Priklausomybė nuo alkoholio – viena dažniausių priklausomybės formų, kartais vis dar klaidingai suvokiama kaip valios trūkumas.
Respublikinio priklausomybės ligų centro specialistas, medicinos mokslų daktaras, gydytojas psichiatras Emilis Subata paaiškino, kad nors priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė liga, bet skirtingai nei su kitoms lėtinėms ligomis, pavyzdžiui, hipertenzijai, priklausomybei neišskiriamos stadijos. Tiesa, liga vis tiek itin progresuojanti.
„Kai įsigalios nauja Tarptautinė ligų klasifikacija, sunkumo laipsniai vėl atsiras, bet ši klasifikacija Lietuvoje įsigalios 2023 metais. Stadijos bus apsprendžiamos pagal kriterijų kiekį. Bet šiuo metu stadijų kriterijai dar nėra apibrėžti.
Galima tik neformaliai kalbėti, kad gausus alkoholio vartojimas komplikuojasi įvairiais susirgimais, somatinėmis ligomis, kepenų, kasos bei širdies ligomis, polineuropatija. Šios ligos dažniausiai susiformuoja, kai yra ne vieną dešimtmetį trunka gausus alkoholio vartojimas.
Tada atsiranda ir pastovus pakenkimas smegenims, taip vadinama encefalopatija, sumažėja smegenų tūris, sumenksta žmogaus kognityvinės funkcijos. Alkoholis – toksinė medžiaga. Ilgai jį vartojant pažeidžiami visi organai. Kuo daugiau tų komplikacijų, alkoholio sąlygotų susirgimų, tuo labiau pažengusi priklausomybė.
Ypač kai yra pažeidžiamos smegenys, atsiranda encefalopatija, sumenksta kognityvinės funkcijos, ir žmogus negeba save vertinti kritiškai, tuomet padėti žmogui sveikti labai sunku.
Moterys šiuo klausimu labiau pažeidžiamos ir biologiškai – tas pats išgertas alkoholio kiekis sudaro didesnę koncentraciją kraujyje ir labiau pažeidžia visus organus. Iš psichologinės pusės taip pat: moterys linkusios alkoholį vartoti siekiant malšinti depresiją ir nerimą", - sakė specialistas.
Respublikinio priklausomybės ligų centro, Kauno filialo socialinis darbuotojas, su priklausomais asmenimis dirbantis specialistas Darius Rauktys taip pat pabrėžė, kad priklausomybė visada turi ir gilesnes priežastis.
„Visų pirma, ką reiktų tikrai žinoti, kad priklausomybės liga visada yra antrinė diagnozė. Gydant priklausomybę visada išlįs psichiatrinis arba psichologinis sutrikimas. Žmogus be priežasties nevartoja – tai gali būti sutrikimai, kaip depresija, išgyvenimai vaikystėje, daug emocinių problemų, kurių žmogus nesugeba spręsti ir sprendžia sau „prieinamiausiu“ būdu.
Žmogus gydo save sau prieinamomis priemonėmis. Tikrai būtina specialistų pagalba, siekiant atskleisti priežastis, suvokti pasekmes, išmokti gyventi su priklausomybe. Kiekviena negydoma liga progresuoja – tiek pirminė diagnozė, tiek priklausomybė. Net gydant priklausomybę reikia žinoti, kad tikrai išlįs pirminė diagnozė. Todėl ir reikalinga specialistų komanda.
Valia čia nepadės – tiesiog imti ir sustoti gerti. Jeigu jums skauda dantį, kiek valios turėsite nepaimti vaistų nuo skausmo? Žmogus dėl savo pirminių problemų kenčia. Kiek jis išbus kentėdamas be „vaistų“, kuriuos žino – alkoholio? Jokiomis valios pastangomis negali sustabdyti skausmo ir kančios. Reikalingas gydymas", - sakė jis.
Liga – kaip cukrinis diabetas
O kaip dėl mito, kad ankstyvame etape dar gali sustoti pats? Nors galbūt tai – visai ne mitas, ir tikrai yra laikas, kai save įvertinęs dar gali liautis? Priklausomybių centro vadovo teigimu, tam būtinas savikritiškas žvilgsnis.
„Tai iš dalies tiesa. Priklausomybė, kaip sutrikimas, vystosi palaipsniui. Paaugliai gali tapti priklausomais per keletą mėnesių, suaugę – per keletą metų. Vienas iš pagrindinių simptomų – išgeriamo alkoholio kontrolės susilpnėjimas, žmogus laiku nesustoja gerti.
Žmogus išgeria daugiau negu planavo, gali nebeprisiminti vakaro pabaigos, pakliūti į rizikingas situacijas, tapti agresyvesnis. Sunkiai valdo savo elgesį. Sutrikimo pradžioje šie epizodai pasitaiko rečiau, o ligai progresuojant – dažnėja, kol galiausiai tampa kaip taisyklė: pirmoji alkoholio dozė užveda gėrimo mechanizmą. Kol negeria, gali dirbti šeimoje ir normaliai funkcionuoja, o vos paragavus – prasideda daugiadienės.
Bet jeigu žmogus „padaugina“ retai ir kritiškai įvertina savo būseną, supranta, kad jam tai – grėsminga, kad vystosi priklausomybė, jis gali tiesiog vengti situacijų, kurios provokuoja vartojimą, vengti išgeriančių draugų ir mažinti savo vartojimą sąmoningai.
Tada, kai atsiranda užgėrimų neišvengiamumas ir asmuo bando liautis, bet jam nepavyksta, atsiranda gėrimo pateisinimo ir pasiteisinimų prieš kitus sistema, reikėtų specialisto konsultacijos", - paaiškino E. Subata.
Jo teigimu, pirmą kartą atėję gydytis žmonės dažniausiai netiki, kad serga. Nors jiems gydytojai paaiškina, kad susiformavo priklausomybė, kad jie nekalti, kad tai – liga, tiesiog vieniems žmonėms vartojant alkoholį nebūna tokių pasekmių, kitiem – išsivysto priklausomybė. Taip pat kaip ir su cukriniu diabetu: cukrų vartojame visi, tik vieniems viskas gerai, kitiems išsivysto liga.
„Pacientai tuo dažniausiai netiki ir mano, kad po pusmečio galės grįžti prie saikingo vartojimo. Kartais mes sutinkam pabandyti: sutariame su pacientu tam tikrą alkoholio kiekį, kurį jie gali suvartoti, bet dažniausiai žmogus pabandęs išlaikyti sutartą kiekį pamato, kad negali, ir kad jam išeitis – tiesiog susilaikymas. Kartais asmuo ir drovisi, gėdijasi, dažnai atvyksta konsultuotis ar hospitalizuotis palydimas artimojo“, - sakė centro vadovas.
D. Rauktys detalizavo, kad sunkiausia pradžioje taip pat yra pripažinti ligą, tačiau tai – būtina.
„Atėjusiam žmogui sunkiausia pačiam sau diagnozuoti priklausomybės ligą. Aukščiausio lygio specialistas negali diagnozuoti kitam priklausomybės, jeigu pats žmogus nepripažįsta. Aišku, klausimais galima atvesti žmogų prie supratimo, kad jis – priklausomas, jei toks yra. Bet iš esmės pripažinti, kad serga, gali tik pats žmogus. Deja, vienas iš ligos simptomų – būtent neigimas. Kai žmogus neigia, jam nepavyksta suvokti realybės“, - sakė specialistas.
Šeimoje kartais ir kenkiame
Nuo to realybės suvokimo savo šeimos narį kartais toliname ir patys. Nuolatinė pagalba geriančiajam gali priklausomybę tik dangstyti.
„Artimųjų elgesys turėtų būti nukreiptas ta linkme, kad žmogus greičiau priimtų sprendimą gydytis. Tai yra, neretušuoti gėrimo, neslėpti jo, nesigėdyti, netvarkyti kito gėrimo pasekmių. Slėpdami mes leidžiame priklausomam žmogui toliau komfortabiliai vartoti, neleidžiame pajusti pasekmių.
Jeigu geriantis paskambina šeimos nariams, kad išgėręs sėdo už vairo ir prašo pagalbos, paimti sudaužytą automobilį, artimieji turi leisti jam prisiimti atsakomybę – tu papuolei, tu ir būk atsakingas už automobilį, už pasekmes. Negelbėti.
Trukdo slėpimas, pasekmių tvarkymas, gelbėtojo vaidmuo. Taip liga tik progresuoja. O progresuojanti liga gali sukelti tokius pakitimus smegenų srityje, kad paskui gali būti per vėlu. Vienintelis dalykas, kuriuo gali padėti artimieji, – padėti rasti pagalbą, kai priklausomas žmogus pripažįsta sergąs“, - teigė D. Rauktys.
Patiems artimiesiems kartais taip pat reikia pagalbos. Statistiškai vienas priklausomas žmogus aplink save „susargdina“ dar 7 – jie tampa netiesiogiai priklausomi, tai yra, priklausomi nuo geriančiojo veiksmų, „užgėrimų“ ir išsiblaivymų, nuotaikų bei situacijų, į kurias jis pakliūna.
„Dažniausiai atsitinka taip, kad su priklausomu žmogumi gyvenantys šeimos nariai vis dėlto įsitraukia į pasekmių tvarkymą ir nebegyvena savo asmeninio gyvenimo. Taigi, liga daro įtaką visos šeimos gyvenimui.
Sugebėti atsiriboti reikia mokytis, o nuo netiesioginės priklausomybės kenčiantiems žmonėms taip pat yra pagalba bei palaikomosios grupės, kuriomis reikėtų domėtis sveikstančiojo šeimos nariams“, - patarė D. Rauktys.
Sausas alkoholizmas – retai girdimas terminas
Pasak amerikiečių mokslininkų, sausas alkoholizmas – tai būsena, kuomet žmogus elgiasi taip pat arba dar blogiau kaip gerdamas, nors alkoholio nevartoja. „Sausomis pagiriomis“ įprastai žargonu vadinamas dar neišpildytas noras išgerti, prasta savijauta lyg po gėrimo. E. Subata paaiškino, kas tai yra.
„Tokio termino oficialiai medicinoje nėra, yra suintensyvėjęs potraukis vartoti alkoholį. „Sausos pagirios“ – ta situacija, kai suintensyvėja potraukis alkoholiui ir asmuo deda pastangas negerti, kovoja su atsiradusiu potraukiu. Tai gali tęstis keletą dienų ar keletą savaičių.
Potraukį gali suintensyvinti biologinės priežastys, stresas ar kitaip pakitusi psichologinė būklė. Svarbu, kad tokioje situacijoje asmuo turėtų su kuo pasikalbėti, būtų žmogus, kuris jį suprastų. Tai gali būti specialistas ar žmogus iš savitarpio pagalbos grupės", - sakė jis.
D. Rauktys detaliau paaiškino ir neformalų „sauso alkoholizmo“ terminą.
„Žmogus gali kurį laiką nevartoti, bet jeigu nebus tvarkomasi su pirmine liga, pirmine diagnoze, ji turės įtakos žmogaus gyvenimo kokybei. Tada žmogus anksčiau ar vėliau neatlaikys ir „pasigydys“ sau prieinamais būdais. Psichologinė įtampa, retesniais atvejais – psichiatrinės ligos išryškėja liovusis vartoti alkoholį, bet nesigydant. Nes alkoholio vartojimas užmaskuoja tikrąsias problemas, to nelikus ir nesveikstant kitaip, jos vėl išryškėja.
Reikia suprasti, kaip atrodo sveikstantis žmogus. Sveikstantis tampa disciplinuotas, pareigingas, išmoksta gyventi struktūroje, atlieka savo pareigas, rūpinasi sveikimu. Jeigu to nevyksta, yra atkryčio simptomai.
Sauso atkryčio metu žmogus nesugeba planuoti savo dienas, apleidžia save, neatlieka savo pagrindinių funkcijų, darosi dirglus, dažnai piktas, jausmus stengiasi perkelti šeimos nariams, išreiškia pyktį, nerimą.
Šie simptomai rodo, kad žmogus nebesusitvarko su savimi, nors ir nevartoja. Sveikstantis žmogus kasdien atlieka kokį nors veiksmą, susijusį su sveikimu: eina į grupes ar skaito atitinkamą literatūrą, laikosi dienos režimo, keliasi, pusryčiauja panašiomis valandomis", - pasakojo socialinis darbuotojas.
Gydymas – labai konkrečiais etapais
E. Subotos teigimu, jeigu asmuo ateina į konsultaciją, idealiu atveju jam būtų pasiūlomi keli variantai, iš kurių pats asmuo turėtų pasirinkti. Jis įvardijo kelis gydymosi etapus, pradedant pirminiu – abstinencijos nutraukimo, ir baigiant jau blaivybės palaikomuoju.
„Pacientai dažnai ateina, kai negali patys sustoti gerti, kai yra kelių dienų gėrimas. Jis nuolat vartoja, nes atsikėlus ryte yra toks įsitempęs, o pulsas dažnas, kraujospūdis didelis, nerimas aukštas, baimė, nedarbingumas. Išgėrus jo būklė šiek tiek palengvėja. Negali pats nustoti, nes gali pablogėti, gali išsivystyti traukuliai, baltoji karštinė.
Tuo atveju gydytojas siūlo abstinencijos nutraukimo gydymą. Ambulatoriškai yra skiriami raminamieji vaistai, kurie po maždaug savaitės yra palaipsniui nutraukiami. Jei būklė sunkesnė, siūlomas gydymas stacionare, kartais daromos lašelinės, skiriami vaistai. Toks yra pirmas pagalbos etapas.
Kai žmogus išeina iš abstinencijos būklės, tampa problema susilaikyti nuo tolesnio alkoholio. Priklausomas žmogus būna išmokęs alkoholiu spręsti visas savo problemas, tik su juo švęsti šventes. Gydymo pradžioje jis turi suvokti, kad keisis gyvenimas. Jie turi formuoti naujus įgūdžius: kasdienybės, darbo, laisvalaikio leidimo ir streso malšinimo. Taigi, tolesnis žingsnis būtų įgūdžių treniruotės.
Tam padeda psichologai, psichoterapeutai ar socialiniai darbuotojai, medikai. Siekiama, kad žmogus išsilaikytų gydyme ilgesnį laiką ir turėtų kontaktą su specialistais. Paprastai po abstinencijos gydymo siūloma 14 arba 28 dienų motyvacinė terapija arba „Minesota“. Pacientai mokosi naujų įgūdžių ir išeina jau kiek labiau pasiruošę gyvenimui.
Savipagalbos grupės, Anoniminių alkoholikų susirinkimai irgi yra labai geras pagalbos resursas, žmogus nelieka su savo liga vienišas, turi daug bendraminčių, su kuriais gali pasidalinti sunkumais ir sveikimo patirtimi, iš kurių gali išgirsti naudingų dalykų, ar pradėti blaiviai švęsti šventes, bendrauti šeimomis", - sakė medikas.
D. Rauktys irgi akcentavo, kad pirmiausia liga turi būti gydoma specialistų, o paskui palaikoma grupėse. Iš pradžių jos lankomos kasdien, vėliau kelis kartus per savaitę ar kas savaitę, o dar vėliau? Jo teigimu, rekomendacija dėl grupių lankymo - labai paprasta.
„Anoniminės grupės nėra pajėgios vienos gydyti psichologines ir psichiatrines ligas. Taip, kaip palaikomasis sveikimo būdas, – jis būtinas. Bet pagrindus sveikimui reikia sukurti su kvalifikuotų specialistų pagalba, tai yra, kreipiantis į Priklausomybės centrus.
Kaip žinoti, kaip dažnai į jas eiti, – paprasta. Ilgainiui žmogus turi tapti savarankiškas savo sveikime. Jeigu jis jaučiasi stabilus, ramus, geba rasti svarbius atsakymus gyvenime, tai grupių lankymas laikui bėgant gali mažėti. Savarankiškumas emocijų valdyme bei savistaboje vis tiek turėtų išsiugdyti.
Tačiau yra vienas labai svarbus aspektas: grupėse reikia ir pasidalinti savo sveikimo patirtimi su mažiau patirties turinčiais. Sveikimą žmogus turi palaikyti visą savo gyvenimą. Kaip ir visuose gyvenimiškuose reikaluose, žmogus turi tobulėti", - sakė D. Rauktys.
