Santykių ekspertas Ražauskas: šis nekaltas poelgis yra tiesiausias žingsnis į neištikimybę

Partnerio neištikimybė pakerta ne tik kojas, bet ir stipriai griauna savivertę. Atsitiesti po apgavystės nors ir nėra lengva, bet įmanoma. Garsus šalies santykių ekspertas, porų konsultantas, populiarus lektorius Darius Ražauskas su neištikimybę išgyvenančiomis poromis susiduria labai dažnai ir sako, kad žmonės neretai patys to nenorėdami pakliūna į įsimylėjimo spąstus, iš kurių nėra taip lengva ištrūkti. Apgautieji taip pat daro klaidas, taip dar labiau pabloginantys situaciją. Ir vieni, ir kiti turi nusibrėžti aiškias ribas, kada sustoti, kad neprarasti vienam kito.

Kiek porų ar pavienių žmonių kreipiasi į jus dėl neištikimybės poroje?

Mano praktikoje apie trečdalis kreipiasi būtent dėl neištikimybės: arba juos išdavė ir prašo patarimo, kaip elgtis, arba jie išdavinėja ir norėtų liautis, nežinodami, kaip išeiti iš situacijos.

Dėl kokios neištikimybės kreipiasi dažniau – emocinės ar fizinės?

Būna ir taip, ir taip, bet dažniau – dėl fizinės. Kai vyksta emocinė išdavystė, pavyzdžiui, žmogus kitam žmogui pradeda rodyti dėmesį, susirašinėja, dažniau palaiko kontaktą, artimai draugauja net ir kaip draugai, tam tikra prasme tai jau yra išdavystė. Iš patirties matau, kad kai žmonės susiduria su emocine neištikimybe jie pirmiausia bando patys išspręsti situaciją, bet kai jau ištinka fizinė neištikimybė, jie mato daugiau vidinio pavojaus, dažniausiai bijo, kad gali subyrėti šeima. Todėl į ją labiau atsižvelgia kaip į pavojingesnę santykiams situaciją ir rimčiau į ją reaguoja.

Kokios yra tos bendravimo ribos su priešingos lyties atstovu, kad nepaslysti ir neįsivelti į romaną? Kada reiktų sustoti?

Reikia suvokti, kad žmonių yra įvairių, todėl mes niekada tiksliai neatspėsime, kokio tipo kitas žmogus yra. Kai kurios asmenybės teorijos psichologijos moksle išskiria 16 asmenybės tipų vyrų ir tiek pat moterų. Yra ir kitokių skirstymų, todėl labai sunku pasakyti, kas tiktų ir veiktų visiems vienodai. Aš pats sau ir kitiems ribas brėžiu labai paprastai ir aiškiai. Yra keli naudingi patarimai, kurie tinka visiems tipams, jau turintiems santykius, tai yra – su kolegomis darbe, studijose, kitose panašiose aplinkose niekada neprieiti taškinių ribų, kas reiškia – su priešingos lyties atstovais bendrauti paprastai, ramiai, net šiek tiek šaltai. Gal tai skamba nuobodžiai, kaip „neskanus” patarimas, bet didžioji dalis mano klientų, kurie kreipiasi dėl neištikimybės, tai tos jų neištikimybės, kai pradedame analizuoti, buvo neplanuotos, o atsitiktinės, kuriose iš pradžių buvo malonus šiltas bendravimas, palaipsniui perėjęs į gilesnį širdies atvėrimą.

Kada tai atsitinka?

Kai žmonės pradeda pasakoti savo paslaptis, intymius, svarbius gyvenimo dalykus. Visa tai sukuria paslaptingą ir gilų tarpusavio draugystės ryšį, kuris smegenyse sukuria priklausomybę. Šis mechanizmas įsijungia labai lengvai, todėl visada sakau, kad reikia labai atsargiai bendrauti ne su savo giminaičiais, turint minty priešingą lytį. Darbo komandiruotės, vakarėliai – klasikinis neištikimybės variantas, kai žmonės daugiau atsipalaidavę, bet tai būna dažniausiai planuota, norėta ir dėtos kažkokios pastangos. Bet jei žmogus nuklysta darbe, tai dažniausiai būna dėl to, kad mes išsipasakojame. Toks pasiguodimas, gilių problemų atvėrimas priešingai lyčiai yra labai pavojingas, nes gali atsitiktinai, neplanuojant, neturint jokių ketinimų ar planų ir net visai to nenorint tapti abipusiu įsimylėjimu. Tokių įsimylėjusių klientų labai daug turiu savo kabinete.

Kas priveda prie to noro išsipasakoti, kiek čia svarbus intymus poros bendravimas?

Daugelyje šeimų nieko tragiško nevyksta – elementarus išsekimas, nusibodimas vienas kitam ir nežinojimas, kad tarpusavio santykius reikia gaivinti, puoselėti, saugoti. Kai to nevyksta – viduje pradeda kauptis nusivylimas, nepasitenkinimas. O kai žmonės galvoja, kad blogas seksas ar jo trūksta ir kad tai priveda prie skyrybų – tai, patikėkite, tokių yra labai maža dalis. Daugelis žmonių nueina į kairę dėl psichologinių priežasčių. Dažnai žmogus tik nori su kažkuo pasikalbėti, gauti palaikymą, supratimą, šilumą. Būna neištikimybės priežastis, bet mažesnė dalis – dėl darboholizmo. Kai žmogus labai daug dirba ir pervargsta, patiria daug streso, jaučia nerimą ir įtampą, dažnai būna irzlus ir visa tai pereina į santykius. Žmonės pamiršta bendras atostogas, nešasi į namus darbus, viso to pasekmė – ne tik nemenkas išsekimas, bet ir kitą pusę veda prie nuotykių. Tada žmogus iš šalies, su kuriuo neturi kartu buities, neturi vaikų ar įsipareigojimų, su kuriuo bendrauji ir randi bendrą kalbą gali tapti labai pavojingu. Todėl darbą, poilsį, laisvalaikį – viską gyvenime reikia balansuoti. Turiu klientų, kurie sako, kad per pastaruosius penkerius metus gal tik savaitę buvo kažkur išvažiavę. Tai yra blogi ženklai, kurie dažnai veda prie tragedijos. Atostogos turi būti, poilsis turi būti, kiekvieną savaitę turi būti kažkiek laiko skirta šeimai, o ne tik darbui, nes tai išdegins nervų sistemą ir kad ir kaip tam darbe gerai sektųsi anksčiau ar vėliau pasijusi nelaimingas, gali būti kad tą nelaimės jausmą gali žmogus bandyti kažkaip užkaišyti – alkoholiu, lošimais, narkotikais, nuotykiais, adrenalinu ir panašiai.

Su kuo geriausiai dalintis savo asmeniniais išgyvenimais, kad nepakliūti į tokią situaciją?

Galima išsipasakoti tos pačios lyties artimiems žmonėms, draugams, su kuriais nėra rizikos. Jeigu vyras artimam draugui pasakoja savo nesėkmes šeimoje ir žino, kad tai bus laikoma paslapty ir pagarboje, tai yra terapijos dalis. Jeigu moteris pasakoja savo skausmą savo mamai, draugei, tetai ir panašiai, ypač, jei tas žmogus saugo paslaptis, neišneša į viešumą, tai yra gerai, tai yra psichoterapijos forma be pavojaus. Bet kai ta psichoterapija – vienas kito išklausymas ir išjautimas prasideda tarp vyro ir moters, čia jau visai kita situacija, todėl visada perspėju – brėžkite ribas. Su savo lyties atstovais – atviraukite ir pasakokitės, kiek norite, nes rizika yra žymiai mažesnė, nes visokie ,,išsiverkimai ant peties" ir išsipasakojimai priešingai lyčiai, kuri nėra tavo giminaitis per mano per vienuolika metų sukauptos patirties, yra akivaizdu, kad tai – pernelyg plonas ledas ir juo vaikštant galima lengvai įlūžti.

Kiek įlūžus galima išbristi sausam, ar tai iš esmės įmanoma?

Būna žmonės, kad įlūžta, tuomet susivokia – laiku sustoja. Tada praeina blogas periodas, žmogus grįžta į šeimą ir viskas būna gerai. Tai čia sėkmės atvejai, bet būna ir nesėkmės. O aš tų nesėkmių matau labai daug, todėl būčiau linkęs tą riziką sumažinti ir jei manęs žmogus klaustų patarimo, tikrai sakyčiau ne – su priešingos lyties atstovais jokių gilių verkšlenimų ir paguodų. Svarbiausia neiti į detales, pasiguodimus, apsikabinimus ir tylius išsipasakojimus, kaip blogai šeimoje ar poroje. Kalbėtis juk galima ir su psichologais ar psichoterapiautais, jei jau nėra su kuo, žinant, kad jie turi savo etiketo kodeksą. Dauguma jo tikrai neblogai laikosi ir, pavyzdžiui, nueiti, kad ir pas priešingos lyties atstovą psichologą, yra mažesnė tikimybė, kad užsimegs kažkoks romanas, nes jis turi profesinį išsilavinimą, žino ribas ir neleis sau įsitraukti į įsimylėjimą, daugiau statys bendravimą į profesionalius rėmus. Aišku, būna išimčių. Deja, realybė tokia, kad mes įsimylėjimo proceso negalime sąmoningai valdyti ir kai tai prasideda, labai retam žmogui pavyksta jį sustabdyti valios jėgomis. Čia tikrai retam pasiseka.

Sakote, lengvai įeiti į santykius, jeigu blogai, o, tarkime, jei yra kita situacija: su priešingos lyties žmogumi tiesiog smagu kartu laiką leisti, kad ir pasportuoti kartu, ar vyno išgerti, pasikalbėti, kai jungia ne sudėtingos, o geros emocijos, kaip tuomet su ta rizika?

Šitoje vietoje, aišku, irgi yra grėsmė. Visi malonūs laiko leidimai kartu, arbatos ar vyno gėrimai, pokalbiai apie gražų pasaulį irgi yra pavojus, tik jis dažniausiai yra žmonėms suprantamas ir akivaizdesnis, todėl dažnai inkstuityviai žmonės elgiasi atsargiau. Apskritai, jei tavo vyras ar žmona su kažkokiais savo ar tavo draugais eina gerti vyno, susitikinėti, artimai bendrauti, tai tikriausiai jau turėtų sukelti kažkokį įtarimą. Nereikia, aišku, žmonių paranojiškai dieną naktį sekti, bet tai jau yra indikatorius, kad galbūt jūsų santykiuose vienam iš jūsų kažko trūksta. Šiaip nueiti į šoną yra sunku, kad ir per bet kokį malonų bendravimą, kai tavo šeimoje yra geri santykiai, pagarbus ryšys ir yra daug šilumos. Mes įsikabiname į mums malonų bendravimą, jis mus užburia ir nuveda į šoną tada, kai šeimoje to trūksta, kai yra prastesni santykiai. Bendravimas, laiko leidimas su kitais, pramogų išbandymas kartu yra rišantis dalykas, ypač, kai antros pusės nėra šalia. Būna visokių istorijų, pavyzdžiui, kai nusamdoma jauna, graži auklė vaikui ar namų tvarkytoja, bet tai jau yra žanro klasika. Aišku, jei visada namuose yra kas maloniai bendrauja, visada klauso, nors tai ir yra žmogus už pinigus, nesvarbu ar tai vyras, ar moteris gali būti, kad kažkas užsimegs iš to malonaus bendravimo. Aš visada klientams patariu tokiu atveju atkreipti dėmesį, aišku, nebūnant kažkokiais šizofrenikais, pamišusiais dėl kitos lyties atstovų, bet žiūrėti, kad neužsimegztų per daug šiltas bendravimas, kad būtų prisilaikoma ribų. Šiaip iš esmės nepatariu palikti ilgam savo partnerio su priešingos lyties atstovu, nes kuo mažiau to tokio bendravimo vienumoje su tuo pačiu žmogumi, su kuriuo yra geras ryšys – tuo mažesnė rizika. Juk būna visko: atsitiktina neištikimybė, būna planuota, būna vienos nakties nuotykiai, kai žmonės apsvaigę nuo kažkokių medžiagų ir galvoja, kad čia niekas nestebi, niekas nesužinos ir tiesiog žmonės atsipalaiduoja seksualiam nuotykiui.

Kaip pastebite, kas būna daugiau neištikimi – vyrai ar moterys?

Imant pasaulinę statistiką, tai vyrai yra šiek tiek labiau neištikimi. Jauname amžiuje kai kuriose šalyse yra skaičiai susilyginę. Jei žiūrėti jau suaugusių žmonių kreivę, tai vyrai dažniau yra neištikimesni už moteris. Nuo dvidešimties metų kreivė ima kilti vyrų ne naudai. Štai vienam iš JAV tyrimų, grupėje nuo 18 iki 21 (duomenys 2010 – 2016 m.), vyrai 10 proc, o moterys 11 proc. yra neištikimi. Čia vienintelis atvejis, kai moterys nors nereikšmingu, bet vienu procentu aplenkė vyrus. Kitoje amžiaus grupėje, jei imsime 30 – 39 metų asmenis, tai jau vyrai 14 proc, moterys 11 proc. yra neištikimi. Amžiaus kategorijoje 40 – 49 metų, vyrai 16 proc., moterys irgi kilsteli apie 13 proc. Vyrai, pagal šitą tyrimą, savo neištikimybės piką pasiekia, kai jiems yra 70 – 79 metai, tokių yra 26 proc. Moterų neištikimybės pikas – 60 – 69 m. Paskui moterų neištikimybė labai krenta, aštuoniasdešimtmetės – pačios ištikimiausios, tuo tarpu tokio paties amžiaus vyrai – net keturis kartus labiau neištikimi negu moterys.

Kiek tyrimuose dominuoja ar ne vidurinio amžiaus krizė?

Vieni mokslininkai sako, kad ši krizė ateina, kai vyrams yra daugiau nei 50, kiti, kai daugiau nei 40 metų. Jeigu imsime penkiasdešimtmečius, kai vyrui yra 50 – 59 metų, tai 23 proc. jų būna neištikimi, tuo tarpu tokio pat amžiaus moterų – 16 proc.

Dažnai sakoma, kad moterys moka geriau nuslėpti neištikimybę nei vyrai, kurie lengviau prigaunami ir greičiau išsiduodantys. Sakykite, kiek tai yra tiesa?

Tik manimi remtis nereikėtų, nes nesu mokslinis institutas (juokiasi), bet, manau, kad tai yra šiek tiek stereotipas ir labiau legenda, kuri ne visai pasiteisina. Susiduriu, kad tiek vyrams, tiek moterims tos situacijos anksčiau ar vėliau visada išlenda. Tokių, kad daug metų sėkmingai slėptų kitus santykius, daug pavyzdžių neturiu. Mano praktikoje gal net šiek tiek vyrai geriau nuslepia ilgalaikes neištikimybes. Čia vėlgi reiktų atsižvelgti į skirtingus žmonių tipus, pagal juos lengviau spręsti, kiek jie gali nuslėpti manipuliuodami. Tas mūsų garsusis serialas ,,Moterys meluoja geriau", kuris jau pavadinime sako, kad moterys geriau nuslepia, tai mano akimis čia yra priešingai – kelias procentais čia turėtų pirmauti vyrai. Aišku, vyrai gal šiek tiek yra mažiau intuityvūs, jautrūs, gal mažiau jaučia gėdą, kaltę ir kai mažiau jauti, tai yra lengviau nuslėpti. Lengviau šaltu veidu pasakyti ,,aš tave myliu, viskas yra gerai". Moterims yra šiek tiek sunkiau su tuo šaltumu taip meluoti, nes jos iš prigimties yra kitokios.

Ar iš esmės galima nuo draugystės ar santuokos pradžios nugyventi visą gyvenimą poroje, neturint net minimalaus nuotykio?

Aišku, galima. Tai yra nuo seno žmoniją dominantis klausimas. Tiek mokslininkai, tiek pavieniai tyrinėtojai daug kartų yra bandę daryti apklausas, apimant įvairias grupes žmonių. Tyrimuose tikrai galima rasti tokių atsakymų, kad žmonės niekada neturėjo, nenorėjo ir nesigaili, kad nebuvo nuėję į šoną. Čia kaip Karalienė Elžbieta II-oji – garbingai, visą gyvenimą atlikusi savo pareigas, nėėmusi nei vienos laisvos dienos ar atostogų. Tas pats yra tarp žmonių, kurie yra stabilių psichotipų, kurie visomis jėgomis bando ištesėti pažadą. Dabar karta liberaliau žiūri į vyro ir moters santykius, jiems pradeda atrodyti, kad galima turėti kelis partnerius, arba vieną slaptą, o kitą oficialų partnerį, kiti net bando gyventi tryse. Esu praktikoje susidūręs ir su trimis, gyvenančiais po vienu stogu, bet dažnai tokie santykiai pasibaigia, nes kažkuris patiria traumą vidinę ir išeina iš trejetuko. Nesakau, kad tai neįmanoma, gal tai ir įmanoma. Trumpalaikiškai, dėl nuotykio galima visko prisigalvoti, bet jei kalbėsim apie ilgalaikius santykius – tokių atvejų beveik nežinau.

Ką patartumėte žmogui, patyrusiam neištikimybę? Kada galima atleisti, kada – ne? Kaip iš esmės išgyventi?

Tai yra labai ilga ir gan sudėtinga tema, bet nuo ko išduotas žmogus turi pradėti, tai pirmiausia – nuo to, kad negalima tylėti ir apsimesti, kad tai nevyksta. Kai kurie žmonės pasirenka tylėjimo ir ignoravimo kelią, bet tai nepadeda. Reikia daryti šoko terapiją – viską kelti į viešumą, sėstis ir aiškintis, ką reikia daryti, kodėl esi neištikimas ar neištikima. Aišku, iš skandalų nieko gero nepavyksta, bet tai jau yra žingsnis į priekį. Tada išduotajam patariu nieko nelaukus atkūrinėti savo savivertę, neužsidarinėti savyje, nereikia gulėti, savęs gailėtis ir visą dieną valgyti šokoladukus ar siaubti parduotuves. Reikia kaip tik atvirkščiai: sportuoti, eiti į gamtą, aktyviai judėti, reguliariai vaikščioti pas psichologą ar psichoterapeutą, nes žmogus turi gauti sistemingą, reguliarią paramą, patarimus, palaikymą, kuris padės išlipti iš šoko, depresijos duobės. Visi žmonės kažkada išduoti vienaip ar kitaip užsiveria, jaučia skausmą, labai krenta savivertė, nusivilia ir tai yra labai pavojingi dalykai. Esu matęs ir gerų atvejų, kai žmogus patekęs į neištikimybės spąstus labai užauga, sustiprėja, atsistoja, atsispiria ir tai tampa netgi tramplynu į sėkmę tiek gyvenime, tiek versle, tiek santykiuose. Kai kam iš mūsų reikia kažkokios labai stiprios patirties – mirties, ligos, bankroto, išdavystės – mega sukrėtimo gyvenime, kad mes atsibustume ir pradėtume keisti savo standartus, įpročius, įsitikinimus, įvairiausias paradigmas, ties kuriomis metus iš metų vadovaujamės, ir tai keičiant, gali pasikeisti ir visas gyvenimas. Čia puikiai tinka Einšteino žodžiai: ,,Jeigu tu darai tą patį ir tikiesi naujų rezultatų – tai čia beprotystė". Čia labai padeda specialistas, nes jis mato tavo skausmą, vidinę įtampą, tavo netikėjimą ir jis gali nukreipti tai į veiksmą pvz : perskaityk šitą knygą, padaryk šituos pratimus, pasiianalizuokim šitą situaciją, pasirašykim pliusus ir minusus, darykim tą ar darykim aną, veskime dėkingumo dienoraštį. Blogą laiką galima transformuoti į motyvaciją, versti į veiksmo energiją ir daug nuveikti tiek sveikatai, tiek saviugdai, tiek savo pasitikėjimą savimi pakelti, o kartais pavyksta ir atnaujinti santykius.

Ar būna, kad neištikimybė suartina poras?

Tikrai taip. Būna, kad, kai poros paklausi, koks buvo geriausias įvykis jų gyvenime, jie atsako, kad būtent neištikimybė. Nes tai juos abu labai sukrėtė, jie pradėjo keisti įpročius, gyvenimą, pradėjo konsultuotis, skaityti knygas, ko niekada gyvenime nedarė, pradėjo domėtis psichologija, saviugda, taip tapę tiek stipresni, įdomesni, kad tarp jų užsimezgė tokia naujoviška meilė, kurios jie niekada neturėjo. Ir tas ryšys dabar yra stipresnis ir kokybiškesnis, nei bet kada per dešimt metų. Tokių atvejų esu turėjęs ne vieną ir ne du, tik aišku jie taip iš pradžių negalvojo, bet išmoko tą visą pažeminimą ir skausmą nukreipti į darbą su savimi, tada gavosi labai gražus santykis. Todėl niekada žmonėms iš karto nepatariu skirtis ir visada klausiu: ką bandėte ir jei viską išbandėte, ir nieko, tada taip – gal jau tikrai geriau skirtis. Bet kai pradedi gilintis, dažniausiu atveju žmonės būna pasišnekėję, susipykę, pasiuntę vienas kitą ir panašiai. Tada klausiu, kokias knygas skaitėte, gal analizes darėte, gal pratimus kokius psichologinius, tai dažniausiai atsakymas – nieko. Kiekvieno situacija yra individuali ir negali apkaltinti, kad kaltas tik tas, kuris nuėjo į šoną, būna juk labai įvairiai ir tuo reikia dalintis abiems. Dažnai abu būna prie neištikimybės prisidėję, kuri neatsiranda nei per dieną, nei per dvi, nei per metus – tai būna ir dešimtmečiais susikaupęs nesupratimas, poreikių nepatenkinimas. Ir tikrai retai būna, kad vien dėl sekso einama į šoną. Aišku, būna tokie atvejai, kai žmogaus netenkina lytinis gyvenimas arba susilaukiama vaiko, kai moteris susikoncentravus į kūdikėlį ir partneris jaučiasi užmirštas, pamestas į šoną ir sekso yra rečiau, negu jis nori, todėl vyras iš ,,alkio" nueina į šoną. Bet tai yra retesni atvejai, dažniau priežastys yra psichologinės.

Kiek sutinkate patyrusius neištikimybę, kurie nori kerštauti, atsakydami tuo pačiu?

Nėra tokių daug, bet būna tikrai pasitaiko, kai sužino, jog partneris buvo kažkada arba yra dabar neištikimas ir keršto vardan, žmogus pradeda eiti į pasimatymus su kuo papuola, kad tik atkeršyti. Žmonės dažniau susidūrę su neištikimybe užsiduoda klausimą: kodėl? Nes mes juk nebloga šeima ir tie santykiai tokie, juk pas ką tų ginčų nebūna. Keršto būna, bet ar apsimoka kerštauti – nežinau. Kai kuriems palengvėja, kai atkeršyja, bet ilgesnėje perspektyvoje tai nepadeda nei šeimos sutaikyti, nei jiems geriau jaustis. Kiek man tenka po to bendrauti su kerštautojais, tai po kelių metų jie ima gailėtis, kad keršyjo ir sako, kad tai jiems nedavė jokios pridėtinės vertės.

Ar yra kada reiktų iš esmės pasakyti stop tave apgaudinėjančiam žmogui, kai jau nebegalima atleisti ir reiktų uždaryti duris dėl savo paties psichinės sveikatos?

Reikia žiūrėti individualiai, kiek žmogus stiprus, ar turi resursą. Manau, kad nereikia nieko laukti. Jei tik paaiškėjo, kad yra neištikimybė – reikia iškart daryti šoko terapiją: pasikalbėti atvirai, pagyventi atskirai, pasvarstyti apie skyrybas, bet neskubėti skirtis iškart, to aš niekada nepatariu, nes tai neišsprendžia vidinių problemų. Reiktų geriau pabandyti su specialistu pasiaanalizuoti, kas vyksta tavo, kas partnerio viduje, dėl ko ta neištikimybė galėjo įvykti. Aišku, kai žmogus serga psichine liga, tampa pavojingas arba jei žmogus smurtauja prieš tave, juk negali būti bokso kriauše, bet net ir tokiais atvejais pasveikimas įmanomas, bet tada tas gydymas ir santykis turėtų vykti per atstumą. Todėl pagyventi atskirai yra visai gerai, tik nereikia per greitai eiti į naujus pasimatymus, geriau pabūti ramiai, leisti nuslūgti emocijoms. Eiti į skyrybas, jei tai yra ne psichinė liga ar dar kažkas, sakyčiau, kad spėsite sugriauti, ką statėte visada. Bet, aišku, ir gyventi su žmogum – tai nereiškia, kad reikia mylėtis ar šiltai su juo būti, kai jis jus išduoda.

Kai kurie vyrai tik pagyvenę atskirai supranta, ką praranda. Aš dažnai klientų paklausiu, tai ar tikrai norite skirtis? Jei taip, gerai skirkitės, skirtis yra lengva, greita ir visada suspėsite, bet ką darėte, kad išsaugotumėte ir atgaivuntumėte santykius? Mums dažnai atrodo, kad neįmanoma atleisti neištikimybės, bet svarbu ir netapti auka ir neužsivesti ties tuo, kad štai, mane išdavė, mane paliko, mane pažemino.

Kokios didžiausios psichologinės traumos būna po neištikimybės tiek tų kuriuos išdavė, tiek tų, kurie išdavė, kurie irgi jaučia silpnesnį ar stipresnį kaltės jausmą?

Apie išdavinėtojus labai sunku kažką pasakyti, nes jie yra labai skirtingi, kaip ir minėjau, priklauso nuo žmogaus tipo. Apie tuos, kurie buvo išduoti ir tai sužino yra bendresnis vaizdas: faktiškai visi jaučia skausmą, vidinę tuštumą, vienokį ar kitokį pyktį, vidinę nešvarą, beveik pas visus krenta savivertė. Kartais jie tą savivertę visokiais keistais būdais pradeda kelti – užsirašo į kažkokius ekstremalius sportus, pradeda bėgioti į aklus pasimatymus, pasijungia į kokį nors “Tinder” ir lekia į aklus pasimatymus. Taip dažniausiai dar labiau sujaukia savo nervų sistemą, išsibaško, išsitaško ir nepadeda tokie triukai.

Būna, kai vyrai, paliekantys savo šeimas dėl kitos moters, pagyvenę nori sugrįžti atgal pas tuos, kuriuos išdavė, nes gailisi, kad suklydo ir daugelio kitų priežasčių. Kaip elgtis, jei užklumpa tokia situacija? Iš patirties su savo klientais galėčiau pasakyti, kad iš tų vyrų, kurie išeina iš namų ir gyvena su meilužėmis, apie trečdalis vėliau sugrįžta visam laikui į šeimas, kitas trečdalis vis dar mėtosi, ką pasirinkti, o dar kitas trečdalis – negrįžta visai. Būna visaip ir jei vyras bando grįžti, tai moteriai visiškai normalu, kad būna neaišku, ką čia su tuo daryti. Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes reikia įvertinti, kokie tie santykiai buvo, kokios problemos, kas pastūmėjo į tokią situaciją ir pan. Juk vis dėl to, žmona tai ar vyras – tai yra gerai pažįstamas žmogus, ypatingai, jeigu yra daug metų besitęsiantis santykis, kai turima vaikų, namų, paskolų. Skyrybos pas mus kainuoja labai brangiai (šypsosi). Bet savo žmogų juk gerai pažįsti visokiose situacijose – ir juodose, ir baltose. Tokiu atveju, manau, kad verta pabandyti išsaugoti santykius. Būna tokių atvejų, nors jie nėra labai dažni, bet jų tikrai būna, kad po neištikimybės, jeigu poros dirba ties savo santykiais, abu tiek paauga, kad atranda visai kitokį tarpusavio ryšį, išgyvena brandžius santykius, kurių gal net per tuos dešimt metų, kuriuos gyveno iki šiol, niekad net neturėjo.

Sakote, reiktų atleisti, jei kita pusė jaučiasi klydusi? Klaidas daro visi – ir vyrai, ir moterys. Tad, kad klaidą padariusiam žmogui negalima atleisti, manau, yra kvaila strategija, taip pat ir atleisti, bet nieko nedaryti: nieko nekeisti, neįsigilinti į buvusias klaidas, nesimti gydymo terapijų irgi yra kvaila. Čia tas pats, kai skauda dantį galvoti, kad tuoj paskaudės ir nustos. Taip, gali praeiti kelioms dienoms, o tada tas skausmas grįš dvigubai ir, galbūt, tą dantį po to reiks išrauti ir tai baigsis liga, kraujo užkrėtimu ar dar kažkuom kitu. Negydyti žaizdos negalima, nes po to ta žaizda užpūliuos, užkrės visą kūną ir mes mirsim. Kai yra rimta liga, negydyti jos negalima. Jei mums vėžys, tai sėdėti ir žiūrėti į lubas – neapsimoka, nes yra krūva metodų, kurie gali padėti, ar tai būtų chemoterapija ar natūralūs metodai. Kartais jie padeda, kartais ne. Esmė tokia, kad turi imti ir bandyti veikti. Tad tiesiog žiūrint į tas lubas yra didelė tikimybė, kad baigtis bus tragiška. Lygiai tas pats ir su skyrybom. Aišku, jei tai yra pasikartojančios neištikimybės atvejai, reikia rimtai reaguoti, eiti konsultuotis ir dirbti, bet jei partneris nieko nedaro, jam neįdomu ir būna toliau neištikimas, tada jau reikia svarstyti, kaip čia geriau tuos santykius nutraukti. Jeigu darbas vyksta, tada klausimas ar reikia tą šeimą išdrąskyti? Beje, nereikia stebėtis, nes labai retai pastangos dedamos lygiai abiejų partnerių. Dažnesniu atveju kažkuris vienas daugiau stengiasi, o kita pusė mažiau arba visai nesistengia, o po kažkurio laiko ta dinamika keičiasi. Surėmę pečius stipriai dirbančių yra gal tik keli procentai.

Kaip apgautai pusei, norinčiai toliau tęsti santykius, nepapulti į priekaištų savo partneriui pusei laviną? Jeigu jau įvyko neištikimybė, gal net buvote išsiskyrę, susipykę, norint atgaivinti santykius abiems pusėms, galima, bet tai jau turi būti kitaip, nei kad buvo prieš tai – turite skaityti, domėtis, konsultuotis. Priekaištai gali šiek tiek sujaukti, nes, jei, tarkime, statai namą, tai juk supratame, kad nereikia jo kasdien padeginėti. Tai jei žmogus nedirba, nedaro praktikų, tai viskas tik kaupsis ir sprogs, ir prievartaus jis tą neištikimą savo buvusį partnerį – griaus bręstantį naują santykį. Tad nereikia pjauti tos šakos, ant kurios abu sėdite. Tai, kad to nedaryti dažnai trūksta taktikos ir žinių, pasileidžiama emocijoms ir tada prasideda: kaip tu galėjai? Tai vėl būsi neištikimas, nes jau kartą buvai ir t.t. Kai žmogui kasdien sako, kad jis bus neištikimas, tai mes patys jį užprogramuojame. Tad daug dalykų reikia užfiksuoti ir su tuo dirbti, jei išties norime atkurti gerą, tvirtą, sėkmingą santykį. Jeigu pasiduodame tik jausmams ir emocijoms, tai reguliariai išpilinėjame negatyvą ant savo partnerio ir taip jo meilės likučius sunaikinam tuo savo kasdieniu puolimu ir patys sugriauname santykį, kurį galėjome atgaivinti.