Tesverdama 38 kilogramus, mirčiai į akis pažiūrėjo dukart: atvira buvusios anoreksikės išpažintis

„Kai skridau atgal į Lietuvą, vienintelė mintis buvo ne tai, kad yra 50 proc. tikimybė, jog išgyvensiu skrydį, bet baisiausia, kad tiek priaugau svorio – niekas nepamatys, kokį rezultatą buvau pasiekusi“, – šiandien pamena 23 metų vilnietė Paula Čepinskaitė, kuri sirgdama anoreksija prieš kelis metus tesvėrė 38 kilogramus.

Paula teigia, kad savo istoriją jai pasakoti nebėra taip sunku. Tik ji perspėja, kad ne viską pamena iš to laikotarpio, kai būdama 18-21 metų turėjo valgymo sutrikimą. „Atrodo, kad tie visi prisiminimai, išgyvenimai ne tavo, nes yra daug juodų dėmių iš praeities – neatsimeni nei ką mąstei, nei ką galvojai. Smegenims trūko medžiagų. Kaip ir žinai, kad ta istorija vyko, bet yra sudėtinga tapatinti dabartinę Aš su istorija, kuri vyko“, – sako Paula.

Šiandien Paula teiga, kad jau yra sveika. Mergina sveria 56 kilogramus ir savo patirtimi drąsiai dalinasi su kitais žmonėmis, savo ir jų istorijas viešina per socialines medijas, yra sukūrusi ir „Facebook“ puslapį pavadinimu „Feeding hope“, kuris ir yra tam skirtas.

Paula taip pat seniau buvo modelis, tačiau šiandien mergina sako, kad nutraukusi šią veiklą.

Ieškojo kančios kelio

Paula pasakoja, kad jos kova su valgymo sutrikimais prasidėjo dar jai būnant 18 metų. „Netekau savo prosenelės. Mane tai labai stipriai paveikė. Pačioje pradžioje nevalgiau galbūt dėl streso. Atrodė, kad labai neteisinga valgyti, rūpintis tokiais žemiškais dalykais, kai įvyksta kažkas tokio katastrofiško. Buvo labai sunku mylėti save, rūpintis savimi. Tai neturėjo jokios prasmės“, – pamena pašnekovė.

Visą vaikystę su prosenele praleidusi mergina buvo įsitikinusi – kančia padės jai rasti sakralesnį kelią ir taip ji galės pasiekti savo prosenelę.

Tokia mintis, pasakoja Paula, kilo nuvykus dirbti modelio darbo į Kolumbiją. „Išvykau į Kolumbiją praėjus nedaug laiko nuo prosenelės mirties. Buvome nukeliavę į skurdesnius kraštus. Pamatymas ir suvokimas, kiek mes viskuo esame pertekę, o kitur to trūksta ir sukėlė mintį, kad kančia yra teisingesnis kelias“, – teigia pašnekovė.

Iš pradžiu, sako ji, tapo vegane. „Labiau net sakyčiau buvau žaliavalgė, nes valgiau tik vaisius ir daržovės, jokių kruopų. Trumpinau valgymo laiką – valgydavau iki 16 valandos. Iš pradžių net nežinojau, kiek krenta svoris. Pradėjau daug sportuoti.

Kai atsirado galimybė pasisverti, pamačiau, kad nukrito tiek svorio, kiek nėra nukritę per gyvenimą. Tai užkabino, tapo obsesija“, – tikina Paula.

Kinijoje po ilgo laiko paragavau šokoladuko ir negalėjau sustoti – pradėjau ryti viską. Galiausiai pradėjau maistą šalinti dirbtiniu būdu. Nuo to laiko prasidėjo bulimijos laikotarpis.

P. Čepinskaitė

Mergina sako, kad kiekvieną dieną dieną lipdavo ant svarstyklių, tai tapo lyg azartu.

Sudarė mirties paktą

Mergina pamena, kad kai grįžo iš Kolumbijos į Lietuvą, situacija dar buvo gera, ji turėjo jėgų. Tačiau, kai Paula išvyko dirbti į Kiniją, merginai prasidėjo pirmosios bulimijos apraiškos.

„Kinijoje po ilgo laiko paragavau šokoladuko ir negalėjau sustoti – pradėjau ryti viską. Galiausiai pradėjau maistą šalinti dirbtiniu būdu. Nuo to laiko prasidėjo bulimijos laikotarpis“, – tikina pašnekovė.

Bulimijos, sako Paula, ji norėjo atsikratyti bet kokia kaina. „Geriausias bulimijos atsisakymas man atrodė anoreksija. Bulimija yra tavo nevalios, negalėjimo ištverti ženklas. O anoreksija, atrodo, duoda tau kažkokią kontrolę, gali save suvaldyti. Buvau taip pasišlykštėjusi savimi, priaugusi nemažai svorio. Nusprendžiau, kad laikas keistis ir pereiti prie anoreksijos“, – tiesiai šviesiai sako Paula.

Anot jos, kaip tik tuo metu Paula sutiko ir kitą mergina, kuri sirgo bulimija. „Susitarėme, kad kartu pradėsime nevalgyti, viena kitai padėsime, išeisime iš bulimijos ir geriau sirgsime anoreksija“, – pamena Paula.

Pasiteirauju, ar neatrodė tai per daug drastiškas, neracionalus sprendimas. „Kai sutinki žmogų, kuris tave supranta, taip pat serga valgymo sutrikimais... norėjome vėl pasiekti tai, kuo mes buvome. Tikslas nebuvo pasiekti kritinę ribą, kurią pasiekiau. Galvojome, kad taip kontroliuosime procesą“, – bando paaiškinti Paula.

Kinijoje mergina esą nustojo valgyti vaisius bei daržoves. Vietoj to abi merginos valgė augalinės kilmės želatiną – agarą. Ji, anot Paulos, neturi kalorijų.

Pasiteirauju, kaip tuomet atrodė Paulos mityba. „Atsikėlus ryte išgerdavau kavos. Po kavos dažniausiai ryte važiuodavau į darbą. Darbe nieko nevalgai, išgeri coco-cola zero ar suvalgai vieną agurką. O vakare arba agarą, arba dar jūros dumblių juosteles“, – sako Paula.

Geriausias bulimijos atsisakymas man atrodė anoreksija. Bulimija yra tavo nevalios, negalėjimo ištverti ženklas. O anoreksija, atrodo, duoda tau kažkokią kontrolę, gali save suvaldyti. Buvau taip pasišlykštėjusi savimi, priaugusi nemažai svorio. Nusprendžiau, kad laikas keistis ir pereiti prie anoreksijos.

P. Čepinskaitė

Tik 50 proc. tikimybė, kad išgyvens

Ji pamena, kad tokia mityba truko pakankamai ilgai – gerokai virš mėnesio. „Kol galiausiai nusprendžiau suvalgyti kukurūzą. Tai buvo mano pirmas toks normalesnis maistas. Ir kitą dieną atskėliau labai ištinus. Man pasireiškė Atmaitinimo sindromas, atsikėliau 10 kilogramų sunkesnė“, – pamena Paula.

Atmaitinimo sindromas, paaiškina ji, yra kai sutrinka elektrolitų balansas organizme, pasireiškia tinimas, yra didelė tikimybė, kad sustos širdis. Mergina sako, kad jai taip pat sutriko ir inkstų veikla. „Mane nuvežė į ligoninę Kinijoje. Pasakė, kad turiu grįžti į Lietuvą, nes jie neturėjo tinkamos įrangos“, – sako pašnekovė.

Prieš skrydį esą Paula sužinojo, kad tikimybė, jog ji išgyvens skrydį tėra 50 proc. „Kai skridau atgal į Lietuvą, vienintelė mintis buvo ne tai, kad yra 50 proc. tikimybė, jog išgyvensiu skrydį, bet baisiausia, kad tiek priaugau svorio – niekas nepamatys, kokį rezultatą buvau pasiekusi“, – sako pašnekovė.

Esą ji galvojo tik apie rezultatą, o ne, kad jos gyvybei gresia pavojus. „Buvau tiek daug pasiekus , o dabar tokia ištinusi“, – tuometinį mąstymą pamena Paula.

Pasiteirauju, ar darbas mados industrijoje neturėjo įtakos valgymo sutrikimų atsiradimui. „Manęs nereikalaudavo, kad būčiau kūda, kaip tik sakydavo, kad gal reikėtų priaugti kelis kilogramus, kai kurie klientai skundžiasi. Aišku, didelio susirūpinimo irgi nebuvo: kol dirbi, viskas gerai“, – tikina Paula.

Kai skridau atgal į Lietuvą, vienintelė mintis buvo ne tai, kad yra 50 proc. tikimybė, jog išgyvensiu skrydį, bet baisiausia, kad tiek priaugau svorio – niekas nepamatys, kokį rezultatą buvau pasiekusi.

P. Čepinskaitė

Tesvėrė 38 kilogramus

Šeima, sako ji, jau žinojo apie Paulos valgymo sutrikimą. „Kai grįžau į Lietuvą, su mama kartu važiavome į ligoninę. Ji iš pradžių nežinojo, kaip aš atrodo, kaip man blogai. Tai susižinojo, kai grįžau“, – sako pašnekovė.

Mergina sako, kad nepamena, kokia buvo jos mamos reakciją, kai išvydo dukrą. Mama nusiramino, kad ištvėriau skrydį, jai buvo labai gera mane matyti. „Daug dalykų nepasakysiu, nes yra juoda dėmė. Smegenys neturi kuo maitintis. Iš to laikotarpio daug atsiminimų yra pradingę arba jų apskritai nebuvo, nes pusę laiko praleidi lovoje, neturi energijos atstoti, visos tavo mintys yra apie kalorijas“, – tikina Paula.

Ligoninėje, sako Paula, sužinojo, kad jai inkstų nepakankamumas. Tačiau mergina sako, kad į ligoninę nesigulė. „Toliau tęsiau savęs marinimą. Buvau taip apsėsta, bet ką ką suvalgydavau – išvemdavau“, – sako ji.

Mama, sako Paula, prašydavo dukros, kad ši gydytųsi. „Visiškai nesutikau, kol galų gale ji mane įtikino. Tas įtikinimas atrodė taip: gerai, įrodysiu, kad man niekas negali padėti. Kai pirmą kartą atsiguliau į ligoninę, nebuvau nusiteikusi stengtis, keistis“, – tikina vilnietė. Tuo metu, sako ji, svėrė 38 kilogramus.

Atrodo, kad užuodi maistą

Ne tik šeima, pastebi Paula, bandė jai padėti. „Buvo labai daug įvairių žmonių, kurie bandė prie manęs prieiti. Vieni piktai, sakydami, kaip aš baisiai atrodau, kad taip negalima. Kiti tiesiog su manimi leisdami laiką, būdavo labai kantrūs, važiuodavo mane aplankyti.

Visiškai nesutikau, kol galų gale ji mane įtikino. Tas įtikinimas atrodė taip: gerai, įrodysiu, kad man niekas negali padėti. Kai pirmą kartą atsiguliau į ligoninę, nebuvau nusiteikusi stengtis, keistis.

P. Čepinskaitė

Aš tų žmonių neprisileisdavau. Kiekvienas susitikimas reiškia riziką. Atrodo, kad išeinant iš namų, gali užuosti maistą. Arba, kad kavos puodelis bus papildomos kalorijos. Galų gale, neturi energijos, noro bendrauti. Tampi labai atgrasus, nedaug žmonių ištveria būti prie tokio žmogaus, kokia buvau tuo metu“, – pamena Paula.

Tuo metu, sako Paula, ji šventai tikėjo, kad nuo jos nusisuko daug žmonių. „Dabar suprantu, kad tai visiškai natūralu, kai matai žmogų, kuris save žudo, kuriam nežinai, ką pasakyti, kaip prie jo prieiti. Labai skaudu jį tokį matyti, bet tas žmogus yra pertekęs neapykantos. Šalia tokio žmogaus būti yra labai sunku“, – pastebi mergina.

Jėgų atrado reanimacijoje

Pasiteirauju, ar ji nebijojo, kad mirs. „Nelabai bijojau, gal net to norėjau. Atrodė, kad gyvenimas nieko vertas. Prieš save nebūčiau galėjusi pakelti rankos vien dėl šeimos, bet realiai nemačiau visiškai prasmės gyventi ir nemaniau, kad mano gyvenimas galėtų pasikeisti. Įsivaizdavau, kad jį sugadinau ir net, jei man kiltų noras elgtis kitaip, neįsivaizdavau, kad galėčiau tai padaryti.

Atrodė, kad nežinau, kodėl tai darau, man nebebuvo ko pasiekti. Nebuvo dėl ko būti dar lieknesne, žinojau, kad galiu pradėti valgyti. Bet atrodė neįmanoma sustoti nevalgyti“, – sako Paula.

Tačiau tai dar nebuvo dugnas – vieną dieną, sako Paula, pajautė, kad jos širdis plaka kitaip. „Pajaučiau, kad mirštu, kad mano širdis pamažu stoja. Tuo metu skambinau savo mamai, ji pasiėmė mane iš Kauno, nuvežė į ligoninę. Ten gydytojas pasakė, kad buvo kelių valandų klausimas, ar būčiau išgyvenusi, ar ne. Mane išvežė į reanimaciją“, – pamena mergina.

Paula sako, kad turėjo didelį kalio nepakankamumą, jei ne lašelinės – merginos širdis esą būtų sustojusi.

Jėgų keisti gyvenimą mergina rado būtent reanimacijoje. „Suvokiau, kad aš iš tiesų galiu mirti ir, kad jei nieko nepakeisiu, tai labai įskaudinsiu savo šeimą. Atrodė, kad nieko nebegali būti blogiau nei ta situacija, kuri buvo. Nusprendžiau suteikti šansą gyvenimui“, – sako pašnekovė.

Paula sako, kad antrą kartą gulėdama ligoninėje buvo visiškoje agonijoje. „Buvau pavargusi nuo nevalgymo, jaučiau, kaip tai mane žudo. Iš pradžių atrodė, kad tai suteikia laimę, vėliau norėjau iš to išeiti, bet negalėjau.

Ligoninėje mačiau, kaip į mane žiūri mama. Galvojau, kad turi stengtis jei ne dėl savęs, tai dėl jos“, – sako Paula.

Pasiteirauju, kas jai padėjo. Paula neslepia, pagalbą ji surado Valgymo sutrikimų centre. „Tai kontrolės atidavimas į kitų rankas. Pats vienas iš to išlipti... labai sudėtinga. Tam reikia labai daug valios pastangų“, – iš patirties kalba pašnekovė.

Mergina pataria, kad atkritus nereikėtų sakyti, kad sveikti pradėsi nuo rytojaus. „Reikia priimti atkritimą ir iškart pradėti elgtis kitaip. Nebijoti, kad sufailinai, jei iš pirmo karto nepavyko. Niekam iš pirmo karto nepavyksta.

Pasveikimas reikalauja daug laiko, kol viskas atsistato, kol gali visiškai pilnai susigrąžinti savo gyvenimą. Stengiuosi, kad žmonės nebijotų apie tai kalbėti, padėti suprasti, kad tai normalu, ką jie išgyvena. Pasveikimas yra laiko klausimas ir valios pastangos“, – tvirtina Paula.

Suvokiau, kad aš iš tiesų galiu mirti ir, kad jei nieko nepakeisiu, tai labai įskaudinsiu savo šeimą. Atrodė, kad nieko nebegali būti blogiau nei ta situacija, kuri buvo. Nusprendžiau suteikti šansą gyvenimui.

P. Čepinskaitė

Skirtumai tarp anoreksijos ir bulimijos

Anot Valgymo sutrikimų centro gydytojos, psichiatrės psichoterapeutės Rūtos Telksnienės, valgymo sutrikimai yra būdingi šalims, kur maisto yra pakankamai ir jis sabtykinai pigus. „Duomenys skirtingi, bet anoreksija serga maždaug 0,3 proc. populiacijos, t.y. 3000 iš milijono gyventojų, o bulimija 1 proc. gyventojų, t.y 10000 iš milijono. Ir tai yra jauni, darbingo amžiaus žmonės. Moterys šiais valgymo sutrikimais serga maždaug 10 kartų dažniau negu vyrai“, – teigia specialistė.

Anoreksija, pasakoja R. Telksnienė, yra per mažas kūno svoris – Kūno masės indeksas būna 17,5 ir mažiau. „Ji būna tada, kai žmogus riboja maistą. Gali būti ir dėl persivalgymo, jei po to yra vemiama, naudojami laisvinamieji. Tačiau, jei svoris yra per mažas, tai anoreksija“, – teigia gydytoja.

Bulimija, anot jos, yra persivalgymai, kuriuos lydi kompensaciniai veiksmai – vėmimai, laisvinamieji, intensyvus sportavimas ar nesibaigiančios dietos. „Svoris, daugiau mažiau, yra normalus“, – pabrėžia R. Telksnienė.

Anoreksijos, toliau pasakoja gydytoja, nuslėpti nepavyks. Tačiau ji pastebi, kad visuomenė dažnai pasirenką per mažą svorį vertinti teigiamai. „Žiniasklaidoje pateikiami akivaizdžiai išsekusių moterų kūnai, kuriais žavimasi. Specialistas ten mato ligą, o kažkas žiūri ir mato pavydo objektą ir siekiamybę.

Bet taip, anoreksija yra mažas svoris, jos nepamatyti yra neįmanoma. Bulimiją, kadangi svoris yra daugiau ar mažiau normalus, pacientai gali ligą lengviau nuslėpti“, – akcentuoja R. Telksnienė.

Dažniausiai gali baigtis mirtimi

Valgymo sutrikimų atsiradimą, kaip ir kitų psichikos sutrikimų, paaiškina biopsichosocialinis modelis, sako gydytoja. „Tai reiškia, kad visas ligas nulemia biologija, prigimtis, socialinė aplinka ir psichologiniai dalykai, kurie žmogaus gyvenime vyksta“, – teigia ji.

Anot gydytojos, žmonėms, kurie suserga valgymo sutrikimais, būdingas perfekcionizmas, mąstymas „juoda- balta“ kategorijomis.

R. Telksnienė šiek tiek daugiau papasakoja ir apie Atmaitinimo sindromą. „Jis gali atsirasti labai išsekusiems žmonėms, kurie pradeda gauti didesnį maisto kiekį. Tuomet pasireiškia šis sindromas: sutrinka vandens elektrolitų balansas. Tinimai yra tai, kas matoma. Nematoma yra elektrolitai, kalis, fosforas. Jie gyvybiškai svarbūs. Todėl labai išsekusius žmones reikia pradėti gydyti ligoninėje“, – sako R. Telksnienė.

Ji pabrėžia, kad išsekimas dėl anoreksijos, ir atmaitinimo sindromas gali baigtis mirtimi. „Nervinė anoreksija yra didžiausia mirtingumą turinti liga tarp visų psichikos sutrikimų. Ir dažniausiai mirtimi gali baigtis iš visų psichikos sutrikimų“, – perspėja R. Telksnienė.

Artimiesiems, pataria gydytoja, nepriklausomai nuo ligonio amžiaus, reikia bandyti kalbėtis, užmegzti kontaktą. „Papasakoti, kas vyksta, kad jie jaučiasi sunerimę, mato, jog kažkas blogai. Negąsdinant, bet rodant supratimą, kalbant, kaip žmogus jaučiasi. Pasiūlant nueiti pas specialistą.

Aišku, kad tai ne visada gali pavykti, bet dėmesį ir rūpestį reikėtų parodyti. Jei neramu, reikia kreiptis pas specialistą. Bet ne visi pacientai sutiks. Ypač anoreksija sergantys pacientai, kurie tuo metu dar nėra labai prastai besijaučiantys, kai liga iš dalies yra kompensuota ir jie numetė svorio. Tuomet jie didžiuojasi, tikriausiai nenorės eiti pas specialistą. Tai sudėtinga. Reikia žiūrėti kiekvieną konkretų atvejį“, – sako R. Telksnienė.

Tačiau, primena ji, jei pacientui nėra dar 18 metų, už jį yra atsakingo tėvai ar globėjai, tad jie ir gali inicijuoti gydymą.

Tik gydytoja dar kartą pabrėžia, kad padėti pacientui suprasti, kad jam reikia pagalbos – nėra lengva. „Prie bulimijos gal yra lengviau, nes tie simptomai yra varginanty. Bulimija yra varginanti liga, pacientai yra linkę ieškoti pagalbos labiau, negu anoreksijos pacientai. Ypač, jei anoreksija dar neturi didelių komplikacijų.

O jei dar žmogus iš aplinkos sulaukia susižavėjimų, vau, kaip tau čia pavyko numesti svorį, ką tu darei. Dažnai jie to susilaukia iš savo aplinkos. Kokia tada motyvacija eiti konsultuotis? Todėl, kad man pavyko sulieknėti? Natūralu, kad pagalbos nenorės“, – pastebi gydytoja.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].