– Pradėkime nuo to, ar nerimo sutrikimas yra liga?
– Jeigu mes atsiverstumėme tarptautinę ligų klasifikaciją, pagal kurią yra diagnozuojamos ligos, rastume skyrelį, kuris apima nerimo sutrikimus. Jie yra įvairūs ir juos jungia nerimas, bet nerimo sutrikimas turi tam tikrus išskirtinius bruožus.
Man, kalbant šį sutrikimą, norisi labiau akcentuoti vidinį žmogaus pasaulį ir galvoti, iš kur jis kyla. Nes pats nerimas gali būti suprantamas kaip simptomas arba kažkokių vidinių problemų ledkalnio viršūnė.
Tai trumpai atsakant į klausimą, taip, kaip ligą galima traktuoti, nes yra skiriamas tam tikras gydymas ir pan., tačiau ta diagnozė nėra kelio galas, kai žmogus turėtų susidėti rankas ir nieko nebedaryti.
– Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį nerimo sutrikimų paplitimas išliko stabilus (apie 29 proc.). Tai reiškia, kad ši diagnozė vis dar pakankamai dažna. Kodėl? Kokios priežastys lemia, kad žmonėms išsivysto nerimo sutrikimas?
– Europos Sąjungos duomenimis, ES šalyse apskritai psichinės sveikatos sutrikimai yra vieni dažniausių ir negalios priežasčių. O jeigu dar skaidytume smulkiau, tai turbūt pirmoje vietoje turime depresiją, antroje vietoje – nerimo sutrikimus. Tai yra labai dažnas dalykas. Vėlgi, turbūt reikėtų turėti omenyje ir tą slenkstį, kada tiesiog jaučiame nerimą, o kada jis jau tampa nuolatiniu palydovu ir liga.
Kalbant apie priežastis, tai yra labai daug tyrimų, kodėl atsiranda nerimo sutrikimai, kodėl tai yra šių dienų visuomenės našta. Tai yra duomenų, kad galbūt įtakos turi vaikystėje patirti trauminiai išgyvenimai, nesvarbu, ar pats žmogus tai išgyvena, ar yra liudininkas, tai vis tiek turi įtakos, kad vėliau gali išsivystyti nerimo sutrikimai. Yra ir biologinių tam tikrų pavyzdžiui, pavyzdžiui, bendras streso lygis kasdien, nes gyvenimo tempas greitėja, žmonės daug dirba ir tiesiog sustoti darosi vis didesnė prabanga. Visa tai susideda ir nerimo sutrikimai tampa dažnėjančia liga.
– Kaip žmogui atskirti, kada nerimas jau tampa liga ir jam reikia medikų pagalbos, o kada nerimas – laikina būsena?
– Nerimas kaip emocija mums visiems yra neišvengiamas dalykas, mus lydintis kiekvieną dieną. Jo simptomai gali būti nuolat besisukančios įkyrios mintys, vegetaciniai fiziniai simptomai. Jis yra tikrai nesudėtingai jaučiamas. Problema atsiranda tada, kai jis pradeda trukdyti mums gyventi.
Objektyvaus slenksčio, kurį peržengus jau tikrai būtina kreiptis pagalbos, nėra, tai yra tikrai labai subjektyvus dalykas, tačiau galvojant apie save, reikia pamąstyti ir pamėginti suprasti, ar mano savijauta man trukdo gyventi visavertį gyvenimą: ar aš galiu dirbti darbą, išlaikyti santykius, sustoti ir nustumti tas mintis į šoną. Jeigu man tai pavyksta, tokiu atveju užtektų gal ir elementarių arbatų, tačiau kai savijauta pasidaro nebevaldomas sunkumas, reikėtų kreiptis pagalbos.
Taip pat svarbu pagalbos kreiptis kuo anksčiau. Nes anksčiau užkirtus kelią, problemą nespėja pagilėti. Žmogaus gauna įrankių, kaip jam konstruktyviai tvarkytis ir jis jaučiasi savo gyvenimo šeimininkas.
– Kokie yra nerimo sutrikimo simptomai?
Remiantis klasifikacija, tai vienas iš simptomų galėtų būti nepagrįstos baimės, kurios kitiems žmonėms atrodo nepaaiškinamos. Dažniausiai tai būna sociofobijos, pavyzdžiui, baimė būti grupės dėmesio centre. Taip pat atvirų, uždarų erdvių baimės, ir pan. Kita simptomų grupė – panikos sutrikimas, kuriam yra būdingos panikos atakos. Panikos atakos yra toks somatinis išgyvenimas, kai kyla visa eilė somatinių požymių: galvos svaigimas, širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, prakaitavimas, drebulys ir kt. Kas yra reikšminga, kad dėl panikos atakų žmogui atsiranda gyvenimo baimė: jis bijo išeiti iš namų, pradeda vengti vietų, kur jam įvyko panikos ataka. Jis užsidaro savo mažoje erdvėje ir nuolat jaučia nerimą, kad tą ataka pasikartos.
Kitas dalykas yra generalizuotas nerimo sutrikimas, kai visą laiką žmogus išgyvena nerimą, tiesiog yra nerimo nuolatinis fonas. Tai fiziniai pojūčiai yra būtini diagnozei nustatyti, bet dar yra visa eilė išgyvenimų dėl artimųjų, ir jis yra toks nuolatinis ir žmogus nebesugena iš to išsikapstyti.
Kitas variantas – mišrus nerimo-depresijos sutrikimas. Kai persipina nerimo simptomai su depresijos ženklais, tai vangumu, prislėgta nuotaika, interesų sumažėjimas, pasitenkinimo nebuvimas.
– Kaip atskirti, pavyzdžiui, sezoninę depresiją nuo nerimo sutrikimų?
– Pirmiausia, visų simptomų, kuriuos prieš tai minėjau, reikėtų pamėginti paieškoti savo savijautoje. Ar aš taip jaučiuosi, ar jei darosi nevaldomi ir aš nebegaliu iš to išlipti. Depresija yra ganėtinai gilus sindromas, tai prislėgta nuotaika, niekas neįdomu. Kaip atspirties taškas galėtų būti, kad anksčiau dominusi veikla, hobiai tampa nebeįdomūs. Tai čia yra depresija, o sezoninė depresija – nuotaikos pablogėjimas ir pan. Tiesa, pačiai depresijai taip pat yra būdingas grupavimas: rudens-žiemos, kita rūšis – pavasario-vasaros. Tai čia dar irgi galima galvoti, gal žmogus iš anksčiau turi tą sutrikimą.
– Ar gali žmogus pats savo jėgomis išsivaduoti iš nerimo sutrikimų?
– Jeigu tai tikrai yra nerimo sutrikimas, jeigu ura pakankamai rimta bėda, pasikartojanti arba kaip tik nuolat besitęsianti, tai sau padėti žmogus visada gali, jis yra savo sveikatos šeimininkas. Bet pagalba sau yra daugiau momentinė, kaip aš galiu sau padėti čia dabar, kaip save nuraminti, kai esu įsitempęs ir pan. Bet jeigu aš noriu ilgalaikio pagerėjimo, gilintis į tos problemos esmę, tokiu atveju tikrai atsiranda vieta psichoterapijoms, kurių rūšių taip pat yra įvairiausių.
Tai padėti galima ir reikia, o tos pagalbos skirtos ne bėgti nuo nerimo, o paanalizuoti jį. Galima aprašyti situaciją, dėl kurios aš pradėjau intensyviai nerimauti, kokios mintys mano galvoje kilo ir sukosi. Vėliau galima mėginti jas pakeisti konstruktyvesnėmis mintimis. Yra net išmanioji programėlė telefonams, kuri padeda žmogui būti čia ir dabar, panagrinėti savo nerimą.
– Gydomi ne tik simptomai, bet ir pati liga?
– Taip, žmogus tampa pažįstamas su savo būsena, kūnu, vidiniu pasauliu. Tada atsiranda didesnė darna, draugystė, ramybė, kai aš nesistengiu pabėgti nuo savo išgyvenimų. Be abejo, yra vieta ir vaistams. Nes kartais tie išgyvenimai ir tos emocijos yra tokio dydžio, kad žmogus nebegali mąstyti, analizuoti.
– Kaip elgtis artimiesiems, kai jų aplinkoje yra žmogus, turintis nerimo sutrikimus? Kaip jį paskatinti apsilankyti pas medikus, jeigu jis ligis nepripažįsta?
– Jeigu žmogus priešiškai nusiteikęs, tai su juo nepakovosi. Nes turi žmogaus iniciatyva ir noras sau padėti. Pagrindinis principas turėtų būti, kad aš matau, jog tau blogai, kad tu išgyveni sunkius jausmus ir aš paskatinu tave kalbėtis. Nereikia bijoti savo artimo žmogaus baimės arba nerimo. Tiesiog reikia kviesti šnekėti, kviesti kalbėti, nes neretai tik pasakius, kad aš nerimauju, jaučiu nerimą, net jei nežinau, dėl ko jis kyla, atsiranda ryšys. Atsiveria durelės, vartai į kitą pasaulį. Ir neretai žmonės ateina pas specialistus ne patys susiruošę, o paraginti artimųjų. Bet ta parama ir pagalba, pastūmėjimas yra labai vertingi.
Viskas prasideda nuo to, kad žmogus turi nebijoti kalbėti, kad jis nesislėptų. Nuo to viskas prasideda. Jokiu būdu nebarti, neaiškinti. Vienintelis kelias yra tą žmogų pateisinti ir suteikti jam erdvės. Bet tai yra ilgas kelias, tie sutrikimai per vieną dieną neatsiranda.
– Kokios gali būti negydomo nerimo sutrikimo pasekmės, komplikacijos?
– Yra tyrimų, kad sergant generalizuotu nerimo sutrikimu, yra didesnė tikimybė jam vėliau susirgti ir depresija. Taip pat, kai žmogui blogai, jis ieško pagalbos, todėl labai dažnas dalykas yra priklausomybės nuo alkoholio ir kt. Vartojimas medžiagų, kurios bent trumpam man leidžia kažkaip pamiršti savo mintis. Atsiranda socialinė izoliacija. Kai žmogus tiek nerimauja, kad jis nutraukia santykius, išeina iš darbo, užsidaro ir tada, aišku, nukenčia gyvenimo kokybė, jo produktyvumas. Ir jau vėliau išsikapstyti darosi sunkiau.
– Kokios būtų jūsų rekomendacijos žmonėms, kad nerimo sutrikimas netaptų jų diagnoze?
– Pirmiausia, tai mano rekomendacija būtų sustoti ir skirti laiko poilsiui. Tačiau poilsis nereiškia, kad reikia nieko neveikti. Veiklos pakeitimas gali būti poilsis. Tačiau labai svarbu yra susidėlioti sau ribas, kiek aš dirbu, kiek aš ilsiuosi savo gyvenime. Taip pat norėčiau paminėti gal tokį sąmoningumą. Jis galbūt nėra taip lengvai pasiekiamas, tačiau reikia pradėti nuo to, kad kaip aš priimu sprendimus, Galbūt man šiuo metu nereikia dirbti penkiuose darbuose, dėl ko aš tai darau, kokie yra mano tikslai, dėl ko aš tai darau savo gyvenime. Ir nėra nieko blogo nueiti į terapiją, pas psichoterapeutą, kuris sukuria tam tikrą ryšį. Kad aš tikrai galiu kažkaip susipažinti su savimi, kodėl priimu tam tikrus sprendimus, ar man to reikia ir pan. Tai tiesiog sustoti ir pagalvoti, ką aš šiandien su savo vertybėmis renkuosi ir dėl ko tai renkuosi.
