Tokį desertą, kokį lietuviams pasiūlė verslininkė Jorūnė, dažnas mato pirmą kartą: ne – kraštiečiai nėra konservatyvūs skoniui

Karantinui sugriovus renginių organizavimo verslą, renginių organizatorė ir dviejų vaikų mama Jorūnė Stonienė pasiūlė lietuviams paragauti neįprasto gardėsio – Japonijoje dievinamo deserto „moči“. Vilnietė neslepia, kad kuriant verslą netrūko bemiegių naktų, rizikingų investicijų ir laiko, atimto iš vaikų, o darbas iki šiol reikalauja jos dėmesio kiaurą parą. Nepaisant visko, verslininkė džiaugiasi, kad užsiima mylima veikla, kurioje kviečia susipažinti su kiekvienam prieinamu imperatorišku gardėsiu, siunčiančiu gražią žinutę.

Pirmąjį verslą įkūrė dar studijuodama: anksti suprato, kad dirbti sau – naudingiau

Nors ilgą laiką J. Stonienė nebūtų patikėjusi, kad vieną dieną imsis verslo, šeimoje, kurioje užaugo, verslumo pavyzdžių netrūko. Jos senelė neseniai pardavė ilgai puoselėtą kavinės verslą. Nors augo tik su mama, J. Stonienė pamena, kad ir tėtis buvo verslininkas.

„Meluočiau, jei sakyčiau, kad visada norėjau tapti verslininke. Juolab iki šiol savęs tokia nelaikau. Tiesiog esu, kur esu, ir darau tai, kas man patinka. Iš tiesų vaikystėje norėjau būti veterinare, bet kai mano šuo grįžo namo su erke ir aš iš baimės negalėjau jos ištraukti, supratau, kad veterinare tikrai nebūsiu“, – sako ji.

Pirmosios savo veiklos J. Stonienė ėmėsi dar studijuodama – vos pusmetį pradirbusi nekilnojamo turto brokerių kompanijoje, ji įkūrė nekilnojamojo turto agentūrą. Tąkart J. Stonienė teigia supratusi, kad suburti komandą ir dirbti sau bus naudingiau, nei dirbti kažkam kitam.

Verslininkė prisimena, kad ši veikla ją lydėjo labai ilgai, tačiau prisipažįsta – rinkai perkaitus, matyt, perkaito ir pati.

„Norėjosi ramybės, o ir dėl šeimoje įvykusių skyrybų siekiau pakeisti aplinką – išvykau metams į užsienį. Ten pirmą kartą susipažinau su restoranų veikla. Dirbant ispanų restorane, vis aplankydavo mintis, kad tokio pas mus nėra – gal reikėtų atidaryti grįžus? Aišku, tam reikalingos investicijos, kurių tuomet nebuvo, tad ir ispaniško restorano grįžusi neatidariau“, – šypsosi J. Stonienė.

Susilaukus antrojo vaiko, verslininkės darbai aprimo, tačiau neilgam. Motinystės atostogų metu ji troško save realizuoti kokioje nors veikloje, todėl tuomet, kai jos sūnui buvo 5 mėnesiai, J. Stonienė įkūrė mugių ir parodų organizavimo agentūrą „My Fest“.

„Dar kaip dabar prisimenu – gulėjau ir galvojau, kad štai, motinystės atostogos: ką mamos veikia apart to, kad rūpinasi vaikais? Juk reikalinga kažkokia veikla, kuri gali būti suderinama su motinyste. Niekada nenorėjau užsisėdėti namuose, nes mačiau pavyzdžius, kaip po to sunku grįžti į rinką, atgauti pasitikėjimą savimi ir socializuotis“, – sako verslininkė.

Karantinas sugriovė renginių organizavimo verslą, tačiau atnešė naują idėją

Turbūt nesunku nuspėti, kad karantino metu mugių ir parodų organizavimo agentūra išgyveno ne pačius lengviausius laikus. Iki tol per didžiuosius miestų renginius ar festivalius prekybą, muges ir parodas organizavusi agentūra liko be veiklos.

„Pasibeldus karantinui, viskas sustojo, sustojo ir pagrindinis pajamų šaltinis. Be abejo, atsirado daug laisvo laiko poilsiui, šeimai ir naujoms idėjoms, kurios jau buvo kažkur galvoje, tik vis pritrūkdavo tam laiko. Esu dėkinga tam laikotarpiui, nes būtent jame gimė „Motiko” veikla, kuri tikrai yra tai, ką iš savo veiklų myliu labiausiai“, – džiaugiasi J. Stonienė.

Verslininkės dėmesio centre japoniški desertai atsidūrė iš susižavėjimo, aplankiusio ją vos tik pamačius „moči“, kurie, anot verslininkės, yra daug daugiau, nei tiesiog desertas. J. Stonienės susidomėjimą sužadino ir tai, kad rytiečių kultūra – kardinaliai kitokia, nei vakariečių.

„Tąkart vyras išvyko į parodą Prancūzijoje, o grįžęs pasakojo, ką šaunaus pamatė. Nuotraukose pamačiusi rutuliuko formos ledus, iškart jais susižavėjau. Nors nebuvau jų ragavusi, supratau, kad tai – kažkas įdomaus. Tik pradėjus domėtis „moči“, supratau, kad šie desertai yra ypatingi. Jie neša labai gražią žinutę – anuomet Japonijoje jais galėjo mėgautis tik imperatoriai ir karališkųjų šeimų nariai, o dabar „moči“ yra tradicinis japoniškas desertas, valgomas per Naujuosius metus, dovanojamas per šventes ar keliaujant į svečius. Šis desertas simbolizuoja meilę, laimę ir gausą“, – teigia J. Stonienė.

Šiandien dvi „Motiko“ kavinės veikia Vilniuje „Go9“ ir Paupio turguje, jų galima paragauti ir Benedikto turguje, o šiemet duris atvėrė du nauji padaliniai Palangoje, kurie, anot verslininkės, džiugins lankytojus tik vasaros sezono metu. Dažnam pirmą kartą matomus desertus į Lietuvą atvežusi J. Stonienė pastebi, kad lietuviai naujoves ragauja noriai ir nėra konservatyvūs skoniui.

„Manau, kad dėka pajūrio per šį sezoną pasiekėme platesnį žmonių, kurie atvyko ilsėtis į pajūrį, ratą, nes iki tol mūsų desertais galėjo mėgautis tik vilniečiai. Palanga šiemet buvo prioritetinis žingsnis plėtrai – kuo plačiau žmones supažindinti, girdėti jų atsiliepimus, o tada ir vėl planuoti plėtrą, tik jau kituose miestuose“, – ateities planais dalijasi verslininkė.

Sunkiausia užduotis yra laiko planavimas, o apie grąžą kalbėti dar anksti

Verslininkė prisipažįsta, jog kelias iki to verslo taško, kuriame ji yra dabar, buvo labai sunkus – ji prisimena, kad verslo pradžia reiškė pavogtą laiką iš vaikų, bemieges naktis, investicijų riziką.

Tačiau verslininkė teigia visuomet save raminanti: viskam reikia laiko, ir jei tiki tuo, ką darai – pasiseks, o jei ir nepasiseks, tai vis tiek bus neįkainojama patirtis einant tuo kūrybiniu keliu, iš kurio ir susideda gyvenimas.

Paklausta, ar verslo kūrimas kainuoja brangiai, J. Stonienė pabrėžia, kad sėkmingas verslas yra sunkaus darbo rezultatas. O ir apie grąžą kalbėti, verslininkės manymu, dar yra anksti.

„Man niekada niekas nieko ant lėkštutės neatnešė, tikrai sunkiai ir daug dirbau. Niekas nedavė verslo pradžiai finansų dovanų, viskas buvo uždirbta sunkiu darbu, taupyta, o vėliau tiesiog investuota. Apie grąžą kalbėti nesinori, nes viską, ką uždirbame, investuojame į plėtrą. Tad, manau, grąžos dar tikrai reikės kurį laiką palaukti“, – sako verslininkė.

Darbo valandų J. Stonienė teigia neskaičiuojanti, tačiau moteris pastebi, kad savo verslo puoselėjimas reikalauja dėmesio 24 valandas per parą. Savo darbą ji apibūdina kaip didelę veiklų grandinę, kuri nei vienoje dalyje negali nutrūkti.

Verslininkė prisipažįsta, kad laiko planavimas – nelengvas iššūkis, todėl ji dar tik mokosi atskirti laiką darbui nuo laiko poilsiui. Susitvarkyti režimą verslininkė siekia ir dėl vaikų, kad galėtų jiems skirti daugiau kokybiško laiko.

J. Stonienė džiaugiasi, kad jos versle susiformavo pastovus kolektyvas, o kai kurie žmonės kartu tebedirba nuo pat kavinių atsidarymo. Verslininkė pabrėžia, kad tik turint šalia patikimus darbuotojus ji gali nevaržomai daryti tai, ką moka geriausia – toliau generuoti idėjas plečiant ir tobulinant verslą.

„Būsiu atvira – esu dėkinga Dievui, nes jis į mano aplinką siunčia nuostabius žmones. Ypatingai džiaugiuosi, kad komandoje turiu du nuostabius vyrus. Padalinių vadovas Edvinas dirba kartu nuo pat pradžios, didžiąją dalį funkcijų atlieka jis, tad tikrai galiu jį vadinti dešiniąja ranka, pasitikiu juo ir vertinu ne tik kaip darbuotoją, bet ir kaip draugą. Taip pat visada šalia yra mano vyras – jis atlieka visus techninius, vyriškus darbus. Esame pasiskirstę darbus ir vienas kitam, manau, nemaišom, o tik papildom“, – džiaugiasi J. Stonienė.