Tyliai tūno organizme
Lietuvoje nuo atvejų registravimo laikotarpio pradžios, 1988-ųjų, iki 2023-ųjų yra užregistruoti 3835 ŽIV užsikrėtimo atvejai, AIDS atvejų – 697. Tačiau, 2021 m. duomenimis numatoma, kad Europoje yra apie 420 tūkstančių nediagnozuotų ŽIV atvejų, Lietuvoje – gali būti apie 647 asmenų.
Net ir įtardami riziką kai kurie neskuba tikrintis, mat vis dar yra manančių, kad užsikrėtus ŽIV infekcija žmogus būtinai pajus simptomus, kurie aiškiai parodys, kad į organizmą pateko šis virusas. Kaip teigia NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyr. specialistas Kęstutis Rudaitis, ŽIV infekcija net keletą metų gali neturėti jokių specifinių simptomų. Tad įsitikinimas, kad liga prabils apie save ankstyvoje stadijoje – klaidingas.
„Gali būti, kad nuo užsikrėtimo laikotarpio praėjus maždaug 2–4 savaitėms, atsiras pirmieji nespecifiniai simptomai: karščiavimas, kuris gali trukti 1–2 savaites ir yra neaiškios kilmės, odos bėrimai, padidėję kaklo limfmazgiai, peršalimo ar kiti į gripą panašūs simptomai. Kai kas skundžiasi ir gerklės skausmu ar nemaloniu pojūčiu ryjant. Šie įvairūs simptomai, kurie vėliau išnyksta, tikrai neįrodo, kad reikia eiti tirtis ir galbūt tai yra ŽIV pasekmė“, – aiškina specialistas.
K. Rudaičio teigimu, paprastai aiškinant, ŽIV patekęs į žmogaus organizmą naikina jo imunines ląsteles, kurios kovoja su į organizmą patenkančiais virusais ir bakterijomis. Užsikrėtusieji šiuo virusu tampa besimptomiais viruso nešiotojais. O ŽIV palaipsniui dauginantis organizme, imuninėms ląstelėms senkant, organizmo apsauginis poveikis silpsta ir asmuo tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ir ligų ar tam tikrų vėžio rūšių, kurios neretai baigiasi rimtomis komplikacijomis.
„Tai – vadinamoji ŽIV liga, kuri diagnozuojama atsižvelgiant į laboratorinių tyrimų rodiklius, kai viruso kiekis yra aukštas, o imuninių ląstelių kiekis yra žemas ir diagnozavus įvairias ligas, galbūt pastebimi ir išoriniai simptomai.
Vėlyva ligos stadija vadinama AIDS liga, kurią lydi įvairūs AIDS žymintys susirgimai, pavyzdžiui, stemplės kandidozė, tuberkuliozė, pasikartojantys plaučių uždegimai, grybelinės infekcijos, Kapoši sarkoma, ŽIV sukeltas išsekimo sindromas ir kiti, o laboratoriniai rodikliai patvirtina ŽIV infekciją ir AIDS ligą.
Svarbu tai, kad pradėjus gydymą bet kurioje stadijoje, žmogus tikrai gali sveikatą pagerinti, net ir diagnozavus AIDS. Pradėjus vartoti vaistus, jo savijauta žymiai pagerėja“, – pabrėžia jis.
Infekcijos plitimo kelias
Infekcija perduodama trimis būdais. Pirmasis – per kraują. Pavyzdžiui, kraujo ar jo komponentų perpylimo metu. Tačiau K. Rudaitis skuba pastebėti, kad kiekvienas kraujo donoras Lietuvoje yra nuodugniai ištiriamas, todėl kraujo perpylimas mūsų šalyje yra saugi procedūra.
„Taip pat švirkščiamųjų narkotikų vartojimo metu, kai asmenys dalijasi švirkštimosi priemonėmis, švirkštimosi vandeniu ar kitais įrankiais ir tokiu būdu su priemonėse esančiu krauju perduoda virusą. Galbūt net nežinodami, kad tą virusą turi. Virusui perduoti pakanka labai mažo nesukrešėjusio kraujo kiekio, kuris lieka adatoje ar švirkšte“, – aiškina NVSC atstovas.
Antras būdas – nesaugūs lytiniai santykiai, mat didžiausia viruso koncentracija yra spermoje ir makšties išskyrose. ŽIV gali plisti per visų rūšių lytinius santykius: heteroseksualius ar homoseksualius, oralinius ir analinius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs.
„Buvo laikotarpis, kada didžiausią dėmesį skyrėme švirkščiamųjų narkotikų vartojimo prevencijos programoms, nes du dešimtmečius dažniausiai buvo užsikrečiama būtent šiuo būdu. Tačiau pastarieji metai rodo, kad Lietuvoje ŽIV perdavimo daugėja per lytinius santykius. Pažiūrėjus į epidemiologinius duomenis, rizikos grupėje nėra vien tik socialinę atskirtį patiriantys asmenys ar asmenys, kurie švirkščiasi narkotikus. Tai – dirbantieji, vidutinio amžiaus žmonės“, – teigia pašnekovas.
Trečias viruso plitimo būdas yra perinatalinis – virusas perduodamas iš motinos vaisiui, gimdymo metu ar maitinant krūtimi.
„Lietuvoje vykdomos profilaktinės programos, kurių metu nėščios moterys du kartus per nėštumo laikotarpį tiriamos dėl ŽIV. Jeigu nustatoma, kad moteris yra užsikrėtusi ŽIV, skiriamas gydymas ir kūdikis gimsta sveikas. Ši profilaktikos programa Lietuvoje taip pat efektyvi. Ir moteris, aišku, tokiu atveju negali žindyti kūdikio“, – sako K. Rudaitis.
Visuose kituose žmogaus biologiniuose skysčiuose, pavyzdžiui, seilėse, ašarose, šlapime ar prakaite ŽIV koncentracija yra maža, todėl pavojaus užsikrėsti nėra.
Bendro kraujo tyrimo neužtenka
Bėda ta, kad ne tik simptomai, bet ir bendras kraujo tyrimas viruso nerodo. Todėl ŽIV galima aptikti tik atliekant specialius laboratorinius tyrimus, kurie parodo, ar žmogaus organizme yra specifinių antikūnų ar antigenų, susidarančių tik virusui esant organizme ir ne iš karto – tik praėjus kuriam laikui po užsikrėtimo. Juos nustačius, atliekami tolimesni specifiniai laboratoriniai tyrimai, galintys patvirtinti diagnozę.
„Pirmiausia asmeniui reikėtų įvertinti, ar jis galėjo turėti riziką užsikrėsti ŽIV. Jei taip, tikrai galima pagalvoti apie profilaktinį pasitikrinimą – laboratorinį ar greitąjį testą. Apskritai yra sakoma, kad visiems per gyvenimą reikėtų bent kartą pasitikrinti dėl ŽIV, nes mes turime ir tokių atvejų, kai liga nustatoma vyresniems žmonėms, o jų rizika buvo prieš kelis dešimtmečius.
O tiems, kurie turi didesnę riziką – nesaugius ar dažnesnius lytinius santykius bei nepastovius lytinius santykius – rekomenduojama pasitikrinti bent kartą per metus. Tai galima padaryti labai paprastai, nebūtinai kreipiantis į šeimos gydytoją. Yra vietų, kur galima pasitikrinti nemokamai ir anonimiškai, atliekant greitąjį testą, taip pat savikontrolės testą galima nusipirkti ir internetu ar vaistinėje, kurį galima atlikti namuose“, – aiškina K. Rudaitis.
Kokybiškas gyvenimas – tablečių pagalba
Pašnekovo teigimu, medicina yra stipriai pažengusi, todėl šiandien užtenka vos vienos ar dviejų tablečių per dieną, kad ŽIV liga būtų kontroliuojama. Tiesa, vaistus reikia vartoti visą gyvenimą.
„Lietuvoje gydymas kompensuojamas ir tikrai yra pakankamai vaistų ir jų derinių, atsižvelgiama į gretutines ligas, turimas alergijas. Jeigu ligos pradžioje stebime labai aukštus viruso kiekius, tai gydymo pasekoje, netgi po kelių mėnesių galima stebėti, kaip viruso kiekis mažėja. Vadinasi, mes tuo pat metu stipriname imunitetą, o žmogaus savijauta gerėja. Čia ir yra mūsų tikslas, kad žmogus nuosekliai kasdien vartotų vaistus ir nemirtų nuo ŽIV ligos pasekmių.
Vaistai gali būti koreguojami, keičiami, kadangi virusas yra gyvas mikroorganizmas, jis kovoja, išvysto apsauginius barjerus. Palyginus su tuo, kas buvo prieš kelis dešimtmečius, kai vartoti reikėdavo po 10–15 tablečių per dieną, šiandien užtenka vienos, dviejų tablečių per dieną.
Be to, gydymas kartu yra ir prevencija, nes jeigu žmogus vartoja vaistus, viruso kiekis organizme sumažėja iki mažo, laboratoriškai neišmatuojamo lygio, o pasiekus tokį gydymo efektą, virusas neperduodamas nei nesaugių lytinių santykių metu, nei per kraują. Rizika yra minimali“, – aiškina pašnekovas.
Nežinomybė varo į neviltį
Žmonių reakcija, sužinojus apie užsikrėtimą ŽIV, kaip pasakoja K. Rudaitis, visada yra labai panaši, nesvarbu, ar tai būtų švirkščiamuosius narkotikus vartojantis asmuo, ar nesaugius lytinius santykius turėjęs asmuo, dirbantysis ar bedarbis. Pirmiausia žmones ištinka šokas ir didžiulė baimė, kad jų likimas baigsis taip, kaip kadaise nutiko Fredžiui Merkuriui. Žodis „AIDS“ jiems asocijuojasi su mirtimi ir išeities stoka.
„Pirmosios reakcijos yra šokas, nerimas, kaltės jausmas, baimė, pyktis, ieškojimas kaltų ir klausiama – kaip man dabar reikės gyventi? Žmonėms kyla ir labai elementarių klausimų, pavyzdžiui: ar man bankas duos paskolą? Tai niekuo nesusiję su virusu. Šeimos netgi gali susilaukti vaikų – medicina yra tiek pažengusi, kad jeigu vienas iš partnerių turi virusą, tai netrukdo jiems susilaukti palikuonių. Be to, susirgusieji klausia, kaip jiems reikės gyventi šeimoje su tėvais, partneriais? Virusas neperduodamas buitiniu kontaktiniu būdu – nei kosint ar čiaudint, nei per indus, nei dalijantis tuo pačiu tualetu ir dušu.
Kyla ir klausimų, kam pasakyti, kada pasakyti apie nustatytą ŽIV infekciją. Galbūt rekomendacija būtų nesistengti tą pačią dieną ir iš karto visiems pasipasakoti. Infektologai tikrai gali išaiškinti tiek pačią ligą, tiek papasakoti apie vaistus, kaip jie veikia. Tada, kai žmogus turi daugiau žinių apie ligą, tų tikrųjų žinių, ne kažkokių prigalvotų mitų, tada jau galima galvoti apie tai, kaip pasakyti šeimos nariams ar draugams. Yra netgi galimybė pakviesti šeimos narius į konsultacijas, nuraminti juos, paaiškinti, kad ŽIV užsikrėtusio žmogaus tikrai nereikia bijoti.
Dar vienas iš dažniausių klausimų būna apie tai, kiek liko gyventi. Niekas jums neatsakys kiek, nes galbūt jis gyvens kaip ir visi sveiki žmonės, o mirs dėl kitų priežasčių ar kitų ligų. „Žemo slenksčio kabinetuose“, kuriuose ir atliekami anoniminiai tyrimai, dirba puikūs specialistai, kurie padeda ir suteikia pirmąją psichologinę pagalbą, nes diagnozė pirmiausia yra psichologinė. Taip pat visada rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytojais“, – pasakoja specialistas.
Daugiau informacijos apie ŽIV, ištyrimo galimybes ir vietas galite rasti ČIA.