Deja, ne visi tokie esame. Štai aš, kaip Ernesto Hemingvėjaus romano „Senis ir jūra“ žvejas Santjagas, vis gaudau savo gyvenimo žuvį ir nepagaunu. Dabar vėl sėdžiu ant kranto neramus ir pasimetęs. Kur spurda mano didžioji ir, ko gero, paskutinė gyvenimo žuvis, tai yra darbas. Mano galva aš šiek tiek jaunesnis už žveją Santjagą. Man tik 63 ir aš ne iš Kubos. Ko gero tai pliusai vietinėje darbo rinkoje.
Šioje straipsnių serijoje „Senis ir darbas“ aprašysime kaip man sekasi ieškoti darbo tokiame amžiuje. Kaip padeda vargšui bedarbiui įvairios valstybinės institucijos ir kaip ten realiai yra toje darbo rinkoje. Ar teisingas piešiamas rožinis paveikslėlis: visiems dabar lengva rasti darbą ir darbdaviai moka kaip pašėlę tūkstančius pirmam sutiktam darbo skelbimuose. Tai tiesa ar tik propaganda?