Kas antras jaučiasi blogai
„Su patyčiomis susiduriame kiekvieną dieną. Jos pasireiškia dėl menkiausių dalykų: nepatiko žvilgsnis, susilietė petimi prasilenkdami, pasirodė, kad per smarkiai paleido sniego gniūžtę – ir jau laikykis nuo žodžių bei veiksmų srauto. Didelę įtaką daro tėvų elgesys, mokykloje vaikai ištransliuoja iš namų atsineštą nuotaiką“, – sako Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktorius Arūnas Aleksandravičius.
Prieš metus šioje progimnazijoje atlikti tyrimai rodo, kad 48 proc. mokinių mokykloje jaučiasi blogai. Prieš ketverius – penkerius metus, kai mokykla dar tik ruošėsi pradėti įgyvendinti socialinio emocinio ugdymo programą, apie blogą savijautą mokykloje, patyčias ir smurtą anoniminėse anketose pasisakė 80 proc. mokinių.
Direktorius tvirtina, kad nėra tokios situacijos, kuri nekeltų patyčių rizikos. Ypač dažnai mokykloje kenčia neįgalūs, fizinių trūkumų turintys vaikai. A. Aleksandravičius sutinka, kad juos integruoti reikia ir galima, tačiau jei mokyklos aplinka nepritaikyta žmonėms su negalia, nėra elementarių pagalbos priemonių, prie neįgaliųjų turintys taikytis vaikai netrukus pratrūksta pykčiu.
Dauguma mokinių pripažįsta, kad mokykloje yra nesaugių vietų, kur jie patiria priekabiavimą, bet labiausiai patyčios klesti už mokyklos ribų – stadione, kieme esančiose susibūrimo vietose, viešojoje erdvėje.
„Klausiame, kodėl jie ten eina, jei žino, kad skaudins, teks kentėti. Sako, nenorime atsilikti nuo kitų, išsiskirti iš bendraamžių. Vaikai dabar žiaurūs. Net stipriau paleista sniego gniūžtė gali išprovokuoti agresiją“, – pastebėjimais dalijosi A. Aleksandravičius.
Skurdas stumia į atskirtį
Pasak direktoriaus, nors progimnazijoje jau kelinti metai reikalaujama nešioti uniforminį švarką, tai nepanaikino šaipymosi dėl aprangos. Šilalė – kaimiška savivaldybė, daug vaikų į miestą atvažiuoja mokytis iš atokių vietovių, kur tėvai vaikų aprangai neskiria jokio dėmesio, todėl nemažai berniukų prie švarko „derina“ prasčiausios kokybės treningines kelnes. Arba lazda perlenkiama į kitą pusę: mamos paaugusias mergaites verčia mautis drugeliais ir gėlytėmis išpuoštomis pėdkelnėmis.
Taip rengiantis, patyčių išvengti nė vienam nepavyksta. Prastų striukių, nemadingų telefonų vaikai dažnai stengiasi atsikratyti juos „pamesdami“ ar pasiskųsdami, kad pavogė – taip tikimasi, kad tėvai nupirks naują daiktą.
Neišvengiama atskirtis mokykloje dažniausiai laukia ir skurdžiai gyvenančių šeimų vaikų. „Būna, kad vaikai pavėluoja į mokyklinį autobusą ir man pačiam tenka juos pavežti iki namų. Ne kartą esu girdėjęs prašymus išleisti kaimo viduryje. Pasidomėjęs, kaip tokie mokiniai gyvena, įsitikinau, kad jų trobos perpučiamos vėjų, pamokų ruošti nėra kur, tėvai geria, todėl nėra ko stebėtis, kad vaikai ateina neišsimiegoję, nešvariais rūbais, neparuošę namų darbų. Jiems rūpi, kaip išgyventi, todėl kaip įmanydami stengiamės mokykloje sudaryti kuo geresnes mokymosi ir laisvalaikio sąlygas. Pasmerkti ir „nusodinti“ tokį vaiką lengva, o padėdamas gali išgelbėti jam gyvenimą“, – įsitikinęs A. Aleksandravičius.
Keturiems iš dešimties šios progimnazijos moksleivių yra skirtas nemokamas maitinimas, tačiau ne visi vaikai nori valgyti mokyklos valgykloje – kai kuriems geriau parduoti taloną ir artimiausiame prekybos centre nusipirkti bandelę.
Pradžių pradžia – namuose
Pasak A. Aleksandravičiaus, vaikų elgesio modeliams keisti reikia laiko ir pastangų, o tėvai keistis tiesiog nenori. Ką jiems bepasakytum, vis tiek kartoja, kad jų vaikas geras, nieko blogo negali daryti. O vaikai dabar kaip niekada anksčiau yra pritvinkę pykčio ir tereikia mažiausios kibirkšties, kad jis sprogtų.
„Tėvai dabar šoka pagal savo vaikų dūdelę, todėl atėję į mokyklą jų vaikai šokdina visus kitus. Mokytojus – taip pat, nes norėtų, kad ir jie prie jų taikytųsi, kaip taikosi tėvai. Jau nieko nestebina, kai paauglės aptarinėja savo mokytojų sukneles ir šaiposi, kad ne pirmą kartą su ta pačia ateina. Tai irgi patyčios, bet vaikai sako tą patį, ką girdi namuose kalbant tėvus“,– įsitikinęs direktorius.
Kad patyčioms užkirsti kelią lengviausia ankstyvoje vaikystėje, pripažįsta ir psichologė Eglė Šekštelienė. Pasak psichologės, tėvai turėtų pagalvoti, kaip moko savo vaiką atkreipti kitų dėmesį, užsitarnauti pagarbą.
„Kartais vaikai tyčiojasi iš kitų tik dėl to, kad nori pasijusti stipresniais, pasirodyti „kietais“ arba patys blogai jaučiasi – įskaudinus kitą, jiems tiesiog palengvėja. Jei nuo mažens nubrėžtume aiškią netinkamo elgesio ribą, visada įspėtume, ko sakyti ir daryti negalima, aiškintume, kad norėdami atkreipti dėmesį ar siekdami lyderiauti, neturime kito užgauti, nuliūdinti, tai jie ir nesityčiotų.
Pasak specialistės, būtent tėvai pirmiausia turi paaiškinti vaikams, kas yra netinkamas elgesys ir pamokyti tokio elgesio netoleruoti – į patyčias visada privaloma reaguoti.
Žinių reikia ir suaugusiems
E. Šekštelienė įsitikinusi, kad tyčiojamasi ne tik mokykloje, tik suaugusiems lengviau kalbėti apie vaikų kolektyvus, nei apie savo pačių problemas.
„Visada tyčiojasi tie, kurie jaučia galią, susivienija keli prieš vieną. Tai nelygiavertė kova, todėl atlaikyti patyčias net ir suaugusiems žmonėms labai sunku. Vadovams reikėtų daugiau kalbėtis apie darbo kultūrą, domėtis, kas vyksta jų kolektyvuose, koks ten vyrauja psichologinis mikroklimatas.
Jei žmonės nuo lyg ir nekaltų juokelių nuliūsta, pasijaučia blogai, juos apima susierzinimas, galima juos įskaudinusį elgesį laikyti patyčiomis. Negalime leisti vieniems kitus užgaulioti viešojoje erdvėje, pasisakyti apie kitus žeminančiai. Kol tokį agresyvų elgesį toleruosime, patyčios, kaip reiškinys, tik plėsis“, - sako psichologė.
Dabartinių šešiasdešimtmečių karta neturėjo žinių apie patyčias ir jų žalą, todėl niekas negalvojo, kad skaudina. Atrodė – kas čia tokio? Pasakė – ir pamiršo.
Psichologė įsitikinusi, kad gerai, jog dabar apie patyčias kalbama. Tai skatina žmones mąstyti, rasti laiko pasidomėti, paskaityti literatūros ar nueiti į pozityvios tėvystės kursus. Taip ugdomi socialiniai įgūdžiai ir emocinės kompetencijos, leidžiančios įveikti patyčias, reaguoti į nederamą elgesį, įspėti tuos, kurie žemina.
Botagas gerai jaustis nepadeda
Žmogaus savijauta priklauso nuo to, kokia aplink yra bendravimo kultūra. Jei ir mokytojai, ir tėvai vaiką nuolat spaus mokytis, įkyriai vėl ir vėl primins jam pareigas, bakins, kad kažko nepadarė, kad yra negabus, tinginys, daugiau noro mokytis tokiam vaikui tikrai neatsiras – galima garantuoti, kad jis taps irzlus, liūdnas, nelaimingas, nieko nenorintis.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad paauglių varu varyti negalima, su jais reikia tartis, diskutuoti, leisti jiems patiems priimti sprendimus. Kai jie patys imasi iniciatyvos, mažiau kyla noro priešintis, nesutikti, prieštarauti. Vaikams mokykloje dabar sudėtinga. Reikalavimai didžiuliai, daug streso, o jis ypač veikia savijautą. Geriau jaučiamasi, kai paaugliams leidžiama kontroliuoti padėtį, tartis su mokytojais dėl atsiskaitymų, kai jie neabejoja, kad žinios vertinamos teisingai“, - aiškina psichologė.
Pasak E. Šekštelienės, lygiai taip pat ir darbe: savijauta priklauso nuo to, ar mes galime reguliuoti darbo krūvį, prisiimti atsakomybę, ar lyg botagu esame vejami įsakymų.
„Jei eidami į darbą nežinome, ko galime tikėtis ir kaip įtikti, kad iš mūsų nesityčiotų, tai iš kur bus teigiamos emocijos ir noras dirbti?“ – svarsto psichologė. E. Šekštelienė tikina, kad nuo blogų, pyktį sukeliančių emocijų padeda išsivaduoti judėjimas, kelionės, nauji potyriai, kūryba, todėl svarbu rasti laiko iškrovai.
Žodis ne žvirblis
Pasak psichologės, suaugusiems labai sunku pasikeisti, atsisakyti įprastų elgesio modelių. Tokiais atvejais daugelį apima bejėgiškumas, nežinojimas, ką daryti, nes mus taip mokė, taip esame įpratę, nežinome, kas bus, jei elgsimės kitaip.
„Tai didelė problema, nes turime pasiūlyti žmonėms kitokių, jiems neįprastų elgesio modelių, paaiškinti jiems, kad žaloja ne tik smurtas, bet ir patyčios. Esame visi skirtingi ir skirtingai vertiname tas pačias situacijas, todėl reikėtų klausti, ne kodėl suaugusieji nenori keistis, o ar jie turi galimybių dalyvauti mokymuose, gauti žinių“, – mano E. Šekštelienė.
Kad pokyčiai būtini, ji įsitikino klausydamasi žmonių skundų dėl vaikystėje šeimoje, mokykloje patirtų patyčių. Psichologinėse konsultacijose suaugę žmonės dalijasi vaikystėje patirtomis nuoskaudomis, kalba apie tai, kokią neigiamą įtaką jiems tai padarė, kaip dabar jie patys su savimi nesusikalba, kaip sunkiai užmezga santykius, negali pasitikėti partneriais, turėti draugų. Ir visa tai tik dėl to, kad kažkada iš jų buvo tyčiojamasi, vyko emocinis smurtas.
„Tai reali ir labai skaudi problema, turinti gyvenime ilgalaikes pasekmes. Patyčios veikia savivertę, vidinius santykius, pasitikėjimą kitais žmonėmis. Suaugę jas laiko sieloje kaip skaudulį. Neveltui dabar kalbama apie toksiškus tėvus, toksiškus santykius. Žeminantis elgesys, smurtas tampa patirtimi, su kuria sunku gyventi – atrodo, kad kiekvienas sutiktas žmogus gali pasityčioti, atstumti, nuskriausti. Tai baisūs dalykai, būtina mažinti patyčias, nes tai yra emocinis smurtas“, – įspėjo psichologė E. Šekštelienė.
