Kalėdinė istorija: kaip baigėsi mano darbo paieškos

Aš jums jau įkyrėjau savo detaliais skundais kaip aš vargstu ieškodamas darbo. Tad nutariau užbaigti savo pasakojimų ciklą „Senis ir darbas“ kiek kitaip. Nes Kalėdos. Tokiu pilkadangiu metų laiku dera pasakoti kokią nors gražią kalėdinę istoriją, kaip mane aplankė netikėta sėkmė ir dar neįprastu būdu. Na žinote, sena Vakarų civilizacijos tradicija. Garbūs rašytojai pasakoja kalėdinius pasakojimus ir žmonės braukia laimės ašarą išklausę kalėdinius pasakojimus, kaip netikėtai senutė gavo sočios sriubos lėkštę ar našlaitėlė rado sau šiltus namus. Po to visa šeima ramiai sėda prie kalėdinio stalo.

Tai ir aš pradedu savąjį kalėdinį pasakojimą.

Revoliuciniai matrosai (oi, autoriaus klaida), tai yra Revoliucinių senių organizacijos (RSO, jei trumpiau) vyrai atitempė į tardymo kambarį eilinį pagautą verslininką. Nutrenkė it bulvių maišą ant grindų. Vyras tyliai sudejavo. Skudurėliu bandė valytis kruviną veidą.

– Šitas turėjo jaunutę gražutę sekretorę, – paaiškino vienas iš tempusių.

Teisingumo komiteto nariai net pakėlė galvas nuo nuosprendžių krūvų. Tai šitam veikėjui darbe rūpėjo meilės žaidimai, jaunystė ir grožis. O į vyresnių žmonių samdymą darbui buvo nusispjauti. Ką gi, užsiimsime. Kažkaip mieliau iš karto sutvarkyti žmogų, kuris tik pažvelgus aiškiai kaltas. Tardytojas paklausė atvesdintojo sekretorės vardo.

– Diana, – išstenėjo pro sudaužytas kraujuojančias lūpas vyriškis. Ir nevalingai išsišiepė.