvarkiau, susirgau jauna, todėl man praktiškai per 2 savaites atliko visus tyrimus ir jau spalio 12 dieną turėjau pirmuosius chemoterapijos ir spindulinės terapijos kursus“, – pasakoja moteris.
Vėžio galėjo išvengti?
Kalbėdama apie ligos pradžią, Gustė dabar stebisi: 2020-aisiais ji dar vaikščiojo sveika, o 2021-aisiais jai jau buvo diagnozuotas III stadijos vėžys. Moteris svarsto, kad tai galėjo būti ir medikų klaida ar neapdairumas, kaltas galbūt ir naudotas netikslus tyrimo metodas. Tačiau ji įžvelgia ir savo kaltę, kad apsilankė pas ginekologę ne po trejų metų, kaip jai buvo nurodyta, o po penkerių.
„Bet taip, aš iš dalies galvoju, kad tai yra ir medikų klaida, nes aš nežinojau, kad tas tepinėlis yra tik citologinis, o ne aukštos rizikos tyrimas skystoje terpėje. Aš galvojau, kad ji daro tą tikslesnį tepinėlį, ką aš prieš tai ir darydavau. Gal aišku labai ir nesigilinau, kad tie tepinėliai skiriasi. Tai čia buvo mano klaida.
Bet ji gi mane apžiūrinėjo, padarė tyrimus ir nematė, kad mano gimdos kaklelis suvėžėjęs. Ir kai nuėjau pas onkoginekologę, navikas jau matėsi plika akimi. Buvo minčių kreiptis į advokatus, bet po to galvojau, kad aš geriau susikoncentruosiu į gydymą nei užsiimsiu teisminiais procesais“, – svarsto ji.
Ilgas gydymo procesas
Gustė sako, kad sužinojus tokią diagnozę labai norisi turėti kuo daugiau informacijos apie tai, ką gydytojai darys su tavo kūnu, kokios procedūros tavęs laukia, kokia bus gydymo eiga ar kokius vaistus reikės vartoti. Kaip prisimena ji, norėjosi žinoti ir koks vėžio piktybiškumas, kaip jis diferencijuojamas.
„Tokios informacijos tu negauni, o tai moteriai yra labai svarbu. Tik prasidėjus gydymui sužinai, kas tavęs laukia. Nėra taip, kad žinotum, jog su tavim bus tas, darys tą, to nedarys ir panašiai. Skirtingoms stadijoms – skirtingi gydymai. Man šitos informacijos pritrūko. Pritrūko istorijų ir iš patyrusio žmogaus, kuris sirgo, turėjo tą problemą“, – pasakoja pašnekovė.
Kaip teigia moteris, gydymas jai prasidėjo nuo pasiruošimo procedūroms.
„Pagal protokolą, gydymas turėtų būti toks: pirmiausia turėjo atlikti kiaušidžių kėlimą, kad jų neapšvitintų. Kadangi sužinojusi diagnozę konsultavausi su skirtingais gydytojais, nes norėjau sužinoti daugiau nuomonių, pasikonsultavusi su vienu gydytoju kiaušidžių kėlimo atsisakiau. Man buvo pasakyta, kad ar taip ar taip tau sušvitins, todėl jokio skirtumo, ar jos bus pakeltos, ar nepakeltos, tu tiesiog gaišti laiką. Mano likimo draugės sako, kad joms tas kiaušidžių pakėlimas nepasiteisino, jos gailisi, kad taip padarė, nes negali sportuoti, skauda šonus. Na, visokių tokių nepatogumų yra“, – patirtį prisimena Gustė.
Atsisakiusi kiaušidžių kėlimo, Gustė pradėjo gydymą, kurį sudarė 5 chemoterapijos, 25 spindulinės terapijos ir 4 brachiterapijos kursai. Gydymas truko 3 mėnesius.
„Chemoterapija buvo skirta viena iš silpniausių, nuo kurios net nenuslinko plaukai. Vien todėl niekas praktiškai ir nežinojo, kad aš sergu vėžiu, tik artimųjų ratas. Darbovietėje turėjau galimybę nedirbti, pilnai atsidaviau gydymui. Turėdavau ateiti kiekvieną pirmadienį – nuo 8 valandų ryto iki 18 valandos vakaro. Kiekvieną kartą prieš darant chemoterapiją, turi atlikti kraujo tyrimus, siekiant sužinoti, ar galima chemoterapiją leisti. Kai ateina kraujo atsakymas, lauki vizito pas chemoterapeutę, kuri pasižiūrėjusi kraujo rodiklius skiria chemoterapijos kiekį. Kartu su vaistais lašina įvairius skysčius.
Spindulinėms terapijoms kiekvieną dieną eini, tave švitina, fizikai apmatuoja, kiek tos spinduliuotės duoti. Terapijos buvo daromos šiek tiek aukščiau nei paprastai, kadangi aš atsisakiau kiaušidžių kėlimo ir buvo įtarimas, kad vienas klubinis limfmazgis yra metastazinis. Dėl to man švitino šiek tiek aukščiau.
Brachiterapija yra tokia terapija, kur vienai dienai guliesi į Nacionalinį vėžio institutą (NVI). Pasiruošimas procedūrai užtrunka daugiau nei pati procedūra. Tave kviečia į operacinę, užmigdo 15 minučių, per makštį įkišą lazerį, nes švitinimas vyksta iš vidaus. Iš pradžių fizikai apskaičiuoja, kiek reikia to švitinimo. Jis trukdavo 3–6 minutes, įvairiai, priklausomai nuo kiekvienos brachiterapijos. Pirmą kartą daugiau, o po to mažėjančia tvarka. Brachiterapijos metu matosi, kokia yra tendencija: ar auglys mažėja, ar traukiasi, kokia yra situacija. Mano gydymas buvo toks“, – pirmojo gydymo eiga dalijasi moteris.
Liga atsinaujino nepraėjus metams
Nors atrodė, kad gyvenimas sugįžo į savas vėžes, o Gustė buvo įsitikinusi, kad liga miega ir kančias ilgam galima pamiršti – vėžys smogė dar kartą. Ir tai nutiko daug greičiau nei ji tikėjosi – nepraėjus nei metams po pasveikimo.
„Nauji iššūkiai manęs laukia. Prasidės naujas etapas, naujas gydymas, ko nesitikėjau, nelaukiau ir nenorėjau, bet yra kaip yra. Nuo to nepabėgsi“, – spalį liūdnomis naujienomis su savo sekėjomis socialiniame tinkle „Instagram“ dalijosi Gustė.
Gavusi kompiuterinės tomografijos atsakymus, moteris sužinojo, kad už gimdos išsivystę vėžiniai pakitimai – metastazės, kurios spaudžia pūslę ir liečia stuburo slankstelius. Gydytojai, kaip sako ji, žaibiškai sudarė gydymo planą, o nepraėjus savaitei moteris jau turėjo pirmąją operaciją – į šlapimtakį jai buvo įstatytas stentas, skirtas apsaugoti gyvybiškai svarbius inkstus.
„Pačios pirmos dienos buvo totalus kosmosas, visiškai nesupratau, žiūrėjau į vieną tašką ir negalėjau patikėti. Ir mano gydytojai sakė, kad taip būna, bet labai žaibiškai plinta metastazių tinklas, nes dar prieš 3 mėnesius buvau dariusi magnetinį rezonansą, viskas buvo gerai, buvau visiškai sveika. Jau po 3 mėnesių kompiuterinė tomografija rodė pakitimus.
Manau, žinau priežastis, kodėl susirgau. Atsipalaidavau ir griuvau į tą patį – nepakeičiau gyvenimo, įsivaizdavau, kad sirgau stipresniu gripu. Ir pradėjau daryti viską, ką iki tol. Gal čia ir buvo mano klaida. Mane gyvenimas veda atgal, grąžina ir sako: dar kartą pagalvok, ar taip reikia eiti, ar tikrai tuo keliu. Vadinasi, kažkur aš nepasimokiau ir aišku, daug streso buvo aplink. Dabar vėl aš ramybėje, vėl nelekiu niekur, vėl esu rami – miegu, valgau, skaitau knygas, pagal galimybes vaikštau“, – kasdienybe dalijasi moteris.
Laukia ilga kova
„Chemoterapiją taikys 3 mėnesius. Po 3 mėnesių bus kontrolė, greičiausiai daromas MRT ir stebima, ar chemoterapija padeda, jei padeda – bus tęsiama toliau. Kol kas dar nežinau kiek. Mano gydytojas užsiminė, kad greičiausiai reikės mažiausiai 8 ciklų. Spindulinės terapijos šį kartą nebus, nes ji mano atveju neveiksminga. Vienintelis būdas – chemoterapija“, – antrojo gydymo eiga dalijasi moteris.
Šįkart chemoterapija gerokai stipresnė nei pirmą kartą, todėl Gustė prarado ir mylimas kasas. Vienas iš pirmųjų jos klausimų gydytojams, kai pirmą kartą susirgo, buvo apie plaukus ir ar jie nenuslinks. Šįkart baimė prarasti juos nedingo. Kaip sako ji – supranta, jog tai yra mažiausia bėda, tačiau čia prasideda psichologiniai momentai. Dabar ji dėvi peruką ir yra susitaikiusi su nauja realybe. Dabar svarbiausia, kaip sako ji, – pasiekti kuo ilgesnę remisiją.
„Fizinė būklė yra pagrindinis dalykas, kas mane stabdo, trukdo man, skauda man, nes turiu dar ir trombą, man neprateka limfa, na ir aišku, kadangi yra metastazės, kurios eina pro kairį nugaros šoną, apimdamos šiek tiek šlapimtakio ir kaulų, tai automatiškai paliečia nervus, todėl man skauda. Tai šiandien situacija yra tokia, kad aš gyvenu nuskausminamųjų pagalba.
Stengiuosi būti pozityvi, išsišiepus nevaikštau – ateina visokių minčių, bet pakankamai stipriai jaučiuosi, nes turiu begalę palaikančių žmonių, kurie rašo, skambina, siūlo, klausia. Aš nesijaučiu viena, aš jaučiuosi, kad už manęs yra visa didelė komanda. Negaliu tų žmonių nuvilti, einu į priekį, kovoju ir esu visiems dėkinga už palaikymą“, – pasakoja pašnekovė.
Kai su psichologiniais sunkumais susitvarkyti sunku – moteris nevengia apsilankyti ir pas psichoterapeutę.
„Pasikalbėjome, nuverkiau posmą. Neslėpsiu, bet verkti yra gerai, nors man tai daryti sudėtinga. Pasidalinau savo mintimis ir baimėmis, gavau pasiūlymą kiekvieną antradienį NVI dalyvauti dailės terapijoje. Nors nesu gerai piešianti, bet galvoju, kad būtų smagu. Mėgstu spalvinti, nes tai ramina“, – sako Gustė.
Nors ligos eiga sunki ir varginanti, moteris stengiasi ne tik gulėti lovoje. Per dieną nužingsniuoja 2 tūkstančius žingsnių ir stengiasi neužsibūti namuose – susitinka su likimo draugėmis ir bičiulėmis.
„Po chemoterapijos, kritiniu metu, kai būna praėjusios dvi dienos, tu esi silpna, nenori niekur eiti, užsiguli tame, tau viskas paduota, nieko daryti nereikia – paskaitai knygą, žiūri televizorių, naršai internete, spalvini, diena atrodo taip greitai prabėga. Tai yra labai blogai, nes jau pats gydymas ištraukia mus iš sociumo. Tai labai svarbu iš to neiškristi, eiti ir dalyvauti, kai sveikata leidžia.
Aš stengiuosi tai daryti – buvau susitikusi su savo likimo drauge, smagiai praleidome laiką, pasidalijome įžvalgomis, mintimis. Turiu ir draugių, su kuriomis važiuojame į kiną, veikiame kitas veiklas. Labai svarbu, kaip tu praleidi savo dieną ir labai svarbu, kad tai nebūtų vien tik sėdėjimas namuose vienai, nes visai kitokios nuotaikos, visai kitaip jautiesi. Labai svarbu neatsiriboti nuo viso pasaulio, kad dabar sergu ir viskas“, – sako ji.
Svarbiausia – palaikymas
Gustė pasakoja, kad sergant šia liga svarbiausia turėti palaikymą. Pasak jos, labai daug žmonių susiduria su vėžiu ir neretai neturi su kuo pasikalbėti, kam papasakoti. Ji ragina pasitikėti gydytojais, kurie daro viską ir stengiasi, kad pacientas pasveiktų. Tačiau svarbiausia – nepanikuoti. Jei reikia – apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą.
„Mano vaikas iki šiol nežino, kad aš sergu ir labai tikiuosi, kad nesužinos. Nors prisipažinau visai Lietuvai, tačiau vaikui taip ir neišdrįsau pasakyti. Mano vaiko tėtis, mano buvęs vyras, yra miręs, aš pati sūnui turėjau pasakyti apie tėčio mirtį, mačiau jo akis. Nesugebėčiau jam pasakyti apie savo ligą. Bent jau ne dabar. O dėl psichologo pagalbos – tikrai verta „susitvarkyti galvą“. Pas psichologę aš galiu išsiverkti, išsikalbėti ir sulaukti palaikymo“, – teigia ji.
Dėl moterų, kurioms trūksta palaikymo ar nedrąsu praverti psichologo kabineto duris, Gustė savo „Instagram“ paskyroje ėmė dalintis asmenine istorija viešai. Tikisi, kad viešas išsipasakojimas padės kitoms moterims, kurios galbūt neturi peties, ant kurio galėtų išsiverkti, o galbūt joms paprasčiausiai trūksta informacijos ar likimo draugių.
„Aš susiradau ir bendraminčių, kaip aš vadinu – likimo draugių, su kuriomis bendrauju iki šiol: viena kitai patariame, padedame“, – pasakoja moteris.
Ragina reguliariai tikrintis
Vis dar yra moterų, kurios pas ginekologus užsuka retai, o jaunos merginos pirmojo vizito paniškai bijo. Tačiau Gustė ramina – ginekologų bijoti nereikia, o pasitikrinti sveikatą itin svarbu. Ji taip pat prisimena ir savo sekėjos istoriją, kuri prisipažino esą paniškai bijanti lankytis pas ginekologą.
„Pas ginekologą pirmą kartą ji apsilankė 25-erių. Pasakojo, kad jeigu tik būtų žinojusi, kad ten taip neskausminga… Jai papuolė labai gera ir atjauti ginekologė. Pasakojo, kad prieš vizitą visa drebėjo ir virpėjo, o ginekologė nuramino, sakė pabandome, jei nepavyks, ateisi kitą kartą, nieko tokio. Palaikė psichologiškai“, – pasakoja Gustė.
Todėl ji ragina moteris nugalėti savo baimes ir nebijoti, nes vizitas pas ginekologą tikrai nėra skausmingas ir gąsdinantis.
„Aišku, priklauso ir nuo gydytojo. Jeigu gydytojas bus grubus ir tepinėlį paims grubiai, nebus atjautus, gali ne taip pasisekti. Tačiau reikėtų nebijoti ir eiti tikrintis, kad nedasivaryti savęs iki to, kur aš dabar esu. Tikrai reikia tikrintis ir ypač toms, kurios turi ŽPV, tai daryti dažniau, prižiūrėti savo imunitetą, vartoti vitaminus ir save mylėti. Aš irgi buvau iš tų, kur bėgi, leki, dirbi, rūpiniesi vaiku ir save statai į antrą planą. Gyvenimas kartais tave sustabdo taip, kad turi save prisiminti“, – atvirauja moteris.
Reikiamą informaciją apie sunkios ligos diagnozę ir emocinę pagalbą sau bei artimiesiams galite rasti ČIA.