Vaikystėje patirtos psichologinės traumos gali paliesti kiekvieną: čia nei socialinis, nei finansinis statusas nėra svarbus. Juk smurtas – tai ne tik tėvų sudavimas vaikui kumščiu. Vaikus emociškai gali žaloti kelios tėvų elgesio rūšys: fizinis, emocinis, seksualinis smurtas ir nesirūpinimas arba apleistumas.
Nutikti gali bet kurioje šeimoje
Nors apie vaikystėje patirtas traumas viešai kalbėti yra sunku visiems, vis dėlto apie jauname amžiuje patirtas skriaudas yra prasitarusi viešai ne viena, dabar pasaulyje gerai žinoma asmenybė.
„Užaugau aplinkoje, kur vaikai buvo nematomi ir negirdimi. Buvau nuolat mušama, – yra prisipažinusi viena įtakingiausių moterų pasaulyje pripažįstama Oprah Winfrey. – Pamenu, kai kartą ėjau į šulinį vandens. Pripildžiau kibirą ir pradėjau žaisti pirštais vandeniu. Per langą mane pamatė močiutė ir supyko. Ji mane plakė taip stipriai, kad ant nugaros atsirado kraujuojančios žaizdos. Užsidėjau sekmadieninę suknelę ir ji išsitepė krauju. Močiutė vėl labai supyko ir buvau dar kartą mušama už išteptą krauju suknelę“.
Vaikystėje patirto siaubo nepamiršta ir dainininkė Christina Aguilera. Ji žiniasklaidai yra prisipažinusi, kad iki šiol jaučiasi įkalinta savo vaikystės potyriuose: „Jaučiuosi uždaryta savo vaikystėje ir nesaugi: blogi dalykai vyko mano namuose. Buvo smurto“. Atlikėja atviravo, kad jos tėvas šeimoje smurtavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Sunkumų suaugus dėl vaikystės traumų prisipažino turinti ir dainininkė Nicki Minaj, kuri jautėsi nesaugi šalia smurtaujančio tėvo, kuris dar buvo ir priklausomas nuo narkotikų.
Pranešimų skaičius sparčiai auga
Nuolat kylantys skandalai Lietuvoje, susiję su vaikų teisių apsauga, taip pat rodo, kad mūsų šalyje smurto prieš vaikus problema dar labai gili. Kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, pernai gauta 5625 pranešimai apie smurtą prieš vaikus. Tai – dvigubai didesnis skaičius nei 2016 m. Žinoma, pranešimų skaičiaus augimas neatspindi tikros situacijos už uždarų šeimos durų. Tiesiog rodo augantį visuomenės supratingumą. Daugiausiai pranešimų pernai sulaukta dėl naudojamo psichologinio smurto prieš vaikus (2719). Dėl fizinio smurto pranešta 1541 kartą, o dėl seksualinio smurto gautas 141 pranešimas.
Vaikų psichologas Justinas Limantas, kalbėdamas apie smurto įtaką vaikams, paminėjo, kad pirmiausia reikėtų išskirti smurto prieš vaikus šeimoje rūšis.
„Turbūt didžiausias ir skaudžiausias pasekmes vaikui turi fizinė ir seksualinė prievarta. Kita smurto prieš vaikus forma – nepriežiūra ir apleistumas, kitaip dar vadinama psichologiniu smurtu“, – aiškino specialistas. Pasak jo, smurtas prieš vaikus yra įvardijimas kaip vaikus žalojantis elgesys, todėl vaiko nepriežiūrą taip pat galima traktuoti kaip vieną iš smurto formų.
Smurto prieš vaiką pasekmės gali būti trumpalaikės ir ilgalaikės, priklausomai nuo patiriamo smurto pobūdžio, intensyvumo ir agresoriaus vaidmens vaiko gyvenime.
Pavojingas pasaulis ir problemos su pasitikėjimu
„Skaudžiausios smurto pasekmes patiria vaikai ir suaugę, prieš kuriuos smurtauja jiems artimiausios aplinkos žmonės, pavyzdžiui, tėvai, seneliai ar mokytojai. Iš šių žmonių kiekvienas vaikas tikisi saugumo ir pripažinimo bei pagarbos, todėl didelės tiek socialinio, tiek psichologinio pobūdžio problemos gali vaiką lydėti visą likusį gyvenimą“, – kalbėjo jis.
Tikėtina, kad vaikystėje smurtą patyręs žmogus susidurs su prieraišumo problemomis. Jis tiek pasaulį, tiek aplink esančius žmones suvoks kaip pavojingus. Tokiam vaikui ir vaikystėje, ir ateityje gali būti sunku sukurti pasitikėjimu grįstus santykius.
„Dažnai gali būti keičiami partneriai, taip bėgant nuo meilės jausmo, vengiant prisirišimo prie žmogaus. Juk tie, kuriais vaikas pasitikėjo ir mylėjo, jį išduodavo ir atstumdavo, todėl toks žmogus santykiuose negalės jaustis saugus. Tokie vaikai dažnai tampa uždari, atsiriboję, vengiantys santykio su aplinkiniais“, – svarstė J. Limantas.
Psichologas pastebėjo, kad dėl artimo ryšio kūrimo stokos tokie žmonės gali pasižymėti ir empatijos stoka: jiems sunkiau suprasti kito žmogaus jausmus ir poreikius. Taip pat jis gali tapti agresyvus savęs, daiktų ar kitų žmonių atžvilgiu.
Kita problema, galinti kankinti vaikystėje smurtą patyrusį asmenį, – žema savivertė: atstumiantis, grubus, žalojantis ir žeminantis elgesys lemia savęs, kaip netinkamo, negebančio, blogo, nereikalingo žmogaus, įvaizdžio formavimąsi.
„Tai epitetai, kurie stipriai lydi vaiką likusį gyvenimą, jei žmogus nesprendžia savo psichologinių problemų su specialistų pagalba“, – kalbėjo pašnekovas.
Psichologas įspėja, kad smurto vaikystėje pasekmės gali būti ne tik depresinio pobūdžio, bet ir lemti kitus psichikos sveikatos sutrikimus – potrauminio streso sutrikimą ar nerimo sutrikimus.
Žmonės, vaikystėje patyrę smurtą, taip pat yra didesnėje rizikos grupėje tapti priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų, vaistų ar lošimų. Jiems gali būti sunkiau siekti ir akademinių tikslų, planuoti, ar būti sutrikusi kalbos raida.
„Jei vaikas, savo atžvilgiu psichologinio ar fizinio smurto nepatyrė, o tik matė (taip būna labai retai, kadangi smurtas šeimoje dažniausiai paliečia visus), tokiu atveju jis taip pat yra šios situacijos auka, kadangi tai paveikia jo emocinę ir socialinę raidą. Kai vaikas šeimoje mato smurtą tarp jam brangių ir mylimų žmonių, vaikas gali tapti ypač jautrus ir uždaras, negatyvius jausmus sulaikydamas ir išgyvendamas savyje, arba atvirkščiai, ypatingai agresyvus, taip negatyvius jausmus nukreipdamas į aplinką“, – pridėjo psichologas.
Apleistumas – ir aiškių ribų nebuvimas
Kalbėdamas apie psichologinį smurtą prieš vaikus J. Limantas teigė, kad šios traumos pasekmės gali būti individualios. Juk kiekvieno vaiko aplinkybės skiriasi, skiriasi situacijos, smurto intensyvumas, pagalbos būdai ir galimybės.
„Vaiko emocinis apleistumas ir nepriežiūra taip pat gali lemti visas pasekmes, kurias išvardijau anksčiau, jei šis smurto pobūdis yra intensyvus bei ilgalaikis. Nors dažniausiai, tik apleistumą ir nepriežiūrą patiriantiems vaikams, pasekmės gali būti šiek tiek švelnesnės nei patiriant kelias smurto formas vienu metu, pavyzdžiui, ir psichologinį, ir fizinį smurtą“, – sakė jis.
Psichologas kartu paminėjo, kad apleistumą ar nepriežiūrą, kaip psichologinį smurtą, reikėtų traktuoti plačiau nei tik žeminimą, nepagarbą vaikui, atstūmimą, nesirūpinimą jo fiziniais ir psichologiniais poreikiais. Apleistumu gali tapti ir aiškių ribų ar taisyklių šeimoje nebuvimas ar nenuoseklių pasekmių taikymas.
„Jei šeimoje nėra aiškių ribų, nesukuriama adekvati pareigų sistema šeimoje, o vaikui tik pataikaujama bei „perkama“ jo meilė, siekiant visuomet vaiką pamaloninti, sukurti tik komfortišką aplinką, tokiu atveju vaikas praranda galimybę į atsakomybės jausmo formavimąsi, savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, įveikiant iššūkius. Dažnai tokius vaikus patys vadiname tinginiais, išlepintais ir viskam abejingais. Tokio smurto pobūdžio aukos taip pat gali susidurti su nemenkais sunkumais gyvenime tiek socialiniame, elgesio ir psichologiniame lygmenyje“, – pridūrė J. Limantas.
Kaip atpažinti skirtingas smurto rūšis?
Tikriausiai niekas nepaprieštarautų, kad fizinį smurtą atpažinti daug lengviau nei emocinį ar apleistumą, ypač nedalyvaujant šeimos gyvenime. Be to, su emociniu smurtu mažiau yra susipažinusi ir pati visuomenė, nes viešumoje didesnis dėmesys skiriamas fiziniam ir seksualiniam smurtui.
Kaip aiškino psichologas, emocinis smurtas yra ilgą laiką besitęsiantis, tyčinis žmogaus žeminimas, menkinimas, siekiant jį įskaudinti.
„Dažnai emocinis smurtas pasireiškia kito šeimos nario jausmų ignoravimu, tų jausmų menkinimui, pasiekimų nuvertinimu, ignoravimu nebendraujant, perdėta ir neadekvačia kontrole, izoliavimu nuo aplinkos, to žmogaus daiktų laužymu ar išmetimu“, – vardijo pašnekovas.
Norintis suprasti, ar prieš jį naudojamas emocinis smurtas, žmogus turėtų savęs paklausti, ar jaučiasi gerbiamas ir ar pats gerbia kitus, kaip tą pagarbą parodo savo veiksmais, ar šeimoje žmogus jaučiasi saugus ir padeda kitiems taip jaustis, ar jaučiama baimė kuriam nors šeimos nariui, ar asmuo pats linkę kritikuoti, o gal net žeminti kitus šeimos narius, ar šeimoje atsižvelgiama į kiekvieno nario nuomonę, ar pakankamas dėmesys skiriamas sutuoktiniui, vaikams, ar šeimos nariams suteikia pakankamai laisvės. Sveikam asmens vystymuisi reikalinga, kad būtų patenkinti baziniai, pagrindiniai jo emociniai poreikiai – meilė, saugumas, dėmesys, pagarba ir pripažinimas.
„Reikia pabrėžti, kad emociniu smurtu laikomas tyčinis ir nuolatinis smurtas, o ne pavieniai atvejai. Kiekvienas žmogus klysta ir turi galimybę pasitaisyti. Tačiau asmenys, naudojantys emocinį smurtą, dažniausiai nepripažįsta to, tai neigia ir kaltina aplinkinius dėl savo elgesio“, – pridėjo psichologas.
Emocinį vaiko apleistumą galima įvardyti kaip emocinio ryšio tarp tėvų ir vaikų nebuvimą, nenoras ar nemokėjimas to ryšio kurti iš tėvų pusės. Kai vaiko emociniai poreikiai dėl ryšio su tėvais nėra patenkinami, vėliau žmogus gali taip pat susidurti su socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Dažnai nutinka, kad tokią vaikystę išgyvenę suaugusieji nemoka patys kurti artimo ryšio su savo partneriais ar vaikais.
„Emocinio apleistumo pavyzdžiu galėtumėme laikyti ir tėvus, kurie savo poreikius laiko aukščiau vaiko poreikių, tuos poreikius ignoruodami. Dažnai tokių tėvų vaikai jaučia kaltę ir atsakomybę dėl savo tėvų nesėkmių. Tokie vaikai dažnai nepajėgūs išspręsti savo tėvų problemų, todėl susiduria su bejėgiškumo jausmais. Šios patirtys taip pat yra traumuojančios ir kenkiančios vaiko sveikai asmenybės raidai“, – tęsė J. Limantas.
Smurtautojai – dažnai patys smurto aukos
Pasiteiravus, kaip galima atpažinti, kad vaikas šeimoje patiria smurtą, psichologas teigė, kad požymiai gali būti ir apgaulingi, nes pasikeitęs vaiko elgesys gali būti ir dėl kitų priežasčių nei smurtas artimoje aplinkoje.
Vis dėlto apie galimą smurtą atskleidžia pasikeitęs vaiko elgesys, vengiant santykio su bendraamžiais ar kitais suaugusiais žmonėmis. Vaikas gali tapti tylus, uždaras, gali pradėti save nuvertinti, nepasitikėti savimi, susidurti su mokymosi problemomis. Gali sutrikti jo miegas, mityba. Vaikas gali pradėti žaloti save ar kitus, vartoti psichoaktyvias medžiagas, pasižymėti asocialiu elgesiu.
„Jei vaikas susiduria seksualine prievarta, požymiai taip pat gali būti panašūs, tačiau šie vaikai patys prasitaria apie šį smurtą, nesuprasdami, kad toks smurtautojo elgesys netinkamas, arba atvirkščiai, gali neigti smurto faktą, bandydamas apsaugoti save nuo gėdos jausmo ar netgi patį smurtautoją. Tačiau pastebėti seksualinę prievartą galima ir iš kitų ženklų. Vaikas gali pradėti elgtis perdėtai seksualizuotai, pavyzdžiui, viešai masturbuotis arba seksualiai priekabiauti prie kitų vaikų. Pastebėjus tokius ženklus, būtina kreiptis pas specialistus“, – kalbėjo pašnekovas.
Kalbėdamas apie pačius smurtautojus psichologas paminėjo, kad dažniausiai jie patys yra smurto ir apleistumo savo šeimoje aukos. „Susiformavusios psichologinės problemos ir lemia smurto proveržius šeimoje“, – konstatavo jis.
Iš savo praktikos J. Limantas taip pat pastebėjo, kad kita smurto prieš vaikus priežastis – tėvų emocinis nuovargis ir bejėgiškumo jausmas. Dažnai nutinka taip, kad tėvai neranda efektyvių būdų drausminti vaiką, todėl pasinaudoja emociniu ar fiziniu smurtu kaip auklėjamąja priemone.
„Tokie tėvai taip pat jaučia didelį nepasitikėjimą savimi, kaip tėvais, išgyvena didelį kaltės jausmą ir kreipiasi pagalbos, norėdami keisti destruktyvius santykius šeimoje. Tokiais atvejais pagalba suteikiant žinias ir palaikant tėvus yra labai dažnai efektyvi. Visuomet drąsinu tėvus, kad autoritetą prieš vaikus galima įgauti ne emociniu ar fiziniu smurtu, tačiau adekvačia, nuoseklia, kantrybės reikalaujančia auklėjimo strategija, nepamirštant vaiko bazinių emocinių poreikių tenkinimo“, – teigė jis.
Jei įtariate, kad esate smurto auka ar įtariate, kad šeimoje yra ar buvo smurtaujama, psichologas siūlo kreiptis į specialistus, kurie padės įveikti sunkumus, su kuriais susiduriate. Tokioje situacijoje labai svarbu kreiptis pagalbos ir atvirai kalbėti apie savo problemas su artimais žmonėmis ar specialistais.