Vaikas ilgai nepradeda vaikščioti: ką daryti?

Viena mama giriasi, kad jos kūdikis jau aštuonių mėnesių pradėjo ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti. Kita šypteli, kad jos mažylis žengė pirmuosius žingsnius – „pagal tvarkaraštį“ – atšventęs pirmąjį gimtadienį. Trečia sako visai nesijaudinanti, kad jos aštuoniolikos mėnesių vaikas savarankiškai, be prisilaikymo, dar neina. Kuri iš jų teisi? Kada vaikai turi pradėti vaikščioti? Kaip suprasti, kad metas kreiptis į specialistus?

Į šiuos klausimus atsako VUL Santaros klinikų vaikų ortopedė-traumatologė Julija Ravinskienė.

Sakoma, jog pirmaisiais savo gyvenimo metais žmogus išmoksta ir patiria tiek daug, kad jau niekada per tokį trumpą laiko tarpą tiek svarbių įgūdžių nebeįgyja. Išties, fizinė ir emocinė raida vystosi savaitėmis, o kūdikis per metus nuo bejėgio mažylio virsta savarankiškai judančiu, sėdinčiu, valgančiu ir kalbančiu žmogumi.

Ne veltui pirmaisiais vaiko metais tėvai jį kas mėnesį turi atvežti į polikliniką, kur jo raidą įvertina šeimos gydytojas. Kūdikių, kaip ir suaugusiųjų, temperamentai yra skirtingi, todėl šeimos gydytojai jų raidą vertina tam tikrose ribose „nuo iki“. Tai reiškia, kad vartytis, sėdėti, ropoti, naudoti „pincetinį“ paėmimą pirštais ir t.t. kiekvienas mažylis gali išmokti skirtingu laiku. Visgi, jei vaikas iki tam tikro savo gyvenimo mėnesio nepradeda daryti vieno ar kito dalyko, šeimos gydytojai jį nukreipia konsultacijai pas tam tikros srities specialistus.

Vaiko raidą būtina stebėti nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų

Vaikų ortopedė-traumatologė J. Ravinskienė sako, kad įvertinus vaiko ligos istoriją, bendrą būklę ir kilus abejonių dėl motorikos vystymosi, šeima turėtų konsultuotis su specialistais. „Reikia stebėti bendrą vaiko raidą. Labai svarbūs ir kiti stambiosios motorikos pasiekimai: sėdėjimas be atramos, stovėjimas su atrama, ropojimas, žingsniavimas prilaikant, stovėjimas be atramos. Tik po jų vertinamas savarankiškas vaikščiojimas. Čia labai svarbi šeimos gydytojo priežiūra nuo pat pirmų kūdikio dienų. Gydytojas ir tėveliai turi atkreipti dėmesį į naujagimio aktyvumą, kūdikio mosavimą rankytėmis, spardymąsi, nes tai leidžia daryti tam tikras išvadas apie motorinę raidą. Pastebėjus sumažintą aktyvumą, tikslingas specialisto – pediatro, neurologo, ortopedo, reabilitologo – įvertinimas“, - teigė gydytoja.

Ko tėvai turėtų tikėtis ir laukti iš vaiko pagal jo amžių mėnesiais? Juk dažnai iš vyresnių žmonių girdime klišes: šešių mėnesių mažylis turi sėdėti, devynių – ropoti ir t.t. Gydytoja ortopedė-traumatologė, dirbanti su įvairaus amžiaus vaikais, sako, kad dar ir šiandien tenka „kovoti“ su senoviniais įsitikinimais bei klišėmis.

„Visi vaikai yra skirtingi ir jų gebėjimas vaikščioti vystosi skirtingai. Dėl to negali būti griežtai nustatyti laiko standartai. Neteisinga būtų vertinti išskirtinai gebėjimą vaikščioti. Labai svarbūs ir kiti stambiosios motorikos pasiekimai, bet jei jau kalbame tik apie vaikščiojimą, tai ribos yra labai plačios. Būna tokių vaikų, kurie jau 8,5 mėnesių sugeba žengti žingsnį, išlaikyti svorį ant vienos kojos be jokio prilaikymo, tačiau neretai mažyliai tai išmoksta ir 18 mėnesių. Ir tai yra normalu“, – tėvelius ramina gydytoja.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, vaikai pradeda savarankiškai žingsniuoti nuo 8,5 iki 18 mėnesių amžiaus, iš kurių 50 procentų tai pradeda daryti 12 mėnesių. Tėvų dažnai minima amžiaus riba – vieneri metai – yra visiškai orientacinė, nes didelis procentas vaikų būtent tuo laiku pradeda vaikščioti. Visgi, nei anksčiau žengęs pirmuosius žingsnius, nei vėliau tai padaręs vaikas – nėra sutrikusios stambiosios motorikos. Tėvai ir šeimos gydytojai pirmiausia turi vertinti bendrą vaiko raidą bei aktyvumą.

Jei 18 mėnesių vaikas dar nevaikšto

Jei pusantrų metų vaikas dar nepradėjo vaikščioti, pas specialistus kreiptis būtina. Vaikų ortopedė-traumatologė J. Ravinskienė sako, kad net ir tokiu atveju tėveliams nereikia labai išsigąsti: „Vienareikšmiškai atsakyti negaliu, kokios problemos slepiasi ar nesislepia už tokio amžiaus vaiko nevaikščiojimo. Reikia vertinti visumą, kitus mažylio stambiosios motorikos gebėjimus. Mano patarimas – apsilankykite pas specialistus: neurologą, ortopedą, reabilitologą, pediatrą. Vėlgi, net ir diagnozavus tam tikrus sutrikimus, nereiškia, kad vaikas išvis nevaikščios. Pavyzdžiui, turiu pacientą, kuris vaikščioti pradėjo septynerių metų“.

Pasak gydytojos, atsakymo, kodėl susergame, dažniausiai nėra. Yra ligų, sindromų, dėl kurių sutrinka vaiko raida. Kai kurios ligos gydomos, kai kurios kol kas gydymo neturi. Bet kuriuo atveju, gydytojai stengiasi daryti viską, kad vaikas pasiektų kuo geresnį mobilumo lygį.

Mitai, kuriais nereikia tikėti

Internetiniuose mamų forumuose galime rasti labai daug teorijų, susijusių su vaikų raida. Dalis mamų, ieškodamos pagalbos ir atsakymų, šia informacija pasikliauja. Deja, dažnai tokiuose šaltiniuose esančios teorijos yra netikslios, melagingos, neparemtos moksliniais tyrimais arba neteisingai, dėl žinių trūkumo, interpretuojamos, todėl gali labiau pakenkti nei padėti.

J. Ravinskienė sako kartais girdinti, kad anksti (anksčiau nei dvylikos mėnesių) pradėjęs vaikščioti vaikas ateityje turės labai daug laikysenos, nugaros skausmų ir kitų problemų, tačiau tai – melas. Vaiko savarankiško vaikščiojimo pradžia tikrai neturi įtakos jo būsimiems skundams dėl sveikatos ateityje.

Taip pat mamos dažnai klausia, ar vaikui greičiau žengti pirmuosius žingsnius „padės“ avalynė. Gydytojos nuomone, vaikas turėtų pradėti vaikščioti basa pėda, bet visuomenėje neįprasta matyti basakojus vaikus: „Batai skirti apsaugoti pėdą nuo sužeidimų ir sušalimo bei, žinoma, dėl grožio. Žiūrint istoriškai, avalynė atsirado labai neseniai. Sklandanti nuomonė, kad batai turi įtakos pėdų ir eisenos formavimuisi – nėra teisinga“.

Vaikų raidos pasiekimai – ne „žiurkių lenktynės“

Specialistė įvardija, kad viena blogiausių šiuolaikinės tėvystės tendencijų – nepaliaujamos lenktynės tarp tėvų, nukreiptų į vaiko fizinę raidą. Dažnai girdime, kai panašaus amžiaus kūdikių mamos „lenktyniauja“, kad štai vienos mažylis keturių mėnesių jau sėdėjo, kitos – devynių mėnesių jau pats vaikščiojo. Ar reikėtų džiaugtis ir didžiuotis šiais pasiekimais? O gal ankstyvas vaiko fizinės raidos skatinimas gali turėti neigiamų pasekmių ateityje?

„Jau seniai yra įrodyta, kad sveikų vaikų sėdėjimo ar vaikščiojimo pradžia neturi jokios įtakos jų pasiekimams ateityje“, – patikina gydytoja ortopedė-traumatologė. Pasak jos, „Filosofinis klausimas, kas yra vaikščiojimo pradžia? Ar tai pirmas savarankiškas žingsnis, ar pirmieji vaisiaus spyriai motinos įsčiose, o gal nervinio vamzdelio susiformavimas 3–4 nėštumo savaitę. Jeigu labai supaprastintume, tai iki pradedant vaikščioti, vaikas turi laikyti galvą, apsiversti, atsisėsti, ropoti, pastovėti, žengti žingsnį“.

Jeigu vaikas neserga jokiomis ligomis, trikdančiomis motorikos vystymąsi, jo nereikia skatinti vaikščioti. Pasak specialistų, vaikai viską padaro patys, kai ateina tam laikas. Judėjimas, kuriam priklauso ir vaikščiojimas, yra žmogui užprogramuotas įgūdis, kad jis išgyventų. Žinoma, kai yra tam tikrų sutrikimų, tada pagalba būtina. Tokiais atvejais pasitelkiamos ir pagalbinės priemonės.