Vakcina nuo vėžio – skaudus mitas: mokslininkės paaiškino, kokia realybė mūsų laukia iš tikrųjų

Vėžys – viena pirmaujančių mirties priežasčių Lietuvoje ir visame pasaulyje. Nors ankstyvose stadijose aptinkami vėžiniai susirgimai gali būti sėkmingai išgydomi ir šiandien, pažengusiose vėžio stadijose ir agresyvesnėse jo formose medicina dažnai lieka bejėgė. Turbūt nebūtų nieko paprastesnio, nei turėti universalią vakciną nuo vėžio, kuri padėtų užbėgti klastingai ligai už akių, tačiau mokslininkai tai vadina neįmanoma užduotimi. Apie tai, kaip laiku aptikti vėžinius susirgimus, kokius rezultatus kovoje su jais žada šiuolaikinė medicina ir kokio proveržio leidžia tikėtis pandemijos metu ištobulėjusios technologijos, kalbame su Nacionalinio vėžio instituto mokslininkėmis.

Neseniai „BioNTech“ įkūrėjai paskelbė, kad kitą dešimtmetį galima tikėtis turėti vakciną nuo vėžio. Apie tai kalbantys profesoriai Uguras Sahinas ir Ozlem Tureci nevartoja termino vaistai. Anot jų, naujai kuriamas preparatas gali veiksmingai kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Profesoriai teigia, kad daugiau vilčių sėkmingame vėžinių susirgimų gydyme teikia mRNA technologija, naudojanti tik viruso genetinį kodą, o ne viruso dalį, kaip įprastose vakcinose.

Tačiau tokios skambios žinios įtikina ne visus mokslininkus. Neabejojama, kad pandemijos metu ištobulėjusios technologijos prisidės prie veiksmingesnių vėžio gydymo metodų, tačiau iš anksto apsaugoti žmogaus nuo visų vėžio formų yra neįmanoma.

Kažką duoti žmogui, kad jis nesusirgtų jokiu vėžiu – neįmanoma

Kaip teigia Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Imunologijos laboratorijos vedėja dr. Vita Pašukonienė, vėžio ligą jau ir šiais laikais įmanoma sustabdyti. Jeigu vėžys laiku diagnozuojamas, jis gali būti ir sėkmingai išgydomas, ir kontroliuojamas. Anot jos, didžiausia problema kyla tais atvejais, kai liga pastebima pavėluotai arba pasireiškia agresyvi ligos forma, kuriai kontroliuoti priemonių dar nepakanka.

Neretai viešoje erdvėje pasirodo informacijos apie galimą vakcinos nuo vėžio atradimą, tačiau dr. V. Pašukonienė paaiškina, kodėl tokios vakcinos, kokią įprastai įsivaizduojame, vėžio gydyme būti negali – tai reiškia, kad nuo visų vėžinių susirgimų apsisaugoti paprasčiausiai pasiskiepydami negalėsime.

„Dažniausiai vakcinomis vadiname prieš infekcines ligas profilaktiškai naudojamas priemones, kai į organizmą suleidžiame vienokio ar kitokio pavidalo informaciją apie būsimus ligos sukėlėjus. Tokiu būdu sveiką organizmą supažindiname su ligos sukėlėjais, kuriuos atpažinusi imuninė sistema aktyvuojasi ir gali juos iš karto sunaikinti. Vėžys nėra infekcinė liga. Yra tik kelios jo formos, kurios ne visada, bet gali sukelti virusą“, – aiškina dr. V. Pašukonienė.

Vienas iš pavyzdžių, kai virusas gali iššaukti vėžinius pakitimus ląstelėse – žmogaus papilomos virusai, nuo kurių apsaugančios vakcinos prieinamos ir Lietuvoje. Vakcina nuo žmogaus papilomos viruso apsaugo nuo gimdos kaklelio vėžio, todėl šiomis vakcinomis skiepijamos mergaitės iki 12 metų, o kai kuriose šalyse skiepijami ir berniukai, nes jie gali būti šio viruso nešiotojai. Todėl galima sakyti, kad vakciną nuo gimdos kaklelio vėžio jau turime, tačiau kitų vėžinių susirgimų atveju vakcinos sukūrimas nėra realus.

„Visai kita kalba yra apie kitas vėžio formas, kurių priežastis yra ne virusai, o pakitimai ląstelėse. Vėžys gali atsirasti įvairiuose organuose, o kiekvieno žmogaus imuninė sistema skiriasi, todėl net ir tas pats vėžys tarp skirtingų žmonių gali būti visiškai skirtingas. Profilaktiškai kažką duoti žmogui, kad ir stebuklingomis priemonėmis, kad jis nesusirgtų vėžiu – neįmanoma. Negali būti kalbos apie profilaktines vakcinas. Galime turėti tik gydomuosius preparatus, kurie, jau susirgus vėžiu, gali būti taikomi jo gydyme“, – sako dr. V. Pašukonienė.

Vėžio gydyme proveržis bus, tačiau vakcina to vadinti negalime

Anot jos, pandemijos metu ištobulinta mRNA technologija gali pasitarnauti imunologiniam vėžio gydymui ir imunoterapijos produktų gamyboje, susijusių su konkrečiomis imuninės sistemos aktyvinimo procedūromis. Taip pat ši technologija gali būti pritaikoma ir laboratorinėmis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje gaminant priešvėžines dendritines ląsteles, kurios aktyvinamos vėžio antigenais. Dr. V. Pašukonienė pastebi, kad šios ląstelės dažnai klaidingai pavadinamos vakcinomis, nors tai nėra priešinfekcinis preparatas.

„Dendritinės ląstelės yra vienos iš pagrindinių imuninės sistemos aktyvinimo grandžių. Kai jos suleidžiamos, jos aktyvina limfocitus, kurie nužudo vėžines ląstelės. Naudojant „BioNtech“ struktūrą, būtų galima labai konkrečiai aktyvinti dendritines ląsteles“, – teigia dr. V. Pašukonienė.

Ji prideda, kad naują technologiją galima pasitelkti ir tam, kad dendritinės ląstelės būtų aktyvinamos pačiame žmogaus organizme – būtų suleidžiamas vėžio antigenas, tada dendritinės ląstelės aktyvuotų visą imuninį atsaką ir pradėtų naikinti vėžio ląsteles.

„Taip gali būti, bet kol kas reikia padirbėti, nes visa problema yra tame, kad labai sudėtinga nustatyti vėžio antigenus. Tai nėra kažkokie ypatingi specifiniai antigenai, kuriuos galėtume išskirti ir sakyti – štai, čia yra tas baltymas, kuris reikalingas limfocitams, kad jie atpažintų ir sunaikintų vėžines ląsteles. Ši problema dar neišspręsta. Naujų technologijų dėka padaugės priemonių vėžio gydymui ir technologijų vystymosi šuolis tikrai bus, bet kad tai taptų vakcina, kuri išgelbėtų žmoniją nuo vėžio – taip nebus“, – sako dr. V. Pašukonienė.

Šiandieninis gydymas – sėkmingas, jei vėžys nėra pažengęs

Kalbant apie šiandieninį onkologinių ligų gydymą ir jo veiksmingumą, Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Lina Daukantienė pažymi, jog geriems gydymo rezultatams reikalingas ankstyvas ligos diagnozavimas, o dar geriau – kai liga aptinkama ikivėžinėje stadijoje.

Kad vėžiniai susirgimai būtų aptinkami kaip įmanoma anksčiau, gyventojai kviečiami periodiškai dalyvauti valstybės finansuojamose gimdos kaklelio, storosios žarnos, krūties ir prostatos
ankstyvosios vėžio diagnostikos programose. Aptikus ikivėžinę ligos formą, galima sustabdyti vėžio išsivystymą, o aptikus ankstyvos stadijos vėžį – pritaikyti veiksmingiausią gydymą.

„Gydytojams diagnozavus ar įtariant vėžį, onkologines paslaugas teikiančiose įstaigose suteikiamos visos galimybės kuo greičiau pakliūti pas onkologą, kad ligos gydymas nebūtų uždelstas. Žmonėms, kuriems nustatytas ar įtariamas vėžys, atliekami reikalingi tyrimai ir paskiriamas savalaikis gydymas. Labai svarbu, kad tokie žmonės pakliūtų į įstaigas, kurios turi patirties ir naujausių žinių gydant onkologinius ligonius, taip pat turi reikiamą įrangą ir gydytojus – tai turi būti specializuotos įstaigos, kaip Nacionalinis vėžio institutas“, – sako dr. Lina Daukantienė.

Jį tęsia, jog, atlikus tyrimus, jų rezultatai ir gydymo ataskaita aptariama komandoje, kurią sudaro įvairių specialybių gydytojai – chirurgai, onkologai radioterapeutai, onkologai chemoterapeutai, gydytojai radiologai. Papildomai gali būti kviečiami gydytojai genetikai, plastikos chirurgai ir kiti specialistai. Specialistų komanda nusprendžia, kokia gydymo taktika padės eiti į visišką ligos išgydymą.

„Vėžio gydyme yra trys pagrindiniai metodai: chirurginis, spindulinis, ir sisteminis medikamentinis priešvėžinis. Pastarąjį apima gydymas vaistais, chemoterapija, imunoterapija, gali būti taikoma hormonų terapija, jei tai prostatos ar krūties vėžys. Taip pat reikėtų nepamiršti pagalbinių vėžio gydymo metodų, kurie labai svarbūs žmogaus gyvenimo kokybei ir bendrai sveikatos būklei – tai psichologinė pagalba, reabilitacinės priemonės“, – šiandien taikomus gydymo sprendimus įvardija dr. Lina Daukantienė.

Gydymo rezultatai pirmiausia priklauso nuo to, kaip anksti liga yra diagnozuojama. Jei aptinkamas pradinės (1, 2 arba 3) stadijos vėžys, skiriant kompleksinį gydymą, kuris gali susidėti iš vieno, dviejų ar visų trijų gydymo būdų, tikimasi visiško paciento pasveikimo.

„Jeigu liga jau yra išplitusi ir turime pažengusios ketvirtos stadijos vėžį, kai organuose susiformavusios metastazės, tuomet gydymo tikslas – gyvenimo trukmės prailginimas. Stengiamasi ligą padaryti lėtesnės eigos, tokiu būdu prailginant žmogaus gyvenimą, pagerinant gyvenimo kokybę ir sumažinant ligos sukeliamus simptomus“, – teigia dr. Lina Daukantienė.

Tačiau net ir tais atvejais, kai vėžys išgydomas pradinėse ligos stadijose, po kurio laiko gali įvykti ligos atkrytis. Anot gydytojos onkologės, tuomet gydymo sėkmė priklauso nuo to, kaip anksti pavyko diagnozuoti atkrytį.

Svarbiausia neignoruoti simptomų ir dalyvauti diagnostikos programose

Kalbant apie tinkamiausio gydymo pasirinkimą, dr. Lina Daukantienė pažymi, kad tam pirmiausia atsižvelgiama į naviko lokalizaciją ir tokias naviko savybes, kaip dydis, išplitimas, piktybiškumo laipsnis, vėžinių ląstelių dauginimosi indeksas ir kita.

Ką svarbiausia žinoti, kad netektų išgirsti vėlyvos stadijos vėžio diagnozės? Kaip teigia gydytoja onkologė, jei žmogus jaučiasi sveikas, jam pakanka kasmetinės profilaktinės patikros pas šeimos gydytoją ir dalyvavimo ankstyvosios vėžio diagnostikos programose.

„Jeigu yra kokie nors nerimą keliantys simptomai, negalima jų nuvertinti ir reikėtų eiti pasitikrinti sveikatą. Vėžio liga dažnai neturi kokio nors ypatingo simptomo – ji gali pasireikšti skausmu, pilvo pūtimu, tuštinimosi sutrikimais, guzeliu, pakraujavimu ir kitais įvairiais simptomais. Kartais nutinka ir taip, kad aptinkama mažakraujystė užveda ant kelio, kad reikia ieškoti problemos. Svarbiausia, kad žmogus nenumotų ranka į simptomus ir kreiptųsi į gydytojus“, – pabrėžia dr. Lina Daukantienė.

Plečiantis genetikos žinioms, šiandien jau žinoma ir tai, kokios genų mutacijos gali turėti įtakos vėžio išsivystymui. Todėl tais atvejais, kai sergantiems pacientams nustatomos rizikingos patologinės mutacijos, jų artimieji informuojami apie ligos riziką ir yra kviečiami pasitikrinti sveikatą, nes turi didesnį polinkį susirgti.