Rūkymas yra liga
Psichiatro Raimundo Aleknos teigimu, rūkymas ir priklausomybė nuo tabako yra liga. Rūkymas jau daugelį metų aptinkamas tarptautiniame ligų klasifikatoriuje ir rikiuojasi šalia visų kitų priklausomybių, pavyzdžiui, nuo alkoholio, heroino, kokaino, nuo raminamųjų vaistų. Bėda yra ta, sako pašnekovas, kad ir patys medikai nustojo minėti šią priklausomybę kaip ligą.
„Manau, kad tai yra tam tikros Lietuvos visuomenės sveikatos specialistų bėdos, galbūt daugiametis Sveikatos apsaugos ministerijos „nedadarbas“ visuomenės sveikatos srityje. Yra būtina akcentuoti, kad rūkymas – tai vienas didžiausių faktorių, kuris per anksti nužudo Lietuvos žmones ir, deja, tai prasideda nuo ankstyvos paauglystės“, – paaiškina R. Alekna.
O ar priklausomybė nuo nikotino gali signalizuoti rūkantįjį turint rimtesnių psichologinių problemų? Psichiatro nuomone, ryšys tarp rūkymo ir psichologinės sveikatos tikrai egzistuoja. R. Alekna nurodo priežastis, dėl kurių minėtasis ryšys atsiranda.
„Nemaža dalis psichiatrinių pacientų vartoja vaistus, kurie turi pašalinius poveikius, o žmonės rūko, kad juos sumažintų“, – pastebi pašnekovas.
Tiesa, psichiatras pastebi, kad rūkymas, kaip ir kitos priklausomybės, „prilimpa“ tik ketvirtadaliui pabandžiusiųjų.
Svaigintis yra mokomasi
Neretai rūkantieji teisinasi, kad šiuo metu mesti rūkyti negali, nes patiria įtampą, arba priešingai – atostogauja. Kodėl įsivaizduojama, kad cigaretė gelbsti ir susinervinus, ir norint atsipalaiduoti? R. Alekna paaiškina dvigubą cigarečių poveikį.
„Viena vertus, nikotinas stimuliuoja. Kita vertus, mes įtraukiame smalkes, kurios susijungia su hemoglobinu ir neleidžia prisijungti deguoniui, ir tai jau yra slopinimas. Kada žmogus gauna mažiau deguonies, kada sistema yra prislopinta dėl deguonies bado, jis darosi ramesnis“, – paaiškina psichiatras.
Tačiau kalbant apie priklausomybę nuo rūkymo, nevalia praleisti ir taip vadinamo placebo efekto. Kaip teigia pašnekovas, rūkymo ir placebo efekto ryšį yra gerai aprašęs knygos „Gyvenimas su narkotikais“ autorius Michaelas Gossopas. Kūrinyje jis atskleidžia, kad žmonės svaigintis išmoksta patys.
Teigiama, kad susipažinęs su nauja medžiaga, žmogus nežino, ką turi jausti ir kaip reaguoti. Rūkyti dažnai pradedama paauglystėje, kartais ir vaikystėje, dažnai patyrusių bendraamžių kompanijoje. Su bendraamžiais kalbama, kas yra jaučiama rūkant, ir nors potyriai gali gąsdinti, patirties turintys draugai nuramina, todėl į rūkymą reaguoti yra mokomasi.
„Kultūrinė, socialinė aplinka turi didžiulę įtaką. Vieni teigia, kad juos cigaretės ramina, tai ir pradedantysis gali įsivaizduoti, kad jį ramina. Jeigu tėvai rūko ir paaiškina vaikui, kad jiems taip lengviau susikoncentruoti, yra žvalesni, vaikas tuo tiki“, – sako R. Alekna.
Atsisakyti rūkymo vien valios neužtenka
Rūkančiajam prakalbus apie priklausomybės atsisakymą, galima išgirsti jį sakant, kad rūkyti atsisakys tada, kai pats to panorės. Tačiau R. Alekna sako nemanantis, kad priklausomybės atsisakymo procesas yra toks lengvas.
„Visos priklausomybės formuojasi pažeistos psichikos pagrindu, todėl rūkančiojo sakymas, kad mesiu, kai norėsiu, yra teiginys nesuvokiant problemos esmės“, – paaiškina specialistas.
Vyras priduria, kad paprastai žmogus pakeičia vieną priklausomybę į kitą.
„Priklausomybės turi tokią bėdą, kad jos transformuojasi iš vienos į kitą. Kadangi priklausomybė yra simptominis gydymas, žmogus, atsisakęs vienos priklausomybės, suranda kitų savigydos priemonių“, – sako specialistas.
Psichiatras R. Alekna sako, kad tam, jog žmogus mestų rūkyti, reikia psichoterapinio gydymo, orientuoto į priežastinių ryšių šalinimą.