Priežastys – nuo vaikystėje patirto streso iki virusų
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų gydytoja gastroenterologė Goda Sadauskaitė sako, jog dirgliosios žarnos sidromą (DŽS) turinčių žmonių žarną tam tikra prasme galima lyginti su žmogaus temperamentu:
„Kiekvienas žmogus turi savo charakterį – vieni ramesni, kiti – audringesni. Priklausomai nuo charakterio tipo į tuos pačius reiškinius kiekvienas reaguoja skirtingai. Dirgliosios žarnos atveju yra panašiai – žarna nenuspėjamai ir dirgliai reaguoja į bet kokius stresorius, kai kito žmogaus žarnynas nė iš tolo taip nesureaguotų kad ir į pačius nekalčiausius maisto produktus“, – pasakoja medikė.
Pašnekovės teigimu, žmogaus virškinimo sistemą, įskaitant žarnyną, vaizdžiai galima lyginti su vamzdžiu, išklotu elektros laidais – nervų sistema. Enterinė nervų sistema, kuri lokalizuota žarnyne, turi itin glaudų abipusį ryšį su centrine nervų sistema, todėl mūsų emocijos stipriai veikia žarnyno darbą. Žarnyno darbas savo ruožtu irgi veikia emocijas.
Dirgliosios žarnos sindromas yra priskiriamas funkcinių ligų grupei, kuomet nevyksta pastebimas uždegiminis procesas, atlikus tyrimus nerandama apčiuopiamų pakitimų, tačiau žmogus turi aiškius, kartais ir itin varginančius nusiskundimus.
Moksliniai tyrimai, anot medikės, atskleidžia ir dar vieną faktą: žmonės, kurie ankstyvoje vaikystėje, net toje, kurios sąmoningai neprisimena, patyrė stresinių faktorių, įskaitant seksualinį išnaudojimą, suaugę bus labiau linkę turėti DŽS. Didesnę riziką sirgti gali lemti ir genetiniai faktoriai. Be to, kai kada DŽS gali prasidėti ir po persirgtų infekcijų, kurios gali išprovokuoti tam tikras reakcijas, o šios – pažeisti enterinę nervų sistemą.
Svarbi tiksli diagnozė ir jokios savigydos
Vieni dažniausių simptomų, kurių atveju galiausiai diagnozuojamas DŽS, yra skausmas, pilvo pūtimas, tuštinimosi sutrikimai. DŽS atveju skausmas dažniausiai lokalizuojasi vidurinėje ir apatinėje pilvo dalyje, tačiau gali skaudėti ir kitas virškinamojo trakto dalis.
„Dirgliosios žarnos sindromas yra diagnozuojamas pagal būdingus klinikinius simptomus, bet atmetus organines ligas. Viena vertus, simptomai nėra specifiniai, tačiau įdėmiai klausinėjant ir klausantis paciento, kartais pagal klinikinius požymius galima įtarti, jog tai bus DŽS, tačiau visada pasitikriname tyrimais. Tik ekskliudavę (atmetę, aut. past.)įvairias kitas ligas, mes patvirtiname DŽS diagnozę. DŽS būdinga tai, kad minėti simptomai dažnai būna susiję su ūmiais arba lėtiniais stresiniais faktoriais. Antra – stebima sąsaja tarp skausmo ir tuštinimosi sutrikimų. Tais periodais, kada tuštinimosi sutrikimai būna ūmesni – ir skausmo būna daugiau. Tuo tarpu išsituštinus skausmas sumažėja“, – pasakoja gydytoja.
Vis dėlto, G. Sadauskaitė primygtinai nerekomenduoja taikyti savidiagnostikos, mat labai panašiais simptomais gali pasireikšti ir onkologiniai susirgimai, ypač jei kalbama apie pradines žarnyno vėžio stadijas. Be to, tokie nusiskundimai būdingi ir uždegiminėms žarnų ligoms kaip opinis kolitas, Krono liga. Visų šių ligų, ypač onkologinių susirgimų, atveju, itin svarbu neuždelsti, be to onkologinių susirgimų amžius jaunėja, tad simptomus turi išgirsti ir interpretuoti medikas, o bet kokia savigyda toli gražu nėra sveikintina.
Aliarmas: kada reikia ieškoti kitos diagnozės
„Labai svarbūs vadinamieji aliarmo simptomai, kai mes esame tikri, kad žmogų kamuoja ne DŽS, o kita organinė liga. Pavyzdžiui, kraujo pasirodymas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, mažakraujystė, kiti kraujo tyrimų nuokrypiai. Taip pat, jei simptomai atsiranda vyresniame amžiuje, 45–50 m. DŽS paprastai pasireiškia dar nuo jaunystės, tačiau jei žmogus buvo sąlyginai sveikas ir 60-ties jam pirmą kartą atsiranda žarnyno simptomų – reikėtų ieškoti kitos ligos“, – pasakoja G. Sadauskaitė.
DŽS gydymas yra kompleksinis, apjungiant nusiskundimus provokuojančių maisto produktų eliminavimą ir gyvenimo būdo korekcijas. Gyvenimo ritmas, sako G. Sadauskaitė, turėtų būti komfortiškas ir sveikas, o bendrinės mitybos rekomendacijos čia negali būti, mat kiekvieno paciento organizmas – skirtingas, skiriasi ir jo reakcija į maistą. Šios diagnozės atveju gali būti skiriamos ir simptomus lengvinančios medikamentinės priemonės, tačiau, pašnekovės teigimu, ne mažiau svarbu pacientą nuraminti ir tinkamai iškomunikuoti apie esamą situaciją – neretai žmogus gali būti įsitikinęs, kad serga kita itin rimta liga, tačiau jos medikams nepavyksta aptikti.
„Tai – lėtinis, tačiau neprogresuojantis susirgimas. Joks vėžys iš DŽS neišsivystys, bet tendencija, kad ta žarna bus dirgli, lengviau išsibalansuojanti, liks. Labai svarbu santykis su savimi: periodais, kurie yra ramesni, laimingesni, simptomų savaime mažėja. Gana dažnas reiškinys, kai žmogus geria medikamentus, kurie malšina DŽS simptomus, tačiau išvažiavęs atostogų pamiršta vaistus namuose ir jaučiasi kaip niekada gerai“, – pasakoja gastroenterologė.