Alkoholio vartojimo problema bei su ja susijusios ligos Lietuvoje itin populiarios. Tačiau informacijos apie šios priklausomybės kankinamų tėvų paveiktus vaikus nėra tiek daug, kiek apie patį alkoholizmą. Lina atvirai papasakojo DELFI, ką išgyveno per 18 metų su girtuokliaujančiu tėvu ir kaip jo liga atsiliepia dabartiniam moters gyvenimui.
„Prieš keletą metų kreipiausi į psichologą dėl sunkumų užmezgant santykius ir susipažįstant su naujais žmonėmis. Pradėjus analizuoti mano dabartinį gyvenimą bei praeitį atradome daugybę dalykų, kuriuos iki tol maniau esant „normaliais". Nors ir anksčiau jaučiau, kad su manimi kažkas ne taip, bet tada nesupratau, kad tai susiję su alkoholiku tėvu.
Esu vyriausias vaikas šeimoje, tad vaikystėje stengiausi apsaugoti, išgelbėti brolius nuo pavojaus namuose. Suaugusi pastebėjau, kad bandau saugoti ir savo vaikinus, draugus. Itin ryškiai pasireiškė jausmų užgniaužimas, tam, kad išgyvenčiau būdama maža, turėjau nuslopinti savo jausmus. Užaugus ši savybė niekur nedingo – ir toliau stengiausi nieko nejausti, nes taip bandžiau išvengti skausmo. Esu itin atsargi, turiu stiprų savisaugos instinktą, pastabumą detalėms. Pavyzdžiui, viešoje vietoje visada atsisėdu taip, kad esant reikalui galėčiau greitai pabėgti ir matyčiau duris, kas pro jas įeina.
Liūdna pripažinti, bet beveik visi mano vaikystės prisiminimai su tėvais – neigiami. Nuolatinis triukšmas, muštynės, išsiblaiviusio tėvo ašaros ir motinos atleidimas. Labai pykau ant jos, ne kartą maldavau išsikraustyti, bet ji atsakydavo tą patį – aš jį myliu, kas reiškė, kad myli labiau už vaikus. Santykių su tėvu, galima sakyti, neturėjau jokių. Jis labai daug dirbo, o grįžęs imdavo mušti mamą. Daužyti iki sąmonės netekimo. Prisimenu nuolatinę baimę. Bijodavau grįžti namo, nežinojau, ką ten rasiu. Bet bijodavau ir išeiti, jei tėvo nebūdavo namuose. Tikėjau, kad galiu apsaugoti mamą ir mažuosius, jeigu jis grįš girtas.
Aiškiai atsimenu griūvančias spintas, išspiriamas duris, lūžtančio kaulo garsą, mėtomus daiktus, motinos maldavimus ir riksmus. Atmintyje išlikusios kai kurių baisiausių muštynių scenos, kurios kartais iškyla prieš akis, lyg filmas ir niekaip nedingsta. Labiausiai įsiminusi didelė ir nuolatinė baimė, buvau nuolat pasiruošusi kovoti, pasirengusi ginti, adrenalinas kildavo nuo menkiausios įtampos ar stresinės situacijos. Buvau labai įsitempęs vaikas, didelė peštukė, mušdavausi kieme, puldavau kiekvieną, įžeidusį mane ar mano draugus. Jaučiausi protingesnė už savo tėvus, maniau galinti sutvarkyti jų gyvenimus ir išspręsti problemas. Negalėjau niekam papasakoti to, kas vykdavo namuose, mama neleido to daryti. Melsdavausi Dievui, kad mano tėvas mirtų ir tada galėtume gyventi ramiai. Svajojau, kad mane priimtų kokia nors kita šeima, kad įvaikintų draugės tėvai, bet tik kartu su broliais, viena nenorėjau niekur eiti, būtent todėl niekad nebėgau iš namų", - pasakojo Lina.
Nepasitikėjo niekuo
Nors iš tėvų namų vilnietė išsikraustė beveik prieš du dešimtmečius, vaikystės patirtys persekioja iki šiol. Nors darbas su psichologu ir padeda suvaldyti emocijas, moko tvardytis bei rūpintis savimi, kartais nepavyksta atsispirti per daug metų gerai išmoktiems elgesio modeliams:
„Iki šiol nepavyksta sutvarkyti miego režimo, nors susikūriau labai ramų gyvenimą, finansinį ir emocinį saugumą, vis dar dažnai naktimis, išgirdusi mažiausią triukšmą, pašoku, galvodama, kad grįžo girtas tėvas ir dabar reikės saugotis. Yra daugybė dalykų, palikusių gilų randą mano psichikoje, tačiau stengiuosi dirbti su savimi.
Neišeina atsikratyti noro nors vienam žmogui pasaulyje būti pačia svarbiausia. Nebuvau svarbiausia tėvams vaikystėje ir dabar negaliu būti svarbiausia savo draugams ar mylimajam, protu tą suprantu, tačiau jausmas dėl to niekur nedingsta.
Augant pastebėjau daug skirtumų tarp savęs ir šalia alkoholiko neaugusių bendraamžių. Maniau, kad normalu niekada nesulaukti tėvų pagalbos, tikėjau, kad žmonės, kuriems tėvai padeda studijuojant, duoda pinigų ar nuperka namus – silpni ir nevykėliai, nes patys nesugeba išgyventi. Aš pirmuosius pinigus užsidirbau būdama 8-erių, už juos pirkau sąsiuvinius mokyklai. Apskritai nemokėjau prašyti pagalbos ir negebėjau jos priimti. Užsispyrusiai viską dariau pati, nes buvau įsitikinusi, kad pasitikėti negaliu niekuo.
Netikėjau, kad yra vyrų, kurie išgėrę netampa agresyvūs, augdama savo aplinkoje mačiau tik tokius. Stebėdavausi, kodėl kitiems žmonėms pavyksta iki galo pabaigti pradėtus darbus ar projektus, o man sunkiai. Skirtingai, negu kai kuriems aplinkiniams, sunkiai sekėsi valdyti pyktį, labai greitai puldavau į isteriją. Ne kartą esu supykusi taip stipriai, kad neatsiminiau, ko pridariau toje būsenoje.
Dabartiniams mano santykiams augimas šalia alkoholiko turi didžiulę įtaką. Dirbu su psichologu, taip pat užsiimu savianalize, tad situacija po truputį gerėja. Romantiškuose santykiuose labai sunku susitaikyti su tuo, kad nesu pati svarbiausia, kad artimas vyras turi draugų, savo tėvus, asmeninių pomėgių. Ne vienus santykius sugrioviau dėl savo isterijos protrūkių ir mėginimo kontroliuoti, savintis žmogų.
Bendraujant su draugais sudėtinga jausti empatiją. Mane labai erzina silpni žmonės, negalintys patys apsispręsti, prašantys patarimo ar nesugebantys išspręsti savo problemų ir dėl jų verkšlenantys. Kiekvienąkart, susidūrus su tokia situacija, tenka labai stipriai save kontroliuoti ir stabdyti, kad artimam draugui nepasakyčiau, jog jis yra nevykėlis ar durnius, kad jaudinasi dėl niekų. Mokausi užjausti, išklausyti, įsijausti į kito žmogaus situaciją, kuri man, galbūt, atrodo niekinė, bet kitam – labai svarbi".
Vis dar negali atleisti tėvams
Koopriklausomybės kamuojamų vaikų ir kitų piktnaudžiaujančių žmonių artimųjų jausmai dažnai panašūs. Logiškai suvokdami savo jausmų priežastis ir veiksmų pasekmes jie visgi ne visada geba pažvelgti į situaciją iš šalies, išvengti skausmo bei atleisti priklausomiems žmonėms.
„Iki šiol viduje kirba klausimas tėvams – ką aš jums padariau, kad jūs šitaip manęs nemylėjote? Kuo nusikaltau? Kodėl apskritai mane gimdėte? Jaučiu didžiulę nuoskaudą, kad tėvai man niekuo nepadėjo sulaukus pilnametystės, kad viską gyvenime turėjau susikurti pati. Kad iki šiol kasdien gyvenu įsitempusi ir nuolat esu pasiruošusi pulti gintis arba ginti. Turbūt niekada neatleisiu motinai už tai, kad mane, apsiginti negalintį vaiką, vertė gyventi nuolatiniame pavojuje, beveik kasdien rizikuojant savo ir mano gyvybėmis. Dar labiau ant jos pykstu, kad žinodama situaciją toje pačioje aplinkoje pagimdė dar tris vaikus ir mano mažiesiems broliams leido augti tame pačiame pavojuje. Dabar suprantu, kad ji buvo ir tebėra koopriklausoma nuo alkoholiko tėvo, kad pastarasis – serga ir pats pagyti negali. Bet supratimas nepanaikina nevilties ir skausmo, kuris kyla vien prisiminus vaikystę ir paauglystę.
Tuomet, kai kiti bendraamžiai vaikščiojo vieni pas kitus į svečius, žaisdavo kieme, aš negalėjau nieko pasikviesti į namus, nes nežinojau, ar pravėrus duris neteks perlipti per knarkiantį ir smirdintį tėvą, ar jis neįsiverš namo krauju pasruvusiomis akimis ir neims vartyti baldų ieškodamas motinos. Kai kiti vaikščiodavo į „plotus", maištavo prieš aplinką ir vaidindavo, kad jų niekas nesupranta, aš visur, kur eidavau po mokyklos, vesdavausi savo brolius ir net neturėjau minčių maištauti. Kai kiti atsipalaidavę šokdavo klasės „žiburėliuose", pirmus kartus bučiuodavosi su simpatijomis, aš galvodavau apie tai, ar šiuo metu namuose netįso tėvo užmušta motina, o mažieji broliai basomis kojomis nestovi lauke. Nežinau, ar kada atleisiu tėvams už atimtą vaikystę, kurios taip ir nepatyriau. Buvau vaiko kūne įkalintas suaugęs žmogus.
Šiuo metu su tėvais bendrauju labai mažai. Nors jie tebegyvena abu kartu, su tėvu nepalaikau jokių ryšių, niekada nebuvome artimi, net nežinočiau, apie ką su juo kalbėtis likus dviese. Su mama kartais pasikalbame telefonu, susitinkame per šventes. Į tėvų namus nevažiuoju, nenoriu pamatyti to, kas ten vyksta dabar. Atsikračiau noro sutvarkyti jų gyvenimus, tėvą nuvežti pas gydytojus, jie – suaugę žmonės, viską gali patys. Vos baigusi mokyklą bėgau iš tų namų kuo toliau. Buvo labai skaudu palikti brolius, jaučiausi už juos atsakinga, tačiau pati nebegalėjau daugiau kentėti tos įtampos, nebenorėjau kasdien matyti „kovos klubo" ir žvalgytis, kad krintanti komoda neužvirstų ant galvos man ar broliams", - verkdama pasakojo moteris.
Paklausta, ką norėtų patarti, perduoti dabartiniams vaikams, augantiems alkoholikų šeimose, Lina kalbėjo drąsinančiai. Tai kada nors baigsis, tik turėkite tikslų: „Noriu patarti nebijoti ir žinoti, kad jie – ne vieni. Nebijoti, kad tai niekada nesibaigs. Turėti tikslų, gerai mokytis ir planuoti ateitį. Ateitį, kai nebegyvens po vienu stogu, kai patys galės kurtis savo ramybės oazę, namus, į kuriuos pareiti nebebijos. O baigus mokyklą kaip įmanoma anksčiau patarčiau atsitraukti nuo tėvų. Į kitus namus, kitą miestą, dėl Dievo meilės, jeigu reikia, net į kitą šalį. Negalvokite, kad jūs galite padėti savo tėvams. Kad jeigu tik dar labiau pasistengtumėte, tėtis ar mama mestų gerti – tai priklauso ne nuo jūsų. Netikėkite, jeigu jums sako, kad geria dėl to, kad esate blogas ar neklausote. Netikėkite alkoholiko pažadais, jie meluoja ir manipuliuoja. Būtinai susiraskite žmogų, su kuriuo galėtumėte pasikalbėti ir viską papasakoti. Žmogų, pas kurį galėtumėte nubėgti, jeigu jūsų namuose jums kiltų pavojus. Negyvenkite su ta kančia vieni, tokių, kaip jūs ir aš yra daug, kas žino, galbūt ir jūsų klasės draugas ar kaimynas patiria lygiai tą patį, dviese išgyventi lengviau".
Psichologinių bėdų turi ne visi suaugę alkoholikų vaikai
Į klausimus apie suaugusius alkoholikų vaikus atsako psichologas, Respublikinio priklausomybės ligų centro Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėjas Andrius Lošakevičius.
– Ar visi, be išimties, vaikai, augę su vienu ar abiem alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais, užaugus dėl to turi psichologinių problemų?
– Ne, tikrai nėra taip, kad visi be išimties susiduria su psichologiniais sunkumais – sakyčiau priešingai, dauguma yra gerai prisitaikę, produktyvūs ir visuomeniški žmonės, kaip ir dauguma kitų žmonių. Tačiau žmonės, augę su vienu ar abiem piktnaudžiaujančiais alkoholiu tėvais, dažniau nei žmonės, kurių tėvai šių problemų neturėjo, patiria psichologinių problemų – nuotaikos ir nerimo sutrikimų, yra didesnė tikimybė, kad jie žalingai vartos alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas. Moterims, augusiomis su tėvais, turinčiais alkoholio vartojimo problemų, dažniau nei vyrams, pasireiškia nerimo sutrikimų (generalizuotas nerimo sutrikimas, agorafobija, panikos priepuoliai, ir pan.), o vyrai dažniau gali būti linkę žalingai vartoti alkoholį ir patirti su tuo susijusių pasekmių.
Svarbu paminėti, kad šie sunkumai nėra išskirtinai būdingi žmonėms, augusiems šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu. Reikėtų kalbėti plačiau – apie šeimas, kurios patiria rimtų vaikų auginimo ir visaverčio ugdymo sunkumų. Alkoholio vartojimo problemos gali būti kliūtis visavertiškai ugdyti vaiką – užtikrinti vaiko emocinį saugumą, apsaugoti nuo abejingumo ar nepriežiūros, emocinio ar fizinio smurto, prievartos ir pan. Žmonės, augę šeimose, kuriose tėvai patiria tėvystės sunkumų (dėl alkoholio vartojimo ar kitų priežasčių), turi didesnę riziką susidurti su įvairiais psichikos sveikatos sunkumais, tačiau kaip minėta – tai tikrai nereiškia, kad visi būtinai susidurs ar nesugebės sėkmingai jų įveikti.
– Koks elgesys ir mąstysena būdingi suaugusiems alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų vaikams?
– Kaip minėta, žmonės, augę šeimose, kuriose dėl vienokių ar kitokių priežasčių tėvai negali tinkamai prižiūrėti savo vaikų ir patenkinti bazinių jų emocinio saugumo poreikių, dažniau patiria įvairių psichologinių ar prisitaikymo prie socialinių aplinkybių sunkumų. Jei lyginant su kitomis tėvystės problemomis, išskirtume būtent piktnaudžiavimą alkoholiu, kaip esminę tėvystės problemą, tai yra gana stiprus prognostinis veiksnys, kad vaikai taip pat bus linkę piktnaudžiauti alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis (PAM). Tai ypatingai pasireiškia vyrams.
– Ką išgyvena šie žmonės ir su kokiais psichologiniais sunkumais susiduria užaugę?
– Kiekvieno žmogaus išgyvenimai labai individualūs. Kaip ir bet kuris kitas žmogus, jie gali patirti pačių įvairiausių sunkumų. Kaip jau minėta – nuo nerimo ir nuotaikos sutrikimų, iki PAM vartojimo problemų ir kitokių elgesio ir mąstymo sunkumų (negebėjimo įsijausti, abejingumo, polinkio reaguoti į nesėkmes agresija, aplinkinių kaltinimo ir pan.). Pasireiškimas priklauso nuo daugelio paties žmogaus asmenybinių ir fiziologinių savybių ir jo socialinių aplinkybių.
– Kaip galima atpažinti, kad žmogus augo alkoholiko šeimoje ir jam padėti?
– Jei pats nepasisako, tai ir atpažinti negalime. Tai yra labai individualu, svarbu yra ne spėlioti ir mėginti atpažinti, o nuoširdžiai domėtis žmogumi ir kas vyksta jo gyvenime, išsakyti, kas mums kelia nerimą. Dėl konkrečių atvejų, jei artimo žmogaus elgesys kelia nerimą, visada yra verta pasikonsultuoti su specialistais – medikais ar psichologais.
Sužinojus apie smurtą prieš vaiką, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba teritoriniams vaiko teisių apsaugos skyriams, kurių kontaktus rasite www.vaikoteises.lt. | ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|
Bendrojo pagalbos centro numeris – 112. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Specializuotos pagalbos centrų sąrašas ir kontaktai pagal savivaldybes: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|